„Esu iš Pietų Lietuvos, iš Dzūkijos. Man mokykloje gerai sekėsi kalbos, būtinai norėjau išvažiuoti į Vilnių, nes Vilniuje studijavo mano sesuo, mano didelis autoritetas, gyveno dėdė, teta. Man tai buvo bohemos, pasakų ir vos ne mitinis miestas. Tai atvažiavau į atvirų durų dienas pas seserį, tada netyčia sužinojau, kad yra lenkų filologija po lietuvių mokyklų VU, tai buvo nauja specialybė. O aš kadangi esu iš Pietų Lietuvos, ir aš tą lenkų kalbą, kaip ir daug žmonių ten, šiek tiek supratau, tai pagalvojau: oho kaip čia įdomu ir šiek tiek egzotiška. Be to, buvo dar mūsų užburiantis katedros vedėjas, šviesios atminties prof. Algis Kalėda, kuris irgi labai gražiai išreklamavo tas studijas. Tai ir aš įstojau“, – apie savo sprendimą, lėmusį gyvenimo kelią pasakoja O. Venckavičienė.
Labiausiai dėl tokio pasirinkimo, anot moters, nustebo jos buvusi auklėtoja, kuri po metų studijų paklausė: „Odeta, o tu tikrai nenori perstoti?“
„Studijuojant man atsivėrė visiškai kitas pasaulis. Visų pirma, neįsivaizdavau, kad Vilnius yra toks daugiakultūriškas. Aš apie tą Lenkiją apgraibom, kaip ir kiekvienas lietuvis žinojau, o staiga kai pradėjo vertis ir literatūra, ir teatras, ir kinas ir visa kita, tai buvo wow. Man tai buvo labai įdomu“, – pasakoja O. Venckavičienė.
Importuoja lenkų kultūrą į Lietuvą
Paklausta, ką veikia Lenkijos institute, moteris paaiškino paprastai: institutas importuoja ir populiarina Lenkijos kultūrą Lietuvoje.
„Esame pasiskirstę sritis su kolegomis, bet, aišku, tie projektai dažnai persidengia. Aš asmeniškai esu atsakinga už kino projektus, už visus vertimus, kurie yra institute, nes esu vienintelė lietuvaitė. Turime ir savo autorinių projektų, tokių kaip Lenkų kino festivalis, kuris yra mano kūdikis ir man labai brangus. Taip pat vežame teatro spektaklius į Lietuvą arba rengiame parodas – lenkų, taip pat mišrias lenkų – lietuvių. Organizuojame koncertus džiazo, klasikinės muzikos, mokslines konferencijas. Adomo Mickevičiaus paroda dabar atidaryta“, – projektus vardina O. Venckavičienė.
Ji labai didžiuojasi, kad išaugo ir toks populiarus tapo Lenkų kino festivalis ir kad lietuvių jau nereikia įtikinėti, kad lenkų kinas yra geras – į jį žmonės jau eina patys. O vienas įsimintiniausių jos darbų – jai reikėjo vertėjauti, kai į Vilnių buvo atvykę Nobelio premijos laureatai Wislawa Szymborska, Czeslawas Miloszas, Gunteris Grassas ir Tomas Venclova.
„Man tai padarė tokį įspūdį, kad pagalvojau: wow, ir aš dabar galiu prie to prisiliesti ir čia būti? Ir tokių buvo tikrai iškilių asmenų, kurių šiaip turbūt gyvenime nebūčiau turėjusi progos pažinti ir prie jų arti būti. Teko versti ir kai mūsų pastangomis atvažiavo Zygmuntas Baumanas, vienas iškiliausių sociologų, filosofų, ir tokie režisieriai, kaip Agnieszka Holland, Krzysztofas Zanussis, kuris nuolat lankosi Lietuvoje, iškiliausi aktoriai“, – pasakoja Lenkijos instituto atstovė.
Susipažinę su lenkų kultūra lietuviai nustemba
Paklausta, kiek lietuviams apskritai yra įdomi lenkų kultūra, ar jie ateina į renginius, O. Venckavičienė sako, kad tokių lietuvių yra vis daugiau. O vieną kartą atradę lenkų kultūrą, lietuviai susidomi ilgam.
„Mes visų pirma fokusuojamės, nes tokia yra mūsų užduotis, į lietuvius, jiems skleidžiame tą kultūrą. Yra toks nuolatinis ratas, bet tikrai būna ir tų, kurie susipažįsta pirmą kartą, atranda, ir tada tikrai gražu žiūrėti, nes būna didelė nuostaba jų akyse: mes nesitikėjome. Atrodo, kad tai yra visai šalia, bet labai daug dalykų stebina. Pradedant gamta, nes dalis žmonių net nežino, kad kalnai, pavyzdžiui, Lenkijoje yra. Kalbant apie kultūrą, šalis yra milžiniška, ir kultūra nepaprastai turtinga“, – sako moteris.
O. Venckavičienė juokauja, kad geriau išmokusi lenkų kalbą, pradėjo pagaliau iki galo suprasti dzūkų tarmę. Be to, susipažinimas su Lenkija jai parodė, kad lietuviai ir lenkai turi labai daug bendro, pavyzdžiui, istorinių asmenybių ar didvyrių, kad daug kas tarp šių dviejų tautų yra tiesiog persipynę.
„Aš tikiuosi, kad vaikai mūsų mokyklose jau tai suvokia. Ir nebūtinai, kad jeigu tu kalbi lenkiškai, tai tu esi tiktai lenkas. Gali būti Lietuvos pilietis ir Lietuvos patriotas, tu gali mylėti ir Lietuvą, ir Lenkiją. Tai kuo daugiau žmonių tai suvoks, tuo bus mums paprasčiau. Kai prasideda asmeniniai santykiai, tų nesusipratimų nėra. Mes esame tikrai labai artimi“, – mano O. Venckavičienė.
Per metus – 150 projektų visoje Lietuvoje
Lenkijos institute dirbanti lietuvė iš labai arti mato, kiek Lenkija skiria dėmesio savo tautiečiams užsienyje. Ji įsitikinusi, kad taip ir turi būti. Be įvairių projektų finansavimo, šiuo metu retransliuojami penki lenkiški televizijos kanalai ir jie Lietuvoje atsirado ne be Lenkijos instituto pastangų.
„Labai svarbu yra, kokia kultūra vietos lenkams daro įtaką – ar jie žiūri Lenkijos televiziją, ar dalyvauja vietos lenkų kultūros veikloje, dainuoja, šoka, skaito, vaidina. Ar jie žiūri Rusijos televiziją. Tada jų kalboje pilna rusicizmų, jų galvos dažnai persisunkia tam tikra ideologija. Bet ta tikroji vilnietiška kalba yra tikra kultūrinė vertybė“, – įsitikinusi dzūkė.
Ji sako, kad kai kurie žmonės skundžiasi, kad Lietuvoje trūksta lenkiškos kultūros, tačiau patys neateina į jokius renginius, niekur nedalyvauja.
„Lenkijos institutas per metus pernai vykdė 150 projektų visoje Lietuvoje. Jų tikrai kartais nesimato, nes jų labai daug yra ne Vilniuje, ne Kaune, ne didžiuosiuose miestuose. Mums labai svarbu, kad apie lenkų kultūrą sužinotų bibliotekoje Šilutėje, Ukmergėje ar kitur. Mažeikiuose lenkų kiną žmonės žiūrėdavo, tai mums tikrai yra labai svarbu. Mus ten tikrai labai labai šiltai priima. Žmonėms labai įdomu, jie jau vertina kitaip nei Vilniuje, nes jiems tai dažnai būna egzotika. Vilniaus krašte taip pat esame, vyksta ir parodos, ir susitikimai, ypač jeigu iš Lenkijos atvyksta kokie nors autoriai, kūrėjai. Lenkų kino festivalis ir Nemenčinėje yra vykęs, Šalčininkuose vyksta. Mes tikrai nepamirštame ir vietinių lenkų ir jie mums taip pat yra labai svarbūs“, – sako O. Venckavičienė.
Prisideda ir vietos lenkų kultūra
Anot moters, lietuviai dažnai nesusimąsto, kad kai kurie jau tradiciniais tapę dalykai, iš tiesų yra kilę iš Lenkijos arba kuriami vietos lenkų bendruomenės. Taikliausiais pavyzdys galėtų būti Vilniaus krašto verbos.
„Tos verbos atrodo tokios lietuviškos, o jas riša tos moteriškės iš Vilniaus krašto. Man tai apskritai yra labai nuostabu, nes tos verbos labai skiriasi lenkų ir lietuvių. Lietuvoje rišamos yra daug subtilesnės, daug kuklesnės, bet man asmeniškai jos gilesnės. O kai pamačiau pirmą kartą lenkiškas, buvau labai nustebusi, nes labai daug spalvų, puošnumo. Gal tai susiję su tuo, kad lenkai, gal stereotipiškai pasakysiu, labiau moka džiaugtis, moka tai išreikšti, lietuviai yra kuklesni ir uždaresni“, – mano O. Venckavičienė.
Pasak jos, vietos lenkų kultūra yra labai aukšto lygio, tik jie nedažnai bando ją skleisti visoje Lietuvoje. Tačiau ji paminėjo pavyzdį – Lenkų diskusijų klubą.
„Jie su savo rengiamomis diskusijomis tai tikrų tikriausiai daro neįkainojamą darbą, skatindami konstruktyvų lietuvių ir lenkų dialogą, diskutuodami apie Lietuvos lenkams, lietuvių ir lenkų santykiams opias problemas. Man jie yra labai gražus pavyzdys“, – sako Lenkijos instituto atstovė.
Turime ko pasimokyti iš lenkų
Kalbėdama apie lenkų charakterį ir jų nusistatymą savo valstybės atžvilgiu, dzūkė sakė mananti, kad ir lietuviams yra ko pasimokyti. Jai labai patinka tai, kaip lenkai didžiuojasi savo valstybe.
„Tai yra labai gražu ir man rodos, kad ir lietuviai taip turėtų elgtis – jie turėtų nuoširdžiai didžiuotis, rasti, už ką mylėti tą savo Tėvynę. Ir visiškai nekompleksuoti dėl to. Lenkai tai moka, ir man tai labai imponuoja. Tai nėra nacionalizmas, tai yra patriotizmas“, – sako moteris.
Be to, anot jos, lenkai labai daug dėmesio skiria savo istorijai, stengiasi pabrėžti savo valstybės vaidmenį tiek Antrajame pasauliniame kare, tiek Abiejų Tautų Respublikoje, bando kuo labiau skleisti žinią apie savo tautos herojus.
„Kas man labai imponuoja, kad apie sunkius istorijoje momentus, tarkime, žydų Holokaustą, jų istoriją karo metais ar pokariu, lenkai vis drąsiau apie tai kalba. Lietuvoje dar tik pradedame apie tai kalbėti ir aš labai tikiuosi, kad ir čia tas konstruktyvus dialogas vyks. Kiek Lenkijoje yra sukurta spektaklių, kiek kino filmų, kurie tikrai nėra vienareikšmiai, ir skatina diskusijas. Lygiai taip pat kaip pats naujausias Wojciecho Smarzowskio filmas „Kler“, kur dvasininkijos įvairios problemos yra keliamos į paviršių. Aš tuo žaviuosi. Lenkijos menininkai yra labai drąsūs, progresyvūs, jie parodo, kur yra problema, ją užčiuopia, iškelia į paviršių ir skatina apie tai kalbėti“, – sakė O. Venckavičienė.
Kalbėdama apie kitų metų Lenkijos instituto veiklos planus, ji žadėjo, kad lietuviai tikrai galės pamatyti lenkiškus filmus tokiuose festivaliuose kaip Kino pavasaris, Scanorama, „Šeršėliafam“, Lenkų kino festivalyje. Taip pat galima bus išgirsti lenkišką džiazą Kaunas Jazz ir kituose festivaliuose. Birželį Šv. Jonų bažnyčioje vyks didelis Stanislovo Moniuškos 200–tosioms metinėms skirtas koncertas, kuriame gros Lietuvos simfoninis orkestras, diriguos lenkų dirigentas Antoni Wit, dainuos garsūs lietuvių ir lenkų klasikinės muzikos atlikėjai.
Paprašyta rekomenduoti tris lenkiškas knygas ir tris filmus, O. Venckavičienė sakė, kad konkrečių kūrinių išskirti negali, tačiau lietuviams labai rekomenduotų perskaityti Witoldo Gombrowicziaus, W. Szymborskos, Olgos Tokarczuk knygas. Taip pat pamatyti režisierių Andrzejaus Wajdos, Agnieszkos Holland ir Wojciecho Smarzowskio kiną.