- Pone vicepirmininke, ilgą laiką Lietuvos ir Lenkijos santykiai buvo apmirę, dabar gi matome atšilimo požymių. Kaip Jūs pats matote dabartinius tarpvalstybinius santykius?
– Pirmiausia manau, kad mūsų tarpusavio santykiuose įvyko tam tikras progresas, kuris trunka jau apie dvejus metus. Manau, kad per tuos dvejus metus įvyko laipsniškas šių santykių išplėtimas. Ir tai yra, manau, labai naudinga ir pozityvu tiek Lenkijai, tiek, viliuosi, ir Lietuvai.
Norėtume tai tęsti, norėtume, kad šis procesas ir toliau vyktų. Dabar vykdome dar vieną bandymą išplėsti šį bendradarbiavimą per parlamentinę grupę. Po kelių metų pertraukos mums pavyko atnaujinti Lietuvos – Lenkijos parlamentinę asamblėją. Žingsniai žengti iš abiejų pusių – tiek Lenkijoje, tiek lietuviškame Seime. Greitai susitiks darbo grupė, kuri paruoš darbotvarkę ir dar šiais metais asamblėjos nariai susitiks Varšuvoje. Manome, kad tai yra svarbu, nes mūsų vyriausybių santykiai vystosi gerai, taigi turime jiems kurti užnugarį ir politinėje aplinkoje, tarp parlamentarų.
- Minite pastaruosius dvejus metus. Ar šie pokyčiai susiję su valdžios Lenkijoje pasikeitimu ar ir su kitomis priežastimis?
– Kai atėjome į valdžią, Lenkijos Užsienio reikalų ministerijoje aptikome tokią situaciją, kad su Lietuva kalbamasi tik apie konkrečius veiksmus, susijusius pirmiausia su lenkais, gyvenančiais Lietuvoje. Ir kadangi šiuo klausimu nebuvo didelio progreso, tai buvo susilaikoma nuo tolesnių pokalbių ir kontaktų. Tai yra, be abejo, tam tikra koncepcija ir strategija.
Bet mes pasakėme, kad jeigu nesikalbėsime, tai to progreso tikrai nebus, todėl pabandykime padaryti kitaip, pradėkime pokalbius, gal pavyks pasiekti to, ko norime. Manau, kad ir toliau judame ta linkme, nors, be abejo, kaip dažniausiai būna su tautinėmis mažumomis ar tautinėmis problemomis, jų vis dar yra. Tačiau viliamės, kad jos bus išspręstos ir netaps kliūtimi mūsų tarpvalstybiniuose santykiuose.
- Kaip manote, ar ta politika, kai tarpvalstybiniuose santykiuose svarbiausias klausimas yra tautinių mažumų problemos, buvo efektyvi?
– Daugelyje sričių dar nematome progreso, tačiau kai kuriuose teigiami pokyčiai jau įvyko. Mes vadovaujamės požiūriu, kad esminis klausimas Lietuvai, Lenkijai, Slovakijai, Vengrijai ar Rumunijai yra regioninis bendradarbiavimas, sustiprinsiantis regioną Vakarų Europos atžvilgiu, kuri yra nepalyginamai turtingesnė ir gausesnė, tačiau mažiau susidomėjusi mūsų problemomis. Taip pat tai leis apginti tai, kas svarbu būtent mums.
Kartais mėgstama sakyti, kad giname vertybes, ne iki galo jas apibrėžiame, tačiau tai visų pirma yra mūsų kultūros pagrindas, t. y. krikščionybė, tai yra mūsų prisirišimas prie laisvės, mūsų prisirišimas prie suverenumo. Mūsų tautinės tapatybės jausmas yra labai stiprus, greičiausiai kur kas stipresnis nei Vakarų Europoje, kur galvojama apie vieną valstybę, vieną europinę tautą. Mums tai vis dar yra nesuvokiama. Taigi daug dalykų mus jungia ir turime ieškoti tų elementų, kurie mus suartina. O jų kontekste spręsti tas problemas, kurių išspręsti dar nepavyko.
- Ilgą laiką matėme tam tikrą šaltuką tarp Lietuvos ir Lenkijos, tačiau dabar pastebime Varšuvos šaltuką Lietuvos lenkų politikų atžvilgiu. Ar su jais susijusios problemos anksčiau neegzistavo, ar tiesiog į jas buvo užsimerkiama?
– Lenkija negali būti savo mažumos įkaite, pavyzdžiui, Lietuvoje ar kitose šalyse. Lenkų tautinės mažumos organizacijos kitose valstybėse turi atsižvelgti į Lenkijos valstybės interesus. Tačiau Lenkija nepaliks lenkų be rūpesčio, pagalbos, paramos. Todėl turime pasverti šiuos du interesus – iš vienos pusės lenkų, kurie sako, kad iš Lietuvos valdžios dar daug ko laukia, iš kitos pusės yra toks logiškas principas, kad jeigu nebendradarbiausime, nekalbėsime, tai lenkų padėtis čia nepagerės.
- Apie tas problemas kalbama jau labai seniai, tačiau konkrečių sprendimų niekas nesiima. Ar tai keičiasi, ar matote pastangas iš Lietuvos pusės?
– Bet kuriuo atveju, Lietuvos valdžia apie tai kalba. Galbūt dabar kalba nuoširdžiau ir dabar iš to kas nors gausis. Netrukus Vilniuje lankysis Lenkijos švietimo ministrė, ji kalbėsis apie konkrečius dalykus, susijusius su švietimu – tai yra viena iš jautriausių lenkų problemų. Kartu lankysis ir užsienio reikalų viceministras ir, manau, pasieksime tam tikro progreso.
Ankstesnė Lenkijos valdžia vykdė kitokią užsienio politiką, kuri buvo paremta bendradarbiavimu su svarbiausiais politiniais žaidėjais Europoje, o visi kiti likdavo šešėlyje. Mes siūlome kai ką kitką. Siūlome intensyvų bendradarbiavimo išplėtimą regione, kartais kalbame apie Tarpjūrį, kartais apie Trijų jūrų iniciatyvą, atsiranda įvairių iniciatyvų – kroatų, rumunų, lenkų. Visa tai vyksta tam tikros grėsmės kontekste, su kuria susiduriame, pirmiausiai, Ukrainoje. Tai yra visai kita užsienio politikos kryptis, prie kurios turi prisitaikyti ir lenkų organizacijos kitose šalyse.
- Tai yra, suprasti, kad be dialogo, glaudaus regioninio bendradarbiavimo problemų išspręsti nepavyks?
– Na taip. Turime tokį įspūdį, kad lenkai Lietuvoje visai gerai gyvena ir tos problemos, kurių jie turi, jų gyvenimo nelabai gadina. Tačiau Lenkijoje tai pristatoma kaip nuolatinis konfliktas, nuolatinis persekiojimas ar trukdymas. Kai čia atvažiuojame, kai čia atvažiuoja mūsų parlamentarai ir mato situaciją, tai nevisai pritariame tokiam lietuvių ir lenkų santykių pristatymui.
- Buvęs Lenkijos prezidentas, a.a. Lech Kaczynski, atrodo, labai mylėjo Lietuvą. Ar dabartinės valdžios požiūris tam tikra prasme pratęsia jo politiką?
– Per savo kadencijos metus, kuri nebuvo baigta, Lietuvoje jis lankėsi 16 kartų. Tai kai ką įrodo, tiesa? Kaip ir jo bendra kelionė į Tbilisį su Lietuvos prezidentu (Valdu Adamkumi – DELFI). Tie visi veiksmai, kurių jis ėmėsi, jis už juos sumokėjo, greičiausiai, mes taip galvojame, savo gyvybe (L. Kaczynski žuvo lėktuvo katastrofoje Smolenske – DELFI). Taigi mes susisiejame su ta politika, ji yra mums artima ir mes norime ją tęsti.