Šią kraupią istoriją jau kelis dešimtmečius tyrė ir tiria Izraelio, JAV, Vokietijos, Sovietų Sąjungos, nepriklausomos Lietuvos teisėsaugininkai, istorikai, nepriklausomi tyrėjai.
Šį kartą "Ekstra" pateikia kelias viena kitai prieštaraujančias Lietuvos ekspertų versijas. "Lietūkio" tragedijos įrodymai - 17 išlikusių vokiečių kariškių ar saugumo pareigūnų darytų fotonuotraukų bei liudytojų parodymai, tačiau jie daugeliui iki šiol kelia abejonių.
Neįtikinami montažai
Vienas Lietuvos fotomenininkų sąjungos vadovų Stanislovas Žvirgždas teigia, kad pasaulio fotografijos istorijoje yra nemažai faktų, kai pasitelkus montažą būdavo falsifikuojamos dokumentinės nuotraukos. 1940 m. liepos mėn. sovietų valdžia paskelbė ne vieną tariamai dokumentinę nuotrauką, kuri vaizdavo darbo žmonių mitingus, sveikinančius "Liaudies seimą" ar pritariančius jo nutarimams.
Laikraščiuose dėl blogos spaudos kokybės išnykdavo retušavimo žymės ir palyginti prasto montažo siūlės, tačiau atidžiau patyrinėjus padidintas nuotraukas, akivaizdžiai išryškėja klastotės. Panašias klastotes praktikavo ir sovietiniai pokario saugumiečiai: jie nuotraukoje iškirpdavo partizanų veidus, o vietoj jų įmontuodavo savo agentų smogikų galvas.
Stengiantis įrodyti, kad lietuviai - žydšaudžių tauta, labai akcentuojamas "Lietūkio" garaže įvykęs susidorojimas su žydais, mano S.Žvirgždas, kuris pats gana dažnai naudojosi montažo technika.
Paskelbta nemažai knygų, straipsnių, dokumentų, kuriuose kaip neginčijamas įrodymas pateikiamos tariamai dokumentinės įvykio fotografijos.
"Turimose nuotraukose gerai matome vokiečių kareivius, keletą žudikų ir smalsuolių minią - tuo pabrėžiamas "dokumentalumas": suprask, fotografuota įvykio metu, - savo abejones dėsto vienas profesionaliausių Lietuvos fotografų S.Žvirgždas. - Geriau patyrinėjus negausias fotografijas, nesunku atsekti šiurkštaus montažo žymes".
Daug kartų įvairiuose leidiniuose publikuota nuotrauka, kurioje vaizduojamas aukštas blondinas, stovintis neva ant jo ir bendrininkų nužudytų žydų lavonų "Lietūkio" garaže. Palyginus šią "aukšto blondino" nuotrauką ir portretinę operatyvinės grupės A šturmfiurerio Joachimo Hamanno fotografiją, nekyla abejonių, kad abiejose nuotraukose užfiksuotas tas pats asmuo.
Be to, akivaizdus ir montažas: nuotrauka sumontuota iš kelių gabalų. Minia antrajame plane ir lavonai sudėti iš kelių dalių, neatitinka perspektyva bei apšvietimas (fotografuota skirtingu kampu ir iš skirtingo aukščio). Už minios matomoje sienoje (kažkodėl ne plytų kaip kitose nuotraukose) įžvelgiamas lango ir durų fragmentas, kurių nėra kitose fotografijose - ten siena aklina, teigia S.Žvirgždas.
"Man ekspertizei buvo pateiktos dar dvi fotografijos - Nr.1 ir Nr.2. Akivaizdu, kad abi fotografijos darytos iš to paties fotografavimo taško, tačiau jos skiriasi daugeliu detalių. Nuotrauka Nr.1 padaryta bendru planu. Matomas ir minėtas aukštas blondinas, besidarbuojantis dalba. Minia įmontuota iš kažkokios kitos nuotraukos, neatitinka perspektyva: minia fotografuota iš akių lygio, o lavonai - iš aukštesnio taško.
Be to, akivaizdi dviejų kadrų sujungimo linija antrajame plane po minios kojomis. Keista ir minios reakcija į šiurpų įvykį: atrodo, kad būtų stebimas karinis paradas ar koks kitas linksmas įvykis. Palyginus nuotrauką Nr.1 su "aukšto blondino" nuotrauka, minioje šalia jaunuolio baltais marškiniais atsiranda moteris, kurios anksčiau ten nebuvo", - sako S.Žvirgždas.
Fotografija Nr.2 padaryta kiek bendresniu planu, tačiau, sprendžiant iš vienodo ploto, kurį nuotraukoje užima šviesus pastatas kairėje ir tamsūs medžiai dešinėje, fotografuota iš to paties taško. Šioje nuotraukoje taip pat akivaizdus montažas. Kažkur dingusi minia, kuri stovėjo kairėje prie šviesaus pastato, labai sumažėjusios ir lavonų krūvos, lavonai kitoje padėtyje ir kitomis pozomis. Be to, minią sudaro beveik išimtinai vokiečių kareiviai, nors, sprendžiant iš žudikų veiksmų, kadre - žudynių kulminacija.
Įmontuoti du žudikai baltais marškiniais ir vokiečių kareivis dešinėje nuotraukos pusėje. Gerai matyti dviejų kadrų - minios antrajame plane, žudikų ir lavonų pirmajame - sujungimo linija. Be to, žudikas kairėje ir kareivis dešinėje skirtingai apšviesti ir yra nevienodo mastelio, nors stovi vienoje linijoje.
"Remiantis padarytomis išvadomis, galima drąsiai teigti, kad visos šios nuotraukos yra šiurkšti klastotė, primityvus montažas. Kaip jau ne sykį įsitikinta, daug kartų perfotografuojant prastą montažą didėja nuotraukos kontrastingumas ir beveik išnyksta montažinės siūlės, tačiau įdėmiau patyrinėjus visada galima pastebėti perspektyvos, planų sujungimo linijų bei apšvietimo neatitikimų, - tvirtina S.Žvirgždas. - Galima konstatuoti, kad visi okupantai - ir raudonieji, ir rudieji - vienodi. Visi įvairiais būdais, kad ir klastotėmis, stengėsi apjuodinti pavergtas tautas, įdiegti joms menkavertiškumo kompleksą, nuslopinti laisvės siekį".
"Blondino" beieškant
Vilniaus universiteto dėstytoja Irena Tumavičiūtė, savarankiškai tyrinėjanti šią istoriją, primena, kad 1993 m. lietuvšaudys Aleksandras Slavinas įtakingame Vokietijos savaitraštyje "Die Zeit" paskelbė neapykantos ir pagiežos lietuviams ir Lietuvai persunktą šmeižikišką straipsnį apie 1941 m. birželio sukilimo aplinkybes, iliustruodamas jį liūdnai pagarsėjusia nuotrauka, vaizduojančia aukštą blondiną šalia jo ir sėbrų nužudytų Kauno žydų lavonų.
"Atidžiau įsižiūrėjus į nuotrauką, atrodo, kad lyg tas blondinas būtų užsidėjęs peruką. Ėmiau intensyviai kaupti publikacijas užsienio kalbomis, skaityti arba bent peržiūrėti Lietuvos ir Vokietijos bibliotekose saugomą literatūrą, vienaip ar kitaip susijusią su pirmųjų rusų ir vokiečių karo dienų įvykiais Baltijos šalyse, ypač Lietuvoje, - teigia I.Tumavičiūtė.
- Kadangi rudieji ir raudonieji fašistai vieni iš kitų ilgai mokėsi, man nedavė ramybės pastarųjų budelio Sokolovo veikla, kai jo smogikai būdavo aprengiami lietuvių uniformomis ir siunčiami žudyti lietuvių. Pavyko surasti pagrindinių dviejų žydų ir komunistų žudynių Lietuvoje organizatorių - operatyvinės grupės A vado brigadenfiurerio ir policijos generolo majoro Walterio Stahleckerio ir vokiečių saugumo policijos ir SD vado Klauso Jaegerio nuotraukas.
Dėmesį patraukė Jaegerio suvestinėse apie jo vadovaujamo 3-iojo operatyvinio būrio iki 1941 m. gruodžio 1 d. įvykdytas egzekucijas paskelbta tokia kito žudiko charakteristika: "Tikslas - išvalyti iš Lietuvos žydus - galėjo būti pasiektas tik dėl to, kad iš rinktinių vyrų buvo suorganizuotas skrajojantis būrys, vadovaujamas oberšturmfiurerio Joachimo Hamanno, kuris visiškai suprato manuosius tikslus ir sugebėjo užtikrinti bendradarbiavimą su lietuvių partizanais bei atitinkamomis civilinėmis įstaigomis". Ir lietuviški šaltiniai rodo, kad tas nacis darbavosi iš peties".
Iš visų Ostlande veikusių "skrajojančių būrių" vadų apibūdinimų pagal charakterį ir amžių ant lavonų krūvos galėjo stovėti ir J.Hamannas. Tik su peruku, mano I.Tumavičiūtė. Iš chrestomatinės Hanso Wilhelmo studijos apie saugumo policijos operatyvinės grupės A veiklą sužinome, kad J.Hamannui nestigo avantiūrizmo, jis buvo klasikinis pavyzdys, kaip socialiniai nevykėliai tapdavo aršiais nacistais.
Atvykęs į Lietuvą šis naujai iškeptas kriminalinės policijos komisaras pasižymėjo ypač energinga veikla žudant žydus. Vėliau jis rengė rusų desantininkus, dirbo IV gestapo skyriuje. Visur taip puikiai atliko pareigas, kad Reinhardo Heydricho įpėdinis Ernstas Kaltenbrunneris 1945 m. J.Hamanną paskyrė asmeniniu savo adjutantu ir referentu.
Po ilgų ieškojimų pagaliau I.Tumavičiūtei pavyko rasti J.Hamanno nuotrauką. Kelti hipotezę, kad tas "blondinas" žudikas buvo J.Hamannas, pasak jos, duoda pagrindo ne tik vizualus jo panašumas su Kauno budeliu. Jau iš pirmojo W.Stahleckerio raporto apie operatyvinės grupės A veiklą Ostlande (1941 10 15) aiškėja, kad vienas vokiečių saugumo policijos uždavinių buvo "sukurti neginčijamą faktą, kuriuo vėliau būtų galima įrodyti, kad išlaisvinti gyventojai patys savaime griebėsi griežčiausių priemonių prieš bolševikinius ir žydiškuosius priešus.
Tai reikėjo padaryti taip, kad neiškiltų aikštėn vokiečių įstaigų nurodymai". Tačiau Kaune "netikėtai paaiškėjo, kad suorganizuoti didesnio masto žydų pogromą išsyk gana nelengva". Gebelsiškos nacių propagandos tikslas - "parodyti pasauliui, kad vietiniai gyventojai patys pradėjo veikti prieš žydus dėl natūralios reakcijos į priespaudą, žydų vykdytą kelis dešimtmečius", teigiama W.Stahleckerio ataskaitoje, Niurnbergo procese pavadintoje "Dokumentu L-180".
Nors tie "vietiniai gyventojai" - tautos atplaišos, taip pat gestapo agentai ir kriminaliniai nusikaltėliai, kuriuos nacistams pavyko įtraukti į žydų, Lietuvos piliečių, žudynes.
Iš visų Lietuvoje veikusių smogikų operatyvinių būrių J.Hamanno būrys išsiskyrė žiaurumu. Antai 1941 m. rudenį į Šiaulius atvyko "žydų naikinimo specialistas Hamannas" ir ten dislokuotos operatyvinės grupės padalinio vadui "nepaprastai arogantišku tonu" pasakė, "kad Šiauliuose su žydų reikalais tikrų tikriausias apsileidimas ir kad jam pavesta tuoj pat likviduoti visus Šiaulių žydus neatsižvelgiant į jų reikalingumą ūkio darbams".
Šiaulių gebitskomisaras Gewecke priminė jam Ostlando reichskomisaro Heinricho Lohse nurodymą tuo tarpu palikti svarbiuose ūkio baruose dirbančius žydus. Į tai J.Hamannas atsakęs, kad tai jam visiškai nerūpi, o ūkio reikalai jo "esą apskritai nedomina". Gewecke neišsigando, "dar aiškiau" išdėstė J.Hamannui savo požiūrį ir nedelsdamas kreipėsi į reichskomisarą, prašydamas jį "kuo greičiau" padėti pašalinti "aštrius nesutarimus" su saugumo policija ir SD. H.Lohse pavyko įtikinti, ir jis "paskelbė griežtą kovą". Štandartenfiureris K.J?geris buvo priverstas nusileisti.
Vokiečių mokslininkai paaiškina, kodėl pirmaisiais nacių okupacijos metais operatyvinė grupė A nužudytų žydų skaičiumi pranoko kitus būrius: operatyvinei grupei A, pirmiausia dėl fatališko K.J?gerio ir J.Hamanno "stropumo", tenka devintadalis visoje buvusios SSRS teritorijoje nužudytų žydų.
Minėti faktai rodo, kad Birželio sukilimo vadai tikrai negalėjo turėti jokių iliuzijų dėl rudojo fašizmo politikos Lietuvos atžvilgiu, o vokiečių pareigūnai - simpatijų Lietuvos atžvilgiu. Juk sukilimas ir Laikinosios Vyriausybės paskelbimas vokiečiams (kaip ir rusams) buvo labai neparankus. Sprendžiant iš pačių vokiečių tyrinėtojų apibūdinamos bendros padėties Lietuvoje pirmosiomis rusų ir vokiečių karo dienomis, tikrai galima įsivaizduoti, kad provokacijai prieš lietuvius buvo pasitelkti vokiečiai.
Kas galėtų paneigti hipotezę, klausia I.Tumavičiūtė, kad ta akcija Kaune demonstruojant "blondiną" baltu raiščiu buvo baisus kerštas lietuviams už Laikinosios Vyriausybės sudarymą ir nepriklausomybės siekius - štai pasižiūrėkite, tokie žudikai nori būti laisvi! O vėliau tai tiko ir kitiems įvairaus plauko "argumentatoriams".
Neatsakytų klausimų liko
Istorikas dr. Arvydas Anušauskas, kartu su žurnaliste Gražina Sviderskyte sukūręs dviejų dalių filmą apie "Lietūkio" garažą, skeptiškai vertina panašias teorijas ir teigia, kad jų autoriai dažniausiai neturi išsamios informacijos.
- Ar jums šioje byloje liko dar daug neatsakytų klausimų?
- Žinoma, kad liko. Nėra nustatyti visų veikusiųjų "Lietūkio" garaže elgesio motyvai, nenustatyta, ką jie ten darė iš tikrųjų. Pavyzdžiui, kad ir fotografas Wilhelmas Gunsilius, kurio nuotraukų liko daugiausia. Galima kelti versijas, kad šis žmogus dirbo ir nuotraukas darė abverui ir pan. Versijų daugybė ir neatsakytų klausimų liko, bet tai nereiškia, kad pagrindiniai dalykai - kada vyko, kiek buvo aukų - nežinomi.
Pagrįstos ir beveik ištirtos versijos, kas dalyvavo ir kodėl, kodėl įvyko būtent "Lietūkio" garaže? Priminsiu, kad anksčiau dėl nesusipratimo buvo pateikiama versija, kad "Lietūkio" garaže NKVD žudė žmones. Tai paprasčiausia painiava. Garažas buvo ne "Lietūkyje", o netoliese, už poros šimtų metrų, buvusio Valstybės saugumo departamento pastato kieme. Ir jame buvo vykdomos sovietams nepalankių žmonių žudynės, egzekucijos, mirties bausmės.
1941 m. buvo nužudyta kelios dešimtys žmonių. Dėl tos šalia viena kitos esančių vietų painiavos ir buvo keliamos įvairios nepagrįstos versijos, susijusios išimtinai su NKVD. Manyčiau, kad laikui bėgant tie klausimai paaiškės, nes Vokietijoje dar išliko iki galo neištyrinėtų archyvų. Nekelčiau didesnių iliuzijų dėl Maskvos archyvų, nes Maskva gerus du dešimtmečius šį įvykį paprasčiausiai ignoravo.
- Iki šiol tiek istorikai, tiek istorijos mėgėjai ieško ir kelia naujas versijas. Viena jų skelbia, kad dalis to kraupaus įvykio nuotraukų yra montažai, kuriais norėta parodyti žydams kerštaujančius lietuvių nacionalistus. Koks tų nuotraukų patikimumas?
- Naujos versijos apie nuotraukas gali būti susijusios su naujos informacijos ar faktinės medžiagos atsiradimu arba su jos neturėjimu. Kartais išsamios faktinės medžiagos neturėjimas ir leidžia tuščioje vietoje priburti įvairių versijų. Žmonės kartais nežino nei kiek tų nuotraukų, nei kad jos darytos skirtingu laiku. Tada sakoma, kad šis įvykis vyko ne vieną, o skirtingomis dienomis. Dėl to skirtingo laiko vienose nuotraukose matomi vokiečių kariškiai, kitose - civiliai ir kariškiai.
Susipažinus su visomis faktinėmis aplinkybėmis, galima pasakyti, kad tai tas pats įvykis, kuris vyko gana ilgai, nuo tos pačios dienos ryto iki vakaro. Dėl to, kad tai vyko visą dieną, tą įvykį matė skirtingi žmonės skirtingu laiku. Iš pradžių vokiečių kariškiai, dalyvaujant lietuviams, tyčiojosi iš žydų.
Vėliau visa tai virto žudynėmis. Tad vieni matė pradžią, kiti pabaigą, vieni - gyvus žydus, kiti - nužudytus, vieną žydų grupę, kitą žydų grupę. Viskas labai susiplakė, tačiau tik susipažinus su visais liudijimais, o jų yra apie 90, juos išanalizavus, galima kelti pagrįstas versijas. Priešingu atveju tai bus tik nepagrįstos spekuliacijos.
- Daug spekuliacijų kyla ir dėl garsiosios vadinamojo blondino nuotraukos. Vieni joje atpažįsta vokiečių smogiką J.Hamanną, kiti - garsų Lietuvos partizaną. Ar jums žinoma, kas šis veikėjas, ar bent turite kokių prielaidų?
- Nežinau ir aš. Galiu tik pasakyti, kad šioje nuotraukoje bent trys aprangos detalės kelia didesnę sumaištį: kareiviškas diržas, auliniai batai ir, kaip teigiama, akivaizdžiai matomas perukas. Bet reikalas tas, kad tų žmonių, kurie buvo apkaltinti dalyvavus "Lietūkio" garažo žudynėse, nuotraukų bylose nėra. Ir jų negalima sutapatinti, sulyginti su šia persona. Kai nėra nuotraukos, tai ieškai, kieno nuotraukos yra.
Taip atsirado ir Hamannas, vėliau buvo spekuliuojama partizano nuotrauka. Tai yra primityvios ir visiškai spekuliatyvios tariamų analizių išvados. Randama to paties Hamanno nuotrauka, dedama šalia šio "blondino" ir sakoma, kad jos panašios. Tačiau pasaulyje daug panašių žmonių, tačiau ar Hamannas tuo metu buvo Kaune, niekas atsakyti negali. Žinoma, kad iš einzacgrupės buvo Stahleckeris, Shweiceris, buvo vairuotojas, bet jie nepanašūs.
Tačiau pavyko išsiaiškinti vieną, manau, lemiamą aplinkybę. Richardas Shweiceris, Stahleckerio vertėjas, buvo pažįstamas su vienu jo paties užverbuotu gestapo agentu, kuris buvo pogromo dalyvis. Tas žmogus, beje, pats prisipažino (ne saugumiečiams, o kitiems kameroje sėdintiems savo draugams), kad organizavo šį pogromą kartu su Shweiceriu. Jo pavardė Juozas Surmas. Jo nuotraukos byloje taip pat nėra. Tad kelčiau versiją, kad tai jo ar kurio iš jo kompanijos, tikro dalyvio, nuotrauka. Primityvi fizionomistika netinka nei Hamanno, nei partizano atveju, o Surmo atveju viskas sutampa.
Be jo prisipažinimo, yra ir kitų aplinkybių: pažintis su Shweiceriu, jie buvo kilę iš vieno pasienio miestelio - Kybartų. Jis tuo metu ir tame kieme atsidūrė neatsitiktinai. Mat jis buvo įkalintas Kauno kalėjime kaip gestapo agentas, nelegaliai perėjęs sieną ir pan. Tie kaliniai, kurie buvo ne vietiniai, išvaduoti iš kalėjimo buvo apnakvindinti mokykloje, kuri ribojosi su "Lietūkio" garažu. Elementaru, kodėl jis atsidūrė būtent toje vietoje.
Taip, jis greičiausiai nebuvo tas žmogus, kuris varė žydus į tą konkrečią vietą. Bet kad jis dalyvavo žudynėse, greičiausiai Shweicerio pavedimu, pagrįsta faktais. O koks jo likimas? Jis "nelaimingo atsitikimo metu" žuvo šiaurės lageriuose.
J.Surmas buvo ir gestapo agentas, ir turėjo ryšių su einzackomanda, ir žmogus, kurio Kaune niekas nepažinojo, minėjau, kad jis buvo iš vieno miestelio su Shweiceriu. Tad ši "blondino" versija įtikinamiausia.
- Daug ką glumina tai, kad žmonės tose nuotraukose, stebėdami žvėriškumus, atrodo gana ramiai. Ir tų montažų versijų kyla, nes susidaro įspūdis, kad civiliai žiūri ne į žudynes, o šiaip kažkokį smagų reginį.
- Iš tikrųjų tai yra tokia nuotraukų ypatybė, kad jose fiksuojama tam tikra akimirka. Yra jose ir nusisukančių, išeinančių žmonių. Liudijimuose užfiksuota, kad buvo tokių, kurie ateidavo, išeidavo, buvo tokių, kurie, pamatę, kas vyksta, tuoj pat dingdavo. Yra paauglių liudijimų, kad jie buvo išvaryti. Žmonės nebuvo abejingi stebėtojai. Bet buvo ir kategorija asmenų, kurie buvo aktyvūs stebėtojai.
"Lietūkio" garažo sargas, netoliese dirbęs kiemsargis - jie stebėjo tas žudynes nuo pradžios iki pabaigos. Kol visi stebėtojai buvo išvaryti - ir vokiečių kariškiai, ir civiliai asmenys. Juos išvarė kažkokie kiti vokiečių kariškiai. Kokie? Vėlgi neaišku nei kas išvarė, nei kodėl. Kodėl kelias valandas niekas nieko nevaldė? Galima spėlioti. Vienas vokietis liudijo, kad ten buvo vienas aukštas SS karininkas. Niekas negali pasakyti, kas jis toks buvo.
O gal ir tie vokiečiai melavo siekdami nuslėpti savo asmeninę atsakomybę. Ypač tie, kurie fotografavo, darė tai laisvai, lyg ir turėdami specialius leidimus ir pan. Neatskleistų aplinkybių yra gana daug ir tiesos aiškinimasis po 60 metų labai komplikuotas.
A.Damušis - kaltę suversti kitiems
Profesorius daktaras Adolfas Damušis, vienas pagrindinių rezistencinio pogrindžio ir 1941 m. sukilimo logistinės strategijos vadų, sukilimo sudarytoje Laikinojoje Vyriausybėje ėjęs pramonės ministro pareigas, savo knygoje "Lietuvos gyventojų aukos ir nuostoliai Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais" rašo: "Einzacgrupių vadovai, naikindami žydų tautą, žinojo atlieką nedorą darbą, tad jiems kilo mintis fabrikuoti "įtikinamus faktus", kad ateityje galėtų savo kaltes suversti kitiems".
A.Damušis pateikia vieno tokio "fakto" pavyzdį: generolas W.Stahleckeris savo šefui H.Himmleriui praneša, kad jau 1941 m. birželio 25-osios naktį lietuvų partizanai Kaune likvidavo 1500 asmenų ir sudegino apie 60 namų, tarp jų keletą sinagogų. "Anuo metu toks aprašytas faktas Lietuvoje niekam nebuvo girdėtas", - teigė A.Damušis.
1988 m. lankydamasis gestapo archyve Vakarų Vokietijoje, Liudvigsburge, kur norėjo susipažinti su kai kuriomis lietuvius neva inkriminuojančiomis nuotraukomis, A.Damušis fotografijose veltui ieškojo "kokių atžymėjimų su paties savininko įrašais - bent kokią identifikaciją ar datą. Fotografijos buvo švarutėlės. Prie jų tebuvo priklijuota tik juostelė, kurioje gražiu šriftu buvo išspausdinta "Zentrale Stelle" identifikacija su archyvo įstaigos numeriu.
Visi tekstai turėjo kaltinančių insinuacijų ne žydų naikinimo organizatoriams ir vykdytojams naciams, bet okupuotų valstybių gyventojams". Norėdamas susipažinti su gestapo darytų nuotraukų originalais, A.Damušis gavo netikėtą archyvo vadovybės atsakymą, kad "tos nuotraukos ir liudijimų tekstai yra duodami tik teismui". "Iš gestapo archyvo išvykau su prastais įspūdžiais. Jaučiau, kad svečias, norintis gauti specialius dokumentus, archyvo vadovams nėra pageidaujamas", - rašė A.Damušis.
1958 m. "Lietūkio" epizodą nagrinėjo Vokietijos teismai, apie 1960 m. šios bylos ėmėsi ir sovietų KGB, tačiau tie tyrimai liko iki galo nebaigti. Aiškūs motyvai nėra žinomi iki šiol. 1994 m. baudžiamąją bylą iškėlė ir Lietuvos prokurorai, tačiau, nelikus gyvų liudininkų, jos perspektyvos labai miglotos.
I.Tumavičiūtė teigė, kad prieš kelerius metus miręs vokietis fotografas Wilhelmas Gunsilius, kurio nuotraukomis daugiausia ir remiamasi, yra palikęs artimiesiems savo liudijimus, kuriuos leido paviešinti tik praėjus dešimčiai metų po savo mirties. Gal daugiau tiesos paaiškės pasibaigus šiam terminui?