„Man atrodo, kad skurstančiųjų tragedija Lietuvoje yra tai, jog, tiesą pasakius, niekam jie nerūpi“, – teigia Vilniaus universiteto (VU) lektorė, socialinių mokslų daktarė Jakaterina Navickė.
Likutinė gerovė
Seime vykusioje konferencijoje „Pirmumo vargšams principas ir kova su skurdu šiandienos Lietuvoje“ J. Navickė priminė gerovės valstybės apibrėžimą: „Tai yra tam tikras įsipareigojimas garantuoti kiekvienam orų gyvenimą, jis suteikiamas ne kaip labdara, o kaip socialinė teisė – per socialinę apsaugą, per socialines paslaugas, darbo rinkos ir būsto politiką, švietimą ir sveikatos apsaugą.“
Anot mokslininkės, remiantis literatūra, šalies pasirinktą gerovės valstybės modelį galima vertinti dviem aspektais – pagal dizainą ir pagal adekvatumą. Pagal pirmąjį, teigė pranešėja, Lietuva pasirinko korporatyvinį klientalistinį kelią. Ką tai reiškia?
„Korporatyvinis dizainas dar vadinamas konservatyviu, kontinentiniu. Mes jį pradėjome kurti tarpukariu, sovietmečiu jis buvo paimtas iš Vokietijos. Mūsų socialinės apsaugos srityje yra akcentas į socialinį draudimą“, – aiškino J. Navickė.
Jos teigimu, socialiniu draudimu apdraustų asmenų teisės yra geriau ar prasčiau užtikrinamos, o iškritusieji iš šios sistemos lieka užribyje. Kaip pavyzdį J. Navickė pateikė motinystės išmokas, kurios itin ryškiai skiriasi moterims, turinčioms pakankamą socialinio draudimo stažą, ir toms, kurios jo neturi.
„Klientalistinis bruožas yra būdingas ir Pietų valstybėms, ir Lietuvai. Tiek pensijų, tiek mokesčių sistemoje mes turime privilegijų. Matyt, dėl to, kad finansavimas nepakankamas, pensijos prastos, bet kai kas gauna vieną ir labai menką, o kai kas gauna ir dvi, ir tris, ir keturias. Apie mokestines privilegijas irgi labai daug kalbama, ir čia Kuodžio išpopuliarintas „gyvulių ūkis“, – aiškino VU lektorė.
Kalbėdama apie Lietuvos pasirinktą gerovės valstybės kūrimo kelią per adekvatumo prizmę, J. Navickė teigė, kad tai – likutinis gerovės modelis.
„Kalbant apie adekvatumą, mūsų finansavimas yra labai menkas. Ką mes turime? Socialinę apsaugą mes finansuojame dvigubai mažiau (nei ES vidurkis – DELFI)“, – kalbėjo sociologė.
2017 m. Lietuvos išlaidos socialinės apsaugos reikmėms siekė 15,1 proc. Bendrojo vidaus produkto (BVP), kai ES vidurkis buvo 27,9 proc. Kur kas daugiau už mus šiai sričiai atseikėjo kaimyninė Lenkija – ji tais pačiais metais skyrė 20,3 proc. BVP.
Suomijoje pašalpos gavėjų – 4 kartus daugiau
Nors Lietuvoje žemiau skurdo rizikos ribos iš viso yra beveik 23 proc. gyventojų, ir tai – vienas prasčiausių rodiklių visoje ES, socialinė piniginė parama skiriama tik mažai jų daliai. Kaip pastebi J. Navickė, vadinamosios pašalpos gavėjų daugiau yra net ir socialinės gerovės valstybe laikomoje Suomijoje.
„Skurdo rizikos lygis – apie 23 proc., o socialinės paramos gavėjų pas mus yra 2,5 proc., nors paplitęs mitas, kad piniginę socialinę paramą gauna vos ne pusė Lietuvos. Pavyzdžiui, Suomijoje socialinę piniginę paramą gauna keturis kartus tiek – apie 10 proc. suomių populiacijos, nors skurdo rizika ten yra dvigubai mažesnė – 12 proc.“, – skaičius vardijo mokslininkė.
Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė Aistė Adomavičienė pastebėjo, kad socialinės išmokos Lietuvoje apskritai yra labai mažos, o tik jas gaunančių asmenų pajamos ne tik neperkopia, bet ir nepriartėja prie skurdo rizikos riba laikomo dydžio.
„2017 m. skurdo rizikos riba buvo 345 eurai, vidutinė senatvės pensija tais pačiais metais – 277 eurai, vidutinė socialinė piniginė parama – 66 eurai. Dabar ši parama šiek tie pakilo ir yra 81 euras, bet tai vis tiek labai didžiuliai skirtumai. Faktas, kad žmonės, kurie netenka darbo ir baigiasi jų socialinis draudimas, krenta labai žemai“, – situaciją komentavo A. Adomavičienė.
Kad socialinės paramos situacija Lietuvoje yra kritinė, parodė ir Valstybės kontrolės atliktas auditas. Kaip nustatė kontrolieriai, paramos sistema daugeliu atvejų neužtikrina net minimalių žmogaus vartojimo poreikių, nėra išnaudojamos galimybės žmonėms įgalinti, o dėl informacijos sudėtingumo ir painumo dažnam sunku pasinaudoti visomis valstybės teikiamomis garantijomis.
„Socialinės paramos sistema itin svarbi mažinant skurdą ir pajamų nelygybę. Būtina siekti, kad sistema būtų prieinama visiems, skatinanti įsitraukti į darbo rinką, t. y. įgalinanti ir užtikrinanti bent minimalius vartojimo poreikius“, – anksčiau sakė Valstybės kontrolieriaus pavaduotojas Mindaugas Macijauskas.
Net ir gaudami socialines išmokas – žemiau skurdo ribos
144 tūkst. – tiek šiuo metu Lietuvoje yra darbo neturinčių asmenų. Būtent ši grupė, dėmesį atkreipia specialistai, dažniausiai atsiduria žemiau skurdo rizikos ribos.
Kaip skelbia Statistikos departamentas, žemiau skurdo rizikos ribos 2018 m. buvo 62,3 proc. bedarbių. Kritinėje padėtyje jie atsidūrė jau gaudami socialines išmokas. Vertinant situaciją iki socialinių išmokų (išskyrus pensijas), padėtis atrodo dar prasčiau – žemiau skurdo rizikos ribos praėjusiais metais buvo net 71,1 proc. darbo neturinčių asmenų. Tai reiškia, kad kiekvieno jų pajamos nesiekė nė 345 eurų per mėnesį.
„Per paskutinius metus išryškėjo dvi tendencijos – gerokai sumažėjo daugiavaikių šeimų skurdas, kas susiję su tuo, kad 2017 m. buvo patvirtinti vaiko pinigai daugiavaikėms šeimoms, bet gerokai išaugo senatvės pensininkų skurdas. Tradiciškai, aišku, labiausiai skursta bedarbiai, nes jų pajamos itin menkos“, – Seime vykusioje konferencijoje kalbėjo A. Adomavičienė.
Jos teigimu, būtent menka finansinė parama ir paslaugų trūkumas yra du pagrindiniai iššūkiai, su kuriais susiduria skurdą patiriantys asmenys.
Savo ruožtu VU socialinių mokslų daktarė J. Navickė teigė, kad socialinės apsaugos sistema tokiems žmonėms turėtų užtikrinti bent minimalias teises į orų gyvenimą. Anot mokslininkės, šios teisės nėra tik pajamos, tai turėtų būti derinama su paslaugomis, tačiau būtent piniginis aspektas daugumai sunkiai besiverčiančių žmonių itin svarbus.
Sociologė pastebėjo, kad šiuo metu socialinės paramos „grindimis“ galima laikyti 122 eurus – toks yra valstybės remiamų pajamų (VRP) dydis. Būtent į šį dydį atsižvelgiama, sprendžiant, ar skirti socialinę piniginę paramą, – į ją pretenduoja asmenys, kurių mėnesinės pajamos vienam nesiekia VRP.
Kaip paramos lubas J. Navickė įvardijo minimalų atlyginimą, kuris šiuo metu siekia 396 eurus „į rankas“. J. Navickė atkreipė dėmesį, kad natūralu, jog valstybės mokama parama skurstantiems neturėtų peršokti minimalaus užmokesčio dydžio, nes tuomet nebeliktų jokių paskatų dirbti.
„Tas dydis (MMA – DELFI) šiuo metu yra gerokai aukštesnis, negu teikiama parama. Kuo paramos grindys žemės, tuo iš principo gali būti ir visos kitos sistemos – kitų pensijų, draudžiamųjų pensijų ir t. t. – adekvatumas mažesnis“, – kalbėjo mokslininkė.
Už paramą tenka atidirbti
VU socialinių mokslų daktarė J. Navickė atkreipė dėmesį, kad kovai su socialine atskirtimi Lietuva, lyginant su kitomis ES šalimis, vis dar skiria itin mažai lėšų, žiūrint ne tik į bendrą vaizdą, bet ir į atskiras sritis: „Šiuo metu socialinei atskirčiai ir būstui mes skiriame 0,3 proc. BVP, ES vidurkis yra 1,1 proc. BVP. Tai nėra kažkokie kosminiai pinigai, matome, kad ES skiriama beveik keturis kartus daugiau.“
J. Navickės teigimu, būtent socialinės apsaugos sistema turėtų tapti saugikliu ir „tam tikromis gerovės valstybės „grindimis“, žemiau kurių nebūtų leidžiama atsidurti nė vienam piliečiui“. Vis dėlto, pabrėžė ji, tarp valstybės paramos ir paskatų dirbti turėtų būti išlaikomas balansas.
„Tam, kad žmonėms, kurie gauna paramą, apsimokėtų dirbti, yra ir dalis pajamų iš darbo neįskaitoma, ir įsidarbinus parama dar kurį laiką nenutraukiama, ir panašiai“, – apie dabartinę tvarką kalbėjo mokslininkė.
Vis dėlto, pasak A. Adomavičienės, nors priemonės, kurios skatintų skurdą patiriančius žmones įsidarbinti, įstatymais įtvirtintos dar 2012 m., apie tokias galimybes žino toli gražu ne visi bedarbiai.
„Įstatymu yra įtvirtinta nuostata, kad įsidarbinę žmonės pusę metų gali išlaikyti dalį paramos. Deja, kaip nustatė Valstybės kontrolė, šita priemone labai mažai naudojamasi“, – apgailestavo specialistė.
Anot jos, paradoksalu ir tai, kad už gaunamą paramą skurstantieji turi užsiimti visuomenei naudinga veikla, nuo kurios nesikaupia darbo stažas, ir tai užprogramuoja tolimesnį skurdų gyvenimą.
„Mes nesprendžiame problemų, mes jas tiesiog kažkur atidedame ir galvojame, kad kažkaip išsispręs be paslaugų, be pagalbos tiems žmonėms, ir liepiame jiems atidirbti už tą pašalpą. Dažniausiai tai yra darbai, kurių niekas nenori daryti, – tvarkyti gatves, nuvežti žmones patvarkyti miško ir taip toliau. Tai absoliučiai neatitinka žmonių kvalifikacijos. Būna tokių atvejų, kai žmogus su aukštuoju išsilavinimu sako: aš niekaip negaliu ten eiti dirbti.
Kitas dalykas, jeigu yra darbas, tai turi būti darbo užmokestis ir darbo santykiai. Kodėl reikia atidirbti paramą, tai yra 40 valandų per mėnesį? Be tokio atlygio nesikaupia socialinio draudimo stažas, todėl žmogus dirba metai iš metų, bet stažas neskaičiuojamas. Mes kuriame problemų į ateitį“, – sakė Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė.
Negana to, pasak A. Adomavičienės, visuomenei naudinga veikla, kurią reikia atlikti už paramą, organizuojama chaotiškai, todėl tai neretai tampa kliūtimi norintiems susirasti nuolatinę darbovietę.
Valdančiųjų užmojis padėti gali tapti rykšte
Taisyti labiausiai skurstančių lietuvių padėtį užsimojo ir valdantieji – jie planuoja iki 2024 m. valstybės remiamas pajamas (VRP) padidinti iki minimalaus vartojimo poreikio dydžio (MVPD). Kaip jau minėta, šiuo metu VRP yra 122 eurai, o MVPD – 241 euras. Pastarasis dydis artimas absoliutaus skurdo ribai, kuri parėjusiais metais buvo 245 eurai.
„Šiuo metu šitas dydis (VRP – DELFI) yra apie trečdalis MMA. Tai reiškia, kad geriausiu atveju maksimali parama yra trečdalis to, ką žmogus gali užsidirbti dirbdamas rinkoje. Tai, man atrodo, yra pakankama paskata dirbti“, – įsitikinusi J. Navickė.
Jos skaičiavimu, jeigu valdantieji savo planą įgyvendintų, VRP jau po penkerių metų siektų net pusę minimalaus užmokesčio „į rankas“, todėl kiltų rimta rizika, jog gaunantiems išmokas dirbti tiesiog nebeapsimokėtų.
Anot sociologės, šiuo metu numatyta, kad kitais metais VRP sieks 125 eurus, o, norint įgyvendinti pažadus, jau kitąmet šis dydis turėtų siekti 150 eurų ir sudaryti 35 proc. MMA, kuris sieks 433 eurus „į rankas“; 2021 m. jis augti turėtų iki 178 eurų, arba 39 proc. MMA (458 eurai). Pagal tokį planą 2024 m. VRP dydis turėtų būti 271 euras, o MMA – 538 eurai „į rankas“. Tai reiškia, kad socialinės paramos dydis sudarytų pusę minimalaus užmokesčio.
„Dirbantiems reikia ir pavalgyti, ir nuvažiuoti, tuomet galima kelti klausimą, ar kai mokestinė norma, atskaitymas yra 50 proc., apsimokės dirbti?“ – riziką įžvelgė mokslininkė.
J. Navickės teigimu, jeigu būtų išlaikomos tokios pat paskatos dirbti, kokios yra dabar, t. y. VRP ir toliau išliktų 32 proc. MMA, papildomai valstybei tai kainuotų 58 mln. eurų, tačiau vis tiek būtume ES uodegoje.
„Iš principo kainuotų dvigubai daugiau negu dabar, bet tai vis tiek sudarytų 0,6 proc. BVP, mes vis dar būtume skyrę dvigubai mažiau lėšų negu ES vidurkis su mūsų skurdo rizikos lygiu, kuris yra gerokai aukštesnis (negu ES vidurkis – DELFI). Žinoma, reikia atsižvelgti į tai, kad reikėtų peržiūrėti visą sistemą ir kitas išmokas, bet, matyt, jeigu sektume socialinių garantijų logiką, turėtume judėti ta linkme“, – kalbėjo socialinių mokslų daktarė.
Vis dėlto, kol kas nepanašu, kad Lietuva šiuo keliu suktų, nes planuojama, kad kitais metais VRP sieks 125 eurus, o MMA „į rankas“ – 433 eurus. Tai reiškia, kad jau kitąmet VRP dydis nesudarys nė 32 proc. MMA, kaip yra dabar.
„Jau 2020 m. mes turėtume kalbėti apie VRP, kuris būtų ne 125 eurai, bet 140 eurų“, – teigė pranešėja.