Iš viso debatus, kurie vyks jau naktį iš pirmadienio į antradienį Lietuvos laiku, žada įsijungti 74 proc. amerikiečių; tad vien JAV žiūrovų auditorija gali perkopti 100 milijonų.
Intrigą kursto ne tik rinkimų svarba, bet ir kandidatų kontrastai; tai bus dvikova tarp racionalaus intelekto ir impulsyvios emocijos, tarp patirties ir naujovių pažado, bei, žinoma, tarp vyro bei moters. To JAV prezidento rinkimų istorijoje dar nėra buvę.
Vis dėlto tai nebus vien tik smagus spektaklis; daugelis sutinka, jog jie gali turėti įtaką ir galutiniam rezultatui, ypač paveikdami tuos rinkėjus, kurie dvejoja. Apklausos rodo, kad trečdaliui rinkėjų būtent debatai yra kriterijus, pagal kurį gali būti nuspręsta, už kurį kandidatą jie atiduos savo balsą.
Ir tuo nesunku įsitikinti žvelgiant į debatų istoriją, jau tapusią JAV rinkimų lobyno dalimi.
Pirmieji televiziniai kandidatų į prezidentus debatai įvyko lygiai prieš 56-erius metus, kuomet dėl posto varžėsi tuometinis Senatorius Johnas Kennedy ir viceprezidento pareigas ėjęs Richardas Nixonas. Šis įvykis tapo itin reikšmingu faktoriumi rinkimų procese: jei prieš diskusiją apklausose nedidelę persvarą turėjo Nixonas, tai po jų dar ryškiau sužibo būsimojo prezidento Kennedy žvaigždė.
Debatuose jis išnaudojo savo charizmą: pasirodė vilkėdamas elegantišką juodą kostiumą, visą laiką išliko ramus bei paliko patikimo politiko įvaizdį; tuo metu Nixonas, nepaisant didžiulės patirties, gausiai prakaitavo, muistėsi bei atrodė blankiai. Vėliau paaiškėjo, kad prieš pat debatus jis susižeidė koją, ir skausmo nuslėpti nesugebėjo. Kartu tai atskleidė ir TV vaizdo galią: tie, kurie klausėsi debatų per radiją, įvertino debatus pasibaigus lygiosiomis; tuo metu žiūrėjusieji TV vienareikšmiškai laurus skyrė Kennedy.
Debatai buvo svarbus veiksnys ir 1992 metų rinkimuose. Tuometinis šalies lyderis George‘as Bushas vyresnysis ilgą laiką mėgavosi populiarumu, bet jam vis didesnį iššūkį metė jaunas Demokratų atstovas Billas Clintonas. Prasidėjus debatams, kuriuose klausimus uždavė auditorija, Bushas jautėsi nepatogiai, tuo metu Clintonas mėgavosi tiesioginiu bendravimu su rinkėjais. Ir čia Bushas padarė didžiausią klaidą: jis net dukart buvo kameros pagautas žvilgčiojantis į rankinį laikrodį.
Nors vėliau jo atstovai teisinosi, jog prezidentas tenorėjo sekti oponento pasisakymo trukmę, buvo akivaizdu, kad Bushas paprasčiausiai būtų mielai dingęs iš studijos jau tą pačią akimirką. Po daugiau nei dešimtmečio pats Bushas, kuris galiausiai pralaimėjo rinkimus, pripažino, kad tai buvo didelė klaida, kurią jis padarė impulsyviai, nes jautė oponento pranašumą debatuose. Ne veltui jo sūnus, pats dukart prezidentu išrinktas George‘as Bushas jaunesnysis vėliau svarstė, kad debatuose rinkimai nėra laimimi, bet tikrai galima juos pralaimėti padarant grubią ir įsimintiną klaidą.
Žinoma, ne viską lemia vien vaizdas. Prezidentas Geraldas Fordas turbūt su siaubu atsimena savo paslydimą 1976-aisiais, kuomet debatuose skambiai pareiškė, kad jo administracijos valdymo metu Sovietų Sąjunga neturėjo ir neturės įtakos Rytų Europoje bei Lenkijoje, nors Geležinės uždangos metais tai niekam nekėlė abejonių. Fordas turėjo omenyje tai, kad lenkai visuomet savo širdyje išlaikė laisvės troškimą, bet filosofinę mintį perteikė labai nevykusiai. Šią klaidą jam nuolatos priminė oponentas Jimmy Carteris, kuris galiausiai ir atsidūrė Baltuosiuose Rūmuose.
Tuo metu žodžio kišenėje niekuomet neieškojęs Ronaldas Reaganas tiesiog nokautavo savo varžovą 1984 metais. Prieš debatus buvo svarstoma, ar į aštuntą dešimtmetį įkopusiam Reaganui pakaks sveikatos dar ketverius metus vadovauti valstybei. Bet sulaukęs abstraktaus klausimo, ar amžius yra svarbus rinkiminės kampanijos aspektas, jis jį apvertė aukštyn kojomis pareikšdamas, kad tikrai neeskaluos oponento silpnosios vietos – jauno amžiaus bei nepatyrimo. Juokais prapliupo ne tik auditorija, bet ir jo varžovas Walteris Mondale‘as, vėliau pripažinęs, kad būtent ši akimirka palaidojo jo viltis laimėti rinkimus.
Šie atvejai rodo, kad debatai yra bene įsimintiniausia kampanijos dalis, todėl yra stebimi pro padidinamąjį stiklą. Gerai pasirodžiusiam kandidatui tenka iniciatyva, kurią galima išnaudoti iki pat rinkimų mobilizuojant rinkėjus, tuo metu pralaimėjusysis įkrenta į duobę, iš kurios išbristi būna sudėtinga. Ypač tuo atveju, kai kova vyksta taškas į tašką, o iki rinkimų telieka pusantro mėnesio. O būtent tokia situacija JAV yra šiandien: nors Clinton vis dar turi pranašumą prieš Trumpą, jis po truputį mąžta. Tad pirmieji debatai ir detalės jose gali nulemti, ar Trumpui pavyks galutinai pasivyti varžovę, ar ji pabėgs į priekį bei taps beveik nebepavejama.
Panašu, kad pasirengimas debatams abejuose stovyklose vyksta skirtingai: Clinton savaitgalį praleido atsisakydama viešų renginių bei užsidarydama su savo komanda tam, kad tinkamai pasirengtų. Žinoma tik tiek, jog ji skiria didžiulį dėmesį faktinei informacijai, todėl daug skaito; tačiau kartu bus rengiami bent keli bandomieji debatai, kuriuose Clinton, padedama kolegų, imituojančių Trumpą ir debatų moderatorių, repetuos savo pasirodymą bei skirtingas situacijas.
Tuo metu Trumpas ir toliau aktyviai keliauja po valstijas bei, iš pirmo žvilgsnio, neskiria pernelyg didelio dėmesio artėjančiai akistatai. Tai gali stebinti, mat Trumpas turi gerokai mažiau patirties nei Clinton, kuri ne kartą akis į akį diskutavo su tokiais politikos ir retorikos grandais kaip Barrackas Obama; tuo metu Trumpas apskritai nėra dalyvavęs panašioje dvikovoje, mat Respublikonų pirminių rinkimų debatuose ant scenos greta jo būdavo mažiausiai keli ar net keliolika konkurentų. Kita vertus, beveik neabejojama, jog oficiali Trumpo darbotvarkė neatspindi realaus prioriteto, kuris teikiamas debatams. Jau kelias savaites jo komanda, teigiama, intensyviai dirba tam, jog kiekviena laisvesnė minutė ar skrydis privačiu lėktuvu būtų išnaudojamas būtent Trumpo pasiruošimui tobulinti.
Kandidatų laukia ir nelengvas sprendimas ir dėl debatų strategijos. Pavyzdžiui, galima manyti, kad Clinton sieks pademonstruoti turimas žinias ir patirtį, tad labiausiai koncentruosis į savo pasisakymus, jų kokybę. Visgi jai teks spręsti ir dilemą, kaip atliepti Trumpo silpnybes: pulti jį, reikalauti atsakymų, garsiai reikšti emocijas? O gal palikti tai nuošalyje bei bandyti formuoti įvaizdžio kontrastą? Tuo metu Trumpas neabejotinai mėgins tapti labiau „prezidentiniu“ – t.y. tokiu kandidatu, kuris geba įtikinti rinkėjų sluoksnį, svarstantį, ar Trumpo asmenybė tikrai tinkama vadovauti galingiausiai planetos šaliai. Tai turėtų reikšti santykinai ramesnę retoriką bei nuosaikesnius pasisakymus, tik kiek tai įmanoma žinant, kad šį verslininką išprovokuoti emocingiems pasisakymams paprastai nebūna sudėtinga.
Bet kuriuo atveju milžiniška būsimųjų debatų auditorija rodo, kad laukia intriguojanti kova, kuri labiau primena sporto varžybas, o ne eilinį politinį pašnekesį.
Kviečiame prisijungti prie (prognozuojama) 100 mln. amerikiečių ir globalios auditorijos, kurie stebės D. Trumpo ir H. Clinton debatus tiesiogiai.
Piano Man – jau šiąnakt:
