E. Darulis laužo visus stereotipus apie nuo žmonių nutolusius ir formaliai bendraujančius dvasininkus.
„Ten yra įvairių grupelių, kurios veikia mūsų parapijoje sąrašas“, – ranka rodė vienuolis.
Jis pats mėgsta su savo bendruomenės nariais bėgioti. Vėsų trečiadienio rytą Bernardinų parapijoje žurnalistus sutikęs vienuolis prasitarė grįžęs iš varžybų. Jis ten nubėgo 65 kilometrus.
Bet DELFI su kunigu šįkart susitiko pakalbėti ne apie bėgimą, jis yra žmogus, kuris veda šioje parapijoje veikiančią LGBT žmonių ir jų artimųjų grupelę. Panašios grupelės prie bažnyčių nebėra naujovė Maltoje arba Lenkijoje, bet Lietuvoje ji yra tokia pirmoji ir kol kas vienintelė.
Kunigas pasakojo, kad viskas prasidėjo nuo vienos mamos, kuri išgyveno dėl savo vaiko.
„Iš pradžių norėjome suburti tėvų pasidalinimo, buvimo kartu ir maldos grupelę. Bet nebuvo labai aktyvaus sureagavimo, tai po truputį pradėjome kalbėti apie tai, kad galėtume padaryti tą grupelę atvirą, kad galėtų rinktis ne tik tėvai.
Atsirado keli žmonės, kurie atėjo, būna kartu, dabar jau yra rekolekcijas susiplanavę daryti. Bendraujant kyla daug visokiausių klausimų – kokia yra jų vieta bažnyčioje, ką mes turime daryti?“, – pasakojo E. Darulis.
Kunigas neigė mitus, kad bažnyčia yra uždara institucija, neprisileidžianti tam tikrų grupių asmenų.
„Aš manau, kad tai yra labai atvira institucija, gali būti įvairiausios organizacijos, partijos, kurios turi apibrėžtą taisyklę, o bažnyčia iš savo prigimties, pradedant nuo Jėzaus Kristaus, turi būti labai atvira. Tik tiek, kad žmogus savo sąmonėje (nebūtinai patys bažnyčios atstovai) susiformuoja nuostatas, ką galime priimti, o ko negalime.
Pavyzdžiui, jeigu mato kunigą bendraujantį su jauna gražia šeima – viskas tvarkoje, jeigu mato, kad kunigas eina į kalėjimą – viskas tvarkoje, jeigu mato, kad kunigas prižiūri narkomanus – viskas tvarkoje, jeigu mato, kad kunigas dirba su onkologiniais ligoniais irgi – viskas tvarkoje, tik pasakai LGBT arba žmonės, kurie domisi kokiomis nors rytų praktikomis – tada jau viskas nebe tvarkoje“, – stebėjosi E. Darulis.
Kunigas teigė, kad labai svarbu mokėti išklausyti ir priimti.
„Nemanau, kad Jėzus būtų atstūmęs bent kokį žmogų esantį žemėje“, – sakė E. Darulis.
Nemėgsta žodžio „tolerancija“
Kalbėdamas apie santykį su LGBT grupės žmonėmis kunigas nebuvo linkęs vartoti žodžio „tolerancija“.
„Tolerancija yra labai slidus žodis. Manau, kad net nereikia naudoti tokio žodžio. Tai yra žodis, kuris turi labai plačią prasmę, pavyzdžiui, narkomanas, kuris priprato prie narkotikų, jis juos toleruoja. Kitas, šalia sėdintis, žino, kad jis jau neatpras, tai tiesiog jį toleruoja ir priima tokį, koks jis yra. Nors realiai tai yra tiesiog žalingas įprotis vartoti svaigalą. Bet aš negaliu sakyti, kad žmogus savyje nešioja blogį, jeigu jis kažkuo jaučiasi“, – sakė E. Darulis.
Kunigo įsitikinimu, net ir homoseksualus žmogus gali pasišvęsti Dievui ir gyventi dar švenčiau negu jis gyvena. Dar 1986 m. išleistas oficialus Vatikano dokumentas – laiškas Vyskupams „Homoseksualių žmonių pastoracija sako, kad homoseksualumas, kaip jausmas, nėra laikomas nuodėme.
„Mes niekada negalime pamatuoti to žmogaus pasirinkimo. Vienas dalykas – kaip aš jaučiuosi, kitas dalykas – kaip aš gyvenu. Tai yra labai slidi linija. Aš galiu visų žmonių gyvenimuose įžvelgti negatyvių dalykų, lygiai taip suprasti, kaip jis jaučiasi, ir priimti jį tokį, koks jis yra. Pats jausmas negali būti nuodėme, kuo aš jaučiuosi“, – sakė E. Darulis.
Popiežius Pranciškus yra sakęs, kad homoseksualių asmenų negalima diskriminuoti.
„ Aš nežinau nei vieno žmogaus, kurį turėčiau diskriminuoti. Tai būtų visiškai nekrikščioniška“, – pridūrė E. Darulis.
Kunigas: visi turi teisę mylėti
Kunigas paaiškino, kad, pagal Bažnyčios mokymą, santuokos sakramentas gali būti tik tarp vyro ir moters, iš kurių natūraliai ateina į pasaulį gyvybė.
„Ji kalba apie santuokos sakramentą, bet jeigu aš sakysiu, kad žmogus negali mylėti, o kas yra meilė? Mes visada turime mylėti. (…) Meilė niekada negali būti nuodėme, tai yra pati aukščiausia forma, kuri mus priartina ir veda Dievo link. Tai yra pats gražiausias dalykas, kokį mes tik galime įsivaizduoti. Kas turi teisę drausti mylėti? Manau, kad niekas neturi teisės drausti mylėti“, – kalbėjo E. Darulis.
Kunigas taip pat pažymėjo, kad įvairių psichologinių problemų turi tiek homoseksualūs, tiek heteroseksualūs žmonės. Jis teigia, kad homoseksualius žmones reikia priimti tokius, kokie jie yra, o ne bandyti tai kažkaip keisti.
„Daug psichologinių dalykų gali būti traktuojami kaip liga. Tarp tų žmonių, kurie serga, yra įvairiausių žmonių, taip pat ir heteroseksualūs žmonės gali turėti psichologinių sutrikimų. LGBT krikščioniškoje grupelėje besirenkantys žmonės tiki ir jaučiasi tokie esą nuo gimimo. Jie nelaiko savęs tokiais tapusiais kažkokiame savo gyvenimo etape.
Juos išklausydamas turi priimti būtent tokius, kokie jie yra. Ir, jeigu mes kalbame apie juos, kurie yra su tuo jausmu gimę, tada aš nežinau kaip tą traktuoti“, – sakė E. Darulis.
Kunigas neneigė, kad kartais susitinka su žmonėmis, kurie „po kažkiek laiko kažką sugalvojo ir paskui veda savo netvarkingą seksualinį arba tiesiog moralinį gyvenimą, kurie dėl tam tikrų priežasčių, gal net padarytų nuodėmių, nusivažiuoja“.
„Tada – taip, tada jau yra reikalinga pagalba žmogui, koks jis bebūtų. Bet tame nėra nieko bendro nei su ta grupele, nei su kitais tais žmonėmis. Tai priklauso nuo paties žmogaus aplinkos – arba iš tos, iš kurios išeina, arba tos, kurią susirado“, – kalbėjo E. Darulis.
Kunigą taip pat stebina tai, kad žmonės LGBT temą pradeda nagrinėti nuo klausimo apie tai, ar jie turi santykius.
„Realiai tas klausimas nėra keliamas. Lygiai taip pat, kaip tokiu atveju, jeigu pas mane ateina jauna šeima, ruošiasi santuokai, tai aš nepuolu jų tardyti, ką jie veikia, ir kaip jie gyvena. Aš tiesiog pasakau, koks yra bažnyčios mokymas, ir paskui juos vedu prie krikščioniško mokymo ir tikėjimo. Tai yra natūralu“, – sakė E. Darulis.
Kunigas teigė, kad dauguma tų LGBT vaikų tėvų, kuriuos jam teko sutikti, yra tie, kurie priima, myli savo vaikus, supranta jų jausmą ir išgyvenimą. Jie dažniausiai yra apie tai pasidomėję, bendravę arba net lankęsi tokių tėvų grupelėse.
„Bet tie, kurie tiesiog yra pasislėpę ir tuo nesidomi, bijo ir slepia savo vaikų istorijas, tai jie dažniausiai išgyvena labai sunkiai. Jie atmeta, nepriima, slepia, su niekuo nekalba apie savo vaikus.
Atsitinka konfliktas šeimoje. Vienas svarbiausių dalykų, kad tas konfliktas išnyktų, ir kad būtų galima – dėka pokalbių ir maldos atvesti žmones prie susitaikymo, kuris yra svarbus pačioje šeimoje“, – sakė E. Darulis.
Pasak kunigo, su visokiais sunkiais su tema susijusiais jausmais ir mintimis reikia dirbti.
„Aš net pasidomėjau, žiūrėjau statistiką, pasirodo, yra labai daug savižudybių tarp tų žmonių, kurie jaučiasi kitokie. Jie dėl to nekalti, yra lengviausia atstumti žmogų, galbūt, sunkiau yra suprasti. Bet, kas tau trukdo suprasti kaip žmogui? Jis gi yra Dievo kūrinys, Dievo mylimas vaikas.
Kada jie supranta, kad jie yra priimami bažnyčios ir ne diskriminuojami, nesišaipoma iš jų, tokiu būdu mes galime gyventi. Netgi mūsų pranciškoniškame dvasingume mes turime nešti taiką ir ramybę. Ta taika ir ramybė ir ateina, kai tavo širdyje nėra karo. Karas nebūtinai turi būti su ginklu, karas gali būti ir moralinis“, – kalbėjo E. Darulis.
Viena mama net iš Švedijos atvažiavo pasikalbėti
Kunigas mato LGBT bendruomenės ir jų artimųjų poreikį būti išklausytiems ir priimtiems į bendruomenę.
„Jie ir maldoje būna, ir Šventą Raštą skaito. Tam tikra prasme jie man leidžia suvokti jų pasaulį, jų pačių jausmus, ir moko mane juos priimti. Į grupelę ateina labai nedaug – gal penki žmonės“, – sakė E. Darulis.
Kunigas jaučia žmonių poreikį kalbėtis tokiomis temomis.
„Net buvo įvykis, kad Lietuvoje negyvenanti mama atvažiavo iš Švedijos pasikalbėti apie savo vaiką. Žmonės būna, kad pasiskambina ir pasako, kad norėtų pasikalbėti arba atlikti išpažintį, ir taip jie atsiranda“, – sakė E. Darulis.
Kunigas yra įsitikinęs, kad bet kuris dvasininkas suprastų tokius žmones, tačiau atkreipė dėmesį, kad kiekvienas žmogus, nepriklausomai, ar jis priklauso LGBT, gali rinktis, pas ką nueiti.
„Jis pasiklausys pamokslo, pasižiūrės į akis, paskaitys straipsnių, ir jis vis tiek nori atrasti žmogų, kuris gali padėti. Mes, kiekvienas brolis, irgi turime turėti savo nuodėmklausį ir dvasinį vadovą, tai taip nėra, kad mes išsiskaičiuojame ir pakliūname pas kažką, tu pagalvoji, pas ką tu nori eiti, kas tau padeda. Vienam reikia ilgų patarimų, kitam reikia trumpo žodelio. Visi esame labai skirtingi“, – sakė E. Darulis.
Kunigui visiškai neatrodo, kad nėra suderinamas homoseksualumas su buvimu kataliku.
„ Yra įvairių profesijų – traktoristas, parlamentaras,valytoja, policininkas – jie visi priklauso kažkokiai profesijai. Negali atstumti nei vienos profesijos. Tu ir neatstumi. Paskui gali būti įvairios nuodėmės – žmogžudystė, vaikų niekinimas, patyčios, vagystės – tokių žmonių, kurie tai daro, yra. Bet kažkodėl niekam nekyla klausimas, ar jie gali priklausyti bažnyčiai? Juk gali. O tai, kodėl tie žmonės negali? Aš nemanau, kad yra toks žmogus, kuris negali priklausyti bažnyčiai“, – sakė E. Darulis.
Kunigo įsitikinimu, vienintelis atvejis, kai žmogus negali priklausyti bažnyčiai, yra, kada jis to nenori – „jeigu viešai atsisako priimti Jėzų Kristų kaip Dievą ir pasako: „aš išeinu iš Jūsų organizacijos“.
„Čia yra jo pasirinkimas. O kunigas, kaip gailestingojo Dievo veidrodis, ir bažnyčia turi būti atvira kiekvienam žmogui, koks jis bebūtų“, – sakė E. Darulis.