Milijoną galima pavogti nė neišėjus iš namų
„Mafija yra amžina. Kaip ir nusikaltimas – amžinas, – sako A. Paulauskas. – Keičiasi tik formos, atsiveria naujas, elektroninis laukas. Jiems reikia neatsilikti, mokytis. Bet visos kriptovaliutos, kreditinės kortelės, elektroninės parduotuvės. Dabar nebereikia laužtis pro duris, nebereikia plėšti bankų, dabar milijoną galima pavogti ir nė neišėjus iš namų.“
A. Paulausko teigimu, keičiasi tik nusikaltimų forma, tikslas – ne: „Keičiasi būdas, nusikalstamai, bet tikslas ir motyvas bus tas pats – praturtėti nedirbant ir nekuriant, o atimant iš tų, kurie kažką daro.“
Prokuroru tuomet dirbęs ir ne vieną nusikaltėlį apklausinėjęs A. Paulauskas teigė, kad net tuomet nusikaltėlių amžius vis jaunėjo.
Pagrindinis tikslas – pinigai
„Tulpiniai“, „Daktarai“, „Vilniaus brigada“, „Daškiniai“, „Gaidjurginiai“ – tai tik labai maža dalis mafijų, kurios Lietuvoje siautėjo prieš kelis dešimtmečius. Buvęs generalinis prokuroras skaičiuoja, kad didesnių ar mažesnių gaujų visoje Lietuvoje prieš du dešimtmečius buvo galima suskaičiuoti kone šimtą. Tačiau, jo teigimu, nusikaltėlių akys krypo ne į paprastus praeivius gatvėje, o į verslininkus.
„Gaujos būrėsi dėl savanaudiškų interesų. Jų tikslas – išgauti kaip įmanoma daugiau pinigų. Siautėjimas gatvėse ar kavinėse nebuvo pagrindinis jų užsiėmimas. Tokios baimės, kad žmonės bijotų išeiti vakarais, nebuvo. Tikrai ne daugiau nei dabar. Bet atsidūrus restoranuose ir kavinėse, kur rinkdavosi banditai, reikėjo būti atsargiems. Bet koks elgesys galėjo sukelti jų nepasitenkinimą, galėjo būti įvairių pasekmių“, – pasakojo A. Paulauskas ir pridūrė, kad vilniečių susirinkimų vieta buvo tapęs „Lietuvos“ viešbutis.
Beje, nors gatvėse, anot A. Paulausko, nesijautė baimės, tačiau namuose laikyti dideles sumas pinigų nebuvo saugu. Prieš du dešimtmečius siautėjusios gaujos vertėsi reketu, plėšimais, grobimais ir išpirkų reikalavimais.
Skyrėsi žiaurumo mastai
„Vilniaus brigada“ išsiskyrė tarptautiniu masteliu, tą vėliau pradėjo ir kauniečiai, nes atsirado narkotikai, pinigų plovimas, žmonių grobimai ir pardavimai. Tuo vėliau pradėjo užsiiminėti ir kitos gaujos.
„B. Dekanidzė („Vilniaus brigados“ vadeiva – DELFI) buvo pabuvojęs ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, ir Europoje. Ten buvo sudalyvavęs nusikalstamoje veikloje, todėl turėjo tarptautinius ryšius, – pasakojo A. Paulauskas. – Klaipėdoje ar Panevėžyje buvo daugiau vietinio masto gaujos. Gal daugiau bendravo su Rusijos kriminaliniu pasauliu, kai kurie buvo sėdėję Rusijos kalėjimuose.“
1990-1993 metais „Vilniaus brigada“ jau buvo garsi, o Klaipėdos ir Panevėžio gaujos dar tik kūrėsi. Anot A. Paulausko, net ir gaujų kūrimosi metu buvo žudynių – gaujos kovojo tarpusavyje.
Pašnekovo teigimu, prieš 1990 metus Lietuvoje vidutiniškai buvo nužudoma apie 140 žmonių, o 1993 m. šie skaičiai šoko beveik iki 600.
Agresyviu reketu išsiskyrė trumpai Vilniuje gyvavusi „Centuriono“ grupuotė. „Jie reketavo visą Antakalnį nuo gatvės pradžios iki pat antrojo paplūdimio. Reketavo visus barus, parduotuves, restoranus – visą verslą“, – kalbėjo A. Paulauskas ir pridūrė, kad gauja iširo 1993-1994 metais, nariai papildė kitas grupuotes.
A. Paulauskas pasakojo, kad „Centuriono“ gauja pirmiausia pasiūlydavo savo paslaugas – apsaugą. Jei verslininkai atsisakydavo mokėti, bet kurią naktį į parduotuvę ar restoraną pro langą galėdavo įskrieti butelis su degiu skysčiu. „Buvo tokia kavinė „Eglutė“ Antakalnyje. Ją degino net kelis kartus“ – įvardijo A. Paulauskas.
Dauguma grupuočių užsiiminėjo kontrabanda, tačiau ji nebuvo vienoda. Panevėžiečiai ėmėsi naftos kontrabandos, o klaipėdiečiai išnaudojo uostą ir vertėsi automobilių kontrabanda.
Pasižymėjo ypatingu žiaurumu
„Visos gaujos buvo pasiruošusios žudyti. Žmogaus gyvybė neturėjo kainos, nužudyti galėjo vos už kelis šimtus dolerių. Tai buvo būdinga visoms gaujoms. Nors Panevėžio „Tulpiniai“ buvo sukūrę visą mechanizmą, kaip skandinti ir naikinti kūnus. Algimantas Vertelka buvo labai įtarus ir pradėjęs net savų naikinimus. Sigitas Gaidjurgis taip pat buvo pakankamai žiaurus“, – vardijo A. Paulauskas.
Ypatingu žiaurumu pasižymėję „Tulpiniai“ savo aukas skandindavo prieš tai kūnus įbetonavę į indus, kai kurioms aukoms nukirsdavo galvas ir jas paslėpdavo atskirai nuo kūnų, kad būtų sunkiau identifikuoti kūnus.
Dar 2002 m. narai iš Dubulių tvenkinio, ant kurio kranto buvo įkurtas „Tulpinių“ dvaras, ištraukė 200 litrų statinę. Ši talpykla gulėjo maždaug 4-5 metrų gylyje. Statinė buvo sunki, jos viršus uždarytas, tačiau buvo pragręžtos kelios skylės.
Statinėje buvo rastas vieno iš gaujos narių lavonas. Žudikai savo aukos kūną statinėje dar ir įbetonavo, siekdami, kad jis niekada neiškiltų į vandens paviršių.
Jie net buvo sumanę malti kūnus mėsmale, kad niekas jų neatpažintų. Pasakojama, kad šios minties buvo atsisakyta tik dėl sudėtingos technologijos: malant didelius mėsos gabalus būtina sušaldyti, kad nesiveltų aplink veleną ir neužkimštų mėsmalės. Didelio šaldytuvo nusikaltėliai pirkti nerizikavo, nes neva nenorėjo sukelti įtarimų.
A. Paulauskas prisimena, kad gaujos dažnai kaudavosi tarpusavyje: tiek Kauno, tiek Klaipėdos nusikaltėliai su šaunamaisiais ginklais svaidėsi labai laisvai. „Nebuvo jokių sentimentų. Susišaudymai automobiliuose, sprogdinimai. Pirmaisiais gaujų siautėjimo metais tai buvo tokia kasdienybė, kad diena, kai niekas nesprogdavo ar nesusišaudydavo, buvo išimtis“, – kalbėjo A. Paulauskas.
Milijonus siekiančios išpirkos
Kokių išpirkų prašydavo gaujos iš pagrobtų asmenų artimųjų? A. Paulausko teigimu – milijonų dolerių: „Tuo metu 10 tūkst. dolerių nebuvo dideli pinigai. Tokį atlyginimą galėdavo uždirbti kokioje nors nedidelėje įmonėje dirbantis teisininkas. Buvo kažkoks pamišimas, skaičiai dideli, – pasakojo A. Paulauskas. – Nors buvo kontrabandos laikai. Pinigai dideli, sienos neuždarytos. Iš Rusijos pirkdavo, Vokietijoje parduodavo, jei tik praveždavo kokį vagoną. Net nereikėjo spirito, užteko bet kokio alkoholio pravežti ir galėjo užsidirbti didelius pinigus.“
Ar tai reiškia, kad tuo metu išpirkai prašydavo didesnių pinigų nei galėtų pareikalauti dabar? „Kai kada man tyrėjai atnešdavo parodyti paprastus popierėlius, kuriuose parašyta „Prašome suteikti 100 tūkst. dolerių kreditą. Biznio planas – nuvažiuosiu į Rusiją, nupirksiu metalo, parduosiu Vokietijoje, uždirbsiu, atiduosiu kreditą.“ Tada nereikėjo jokio turto užstatinėti, kreditus gaudavo laisvai. Sunku įsivaizduoti, kad viskas galėjo vykti taip lengvai ir neatsakingai“, – pasakojo A. Paulauskas.
Tačiau, maždaug 1995 m. prasidėjo bankų griūtis. Praktiškai visi bankai buvo išvogti ir išdalinti.
„Patys bankininkai buvo nusikaltėlių bendrai. Kai pagalvoju, tuo metu vyko didžiulis ekonominis perversmas: privatizacija, grąžinimas, čekinė privatizacija“, – kalbėjo buvęs generalinis prokuroras.
Reketo neišvengė net valstybinės įmonės
„Grupuotės buvo įvairiausio dydžio. Vienos žiaurios, kitos ne tokios žiaurios, bet visoms svarbiausia buvo pinigai, – teigė A. Paulauskas. – Ir tik po kiek laiko, gal po 20 metų, verslininkai ėmė kalbėti, kaip juos reketuodavo, kaip gaujos liepdavo įdarbinti savo gaujos narius ir mokėti jiems atlyginimą. Formaliai jie nieko nedirbdavo, tačiau, jei verslininkai norėdavo apsaugoti savo ramybę, priimdavo.“
Verslai, kurie įsikūrė tuo metu, neišvengė susitikimų, pokalbių, reketo. „Prisimenu, Biržuose buvo tokia pieno gamykla. Tuo metu ji buvo valstybinė, nors vėliau ir buvo privatizuota. Tuo metu, kai ji buvo valstybinė, Šiaulių nusikaltėliai „Princai“ bandė iš jos reikalauti pinigų. Kai atėjo antrą kartą – juos sulaikė“, – apie ribų nejaučiančius nusikaltėlius kalbėjo A. Paulauskas.
Šiauliuose siautėjusią princų gaują valdė keturi pagrindiniai „Princai“, nors ir kitus gaujos narius visi vadino „Princais“.
„Jie nesustodavo prieš nieką. Tuo metu, vykdant kontrabandą, buvo galima uždirbti. Galiausiai ir rizika buvo ne ta, šiandien ir policija visai kita, ir pasienis, ir teisinis lygis, – apie gaujų siautėjimą kalbėjo A. Paulauskas. – Tuo metu jie techniškai buvo pranašesni. Net Vidaus reikalų ginkluotė buvo perkama per „Vilniaus brigadą“ .“
Svarbiausia odinis švarkas, auksas ir sportinės kelnės
A. Paulauskas įvardijo, kad gaujoms priklausę asmenys išsiskyrė savo apranga. Svarbiausi akcentai – rudi odiniai švarkai, sportinės kelnės ir stora auksinė grandinėlė.
Anot A. Paulausko, labai daug gaujų susibūrė iš buvusių sportininkų. „Jie sportavo, o vėliau tie klubai užsidarė, o juk jie buvo įpratę sportuoti, treniruotis. Be to, jie buvo kažkiek remiami valstybės, todėl buvo lengva juos suvilioti“, – apie įtaką pasakojo pašnekovas.
Prieš du dešimtmečius siautėjusios gaujos norėjo sekti ir itališkų mafijų pavyzdžiu, gal kiek jas kopijavo, dažnas skaitydavo ir Mario Puzo romaną „Krikštatėvis“. „Jų gyvenimas dažnai pateikiamas kaip pilnas pavojų ir rizikų, sudaromas kažkoks patrauklumas. Tai jaunimą skatina, – apie neigiamą mafijos romantizavimo poveikį jaunimui kalbėjo A. Paulauskas. – Be abejo, skatina ir filmai, knygos apie mafiją. Nors nežinau, kiek jie raštingi. Kai skaitydavau jų paaiškinimus, dviejuose sakiniuose rasdavau po aštuonias klaidas.“
Anot A. Paulausko, ir tuo metu, ir dabar gaujų atstovai sulaukdavo didelio žiniasklaidos susidomėjimo. Buvo aprašinėjami ne tik padaromi nusikaltimai, bet ir vestuvės ar kiti gyvenimo įvykiai. „Ir dabar esu prieš tą nusikaltėlių romantizavimą. Suprantu knygas, filmus, bet vestuvių ir kitų gyvenimo įvykių aprašinėjimas žiniasklaidoje, tas didžiulis dėmesys. Manau, tai prisideda prie to“, – kalbėjo A. Paulauskas.
Svarbiausi vadai – už grotų
„Tulpiniai“ vadinami viena žiauriausių Lietuvoje veikusių nusikalstamų grupuočių. Gaujos vadeivos – Virginijus Baltušis, Algimantas Vertelka ir Audrius Andrušaitis – nuteisti laisvės atėmimo bausmėmis iki gyvos galvos.
V. Baltušis dalyvavo nužudant 22 žmones, A. Vertelka – 11, A. Andrušaitis – 20 žmonių. Prie 12 nužudymų prisidėjo Dainius Skačkauskas. Jis buvo nuteistas 2 metų laisvės apribojimo bausme.
„Tulpinių“ byla iš mirties taško pajudėjo tik po naftininko Gedemino Kiesaus, jo sūnaus Valdo, vairuotojo ir asmens sargybinio Alfonso Galmino pagrobimo ir nužudymo, kai tyrimą perėmė vilniečiai.
Teigiama, jog banditams ėmus kontroliuoti naftos verslą, A. Vertelka, pravarde Pinčia, Ūkio ministerijoje jautėsi kaip namie, valdininkų duris atidarydavo koja.
A. Vertelka iki šiol nepripažįsta savo kaltės ir tikisi senatvę sutikti laisvėje.
Senatve laisvėje tiki ir laisvės atėmimo bausme iki gyvos galvos nuteistas Henrikas Daktaras.
Nusikalstamo pasaulio autoritetu vadinamas H. Daktaras neseniai išsikovojo galimybę likusią bausmės dalį atlikti ne Lukiškėse, o Pravieniškėse. H. Daktaras sakė, kad nori bausmę atlikti pataisos namuose tik dėl to, jog galėtų matytis su savo žmona.
H. Daktaras buvo nuteistas už septynis itin sunkius, su kėsinimusi į žmogaus gyvybę susijusius nusikaltimus bei šešis lengvesnius nusikaltimus. Pats tiesiogiai dalyvavo nužudant du žmones, nusikalstamas veikas darė siekdamas savanaudiškų tikslų ir norėdamas išsaugoti savo įtaką nusikalstamame pasaulyje.
A. Paulausko teigimu, nei vienas, nei kitas neturi tikslo vadovauti už grotų: „Esu įsitikinęs, kad jie ten turi savo išskirtinį statusą. Tų vadinamų vadų veikla yra darbas. O nusikaltėlio darbas yra nusikaltimo darymas. Tai kam jiems ten daryti nusikaltimus, „išmušinėti“ pinigus ir įvedinėti kokias tvarkas? Jie gali ramiai gyventi, nes turi viską, ko reikia, viską, ko nori. Kam dar ant savęs užsikrauti kažkokį darbą. Jie gali vadovauti kitų rankomis.“