Duomenų, kiek tiksliai per penkerius metus vaikų Lietuvoje taip ir nebuvo surasta, Policijos departamentas DELFI kol kas nepateikė. Anot Seimo narės Dovilė Šakalienės, pametami vaikai yra rimta šalies problema. Savo ruožtu Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro vadovė Kristina Mišinienė pabrėžia, kad dingę, neprižiūrimi ar iš namų nuolat bėgantys vaikai tampa lengvu grobiu nusikaltėliams.
„Tikrai atrodo paradoksalu, kai tokia maža valstybė, kurioje iš tikrųjų ne toks ir didelis vaikų skaičius, nesugeba susiskaičiuoti savo vaikų ir juos pameta. Tiesiog pražiūri. Mes gi nesame didžiulė valstybė, kurioje vienkiemiai vienas nuo kito nutolę šimtus kilometrų ir gali kažko nesužiūrėti. Net neįmanoma kokios nors teršiančios gamyklos pastatyti 20 km spinduliu nuo gyvenamųjų teritorijų, nes Lietuvoje net nėra tokių teritorijų. Reiškia, mes esame pakankamai tankiai apgyvendintas mažytis kraštas su nedaug vaikų“, – teigia D. Šakalienė.
Abejoja pateikiamais skaičiais
Kalbėdama apie taip ir nerandamus vaikus D. Šakalienė akcentavo komunikacijos problemą tarp skirtingų institucijų.
„Mano akimis žiūrint, yra dvi problemos. Viena, kaip visada, yra atsakomybės išsibarstymas, tarnybų darbo fragmentacija, kai tarnybos ne visada viena viena su kita pasidalina informacija. Kartais dėl to, kad nėra aiškaus algoritmo, nėra kažkokių aiškių nurodymų, ką ir kam jos privalo pranešti. Kartais tiesiog nėra tokio žmogiško aktyvumo. Tai yra, nėra proaktyvios pareigos pranešti apie tam tikrus pasikeitimus, kai, pavyzdžiui, kalbame apie šeimų, kuriose didelė socialinė rizika, nuolatinį judėjimą iš vieno rajono į kitą rajoną“, – problemą įvardijo ji.
Savo ruožtu KOPŽI vadovė Kristina Mišinienė įsitikinusi, kad nors teisėsaugos institucijos į vaikų dingimą ir reaguoja sparčiai, tačiau statistinius duomenis šalyje iki šiol bandoma pagražinti.
„Dingę vaikai, kaip, beje, ir suaugusieji, visada atskleidžia, kokioje parengtyje yra įvairios valstybės tarnybos, kaip veikia procedūros, kurių sukūrimui buvo pasitelktos nemažos lėšos. Šiandien, mano manymu, ne teisėsaugos parengtį turėtume kritiškiausiai vertinti, atvirkščiai, ji dažniausiai veikia greitai ir atsakingai. Silpnoji grandis vaikų teisių apsaugos ir socialinių tarnybų atsakingas bendradarbiavimas, dalinimasis informacija, nebijojimas sakyti tiesą, kokią turime situaciją vaikų globos įstaigose, rizikos grupių šeimose.
Ne vienerius metus bandome atkreipti dėmesį, jog valdininkai, slėpdami vaikų bėgimo iš namų, globos įstaigų faktus, užkasa į žemę tiksinčią bombą. „Čia tokie etatiniai bėgliai, vis tiek jie paskiau atsiranda, jie kitaip nemoka gyventi“- moja ranka didmiesčių savivaldybių atstovės. Ar gali būti palankesnė situacija visokio plauko nusikaltėliams? Jiems yra aišku, kad reikia taikytis į vaikus, kurie tarsi niekam nereikalingi“, – apgailestavo K. Mišinienė.
Jai antrino ir D. Šakalienė: „Vienas iš dingusių vaikų specifinių bruožų yra, kad dažniausiai tai yra vaikai iš riziką patiriančių šeimų, kuriems trūksta priežiūros, kuriems trūksta dėmesio. Jie tampa labai lengvu grobiu, labai lengvu taikiniu tiek suteneriams, tiek nusikaltėliams, kurie juos įtraukia į veiklas, pavyzdžiui, plėšimą. Trylikametis už tokį nusikaltimą kaip ir išvengia baudžiamosios atsakomybės, visą pelną pasiima asmuo, kuris yra pilnametis ir kuris tą vaiką išnaudojo. Dingusių vaikų klausimas atskleidžia labai plačią problemą.“
Dingusias mergaites randa sekso pirkėjų rankose
Pasak K. Mišinienės, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje yra buvęs ne vienas skaudus atvejis, kai dingę vaikai pakliūva į prekeivių žmonėmis rankas.
„Tiek mūsų centro, tiek kolegų iš užsienio praktikoje yra pasitaikę atvejų, kai laikytos dingusiomis mergaitės vėliau rastos viešnamiuose, butuose, kuriuose lankosi sekso pirkėjai, vaikų prievartautojai. Šalyje neturime tyrimų, kad įrodytume absoliutų prekybos vaikais ir dingusių vaikų ryšį, tačiau jis neabejotinai egzistuoja.
Tačiau pasikartosiu – šie atvejai tik atskleidžia mūsų nedarytus namų darbus, kai įvykiams atsitikus karštligiškai puolame ieškoti, kas už ką atsakingas, kodėl nėra prevencijos ir pan. Švietimo, socialinės globos sistema turi būti aktyvesnė, lankstesnė, siekiant užkirsti vaikų dingimui kelią. Jeigu tikimasi, kad pareigūnai su aktyvia visuomene ištikus bėdai „viską padarys iš savo pusės“, o mes tik stebėsime ir komentuosime, tai tik bėgsime iš paskos baisiems faktams“, – teigia pašnekovė.
Vis dėlto, specialistė teigimu, atvejai, kai nusikaltėliai vaiką pagrobia tiesiog gatvėje, reti ne tik jos darbo praktikoje, bet ir visame pasaulyje.
„Tikrai neturime daug duomenų apie išvežamus pagrobtus vaikus gatvėse, manau, tai labai išskirtiniai atvejai. Kaip minėjau, yra vaikų grupė, kurių nereikia grobti, jie įtraukiami ir išnaudojami pirmiausiai dėl to, kad suaugusieji jais laiku nepasirūpino, jie gali keliauti iš šalies į šalį vykdydami nusikaltimus, pardavinėjant ir jų kūnus. Suteneriai puikiai žino, jog yra sekso pirkėjų, dosniai mokančių už vaikų prievartavimą, vaikų pornografija taip pat yra labai paklausi visame pasaulyje, neišskiriant ir Lietuvos“, – apie situaciją kalba K. Mišinienė.
Vaikus parduoda ir patys tėvai
Paklausta, kaip dažnai vaikus, pakliuvusius į prekybos žmonėmis tinklą pavyksta surasti ir pargabenti į Lietuvą, K. Mišinienė teigė, kad tai priklauso ir nuo visuomenės, ir nuo policijos pareigūnų veiksmų aktyvumo.
„Prieš keletą metų teko tiesiogiai stebėti Didžiosios Britanijos pareigūnų veiksmus ieškant ir vaduojant nepilnametę iš Lietuvos. Ji buvo laikoma atokiame butelyje ir ten išnaudojama. Visam gyvenimui man įsiminė neapsakomas pareigūnų ryžtas“, – prisiminė specialistė.
Tačiau, anot jos, toli gražu ne visi tėvai puola greitai ieškoti savo dingusių atžalų: „Ten, kur suaugusieji paskendę alkoholyje, smurte, savo problemose, vaiko galima nepasigesti ir ilgesnį laiką. Turėjome atvejį, kai motina tvirtino, jog dukra yra pas močiutę kaime, o ši tuo metu jau buvo atvežta į mūsų centrą. Policija ją reido metu ištraukė iš prostitucijos didmiestyje, už poros šimtų kilometrų nuo gyvenamosios vietos“, – apie šokiruojančią darbo kasdienybę kalbėjo K. Mišinienė.
Savo ruožtu D. Šakalienė atkreipė dėmesį, kad ne visi prekybos žmonėmis aukomis tapę vaikai apskritai patenka į dingusių asmenų statistiką, tad nemaža dalis tikrojo šio problemos masto tiesiog lieka šešėlyje.
„Man ne kartą yra tekę šnekėti su KOPŽI centro darbuotojomis, kad buvo tiesiog unikalu, jog iš tam tikrų Lietuvos regionų vaikai pačių tėvų buvo parduodami vogimui arba elgetavimui užsienyje. Tie vaikai apskritai net nepakliūdavo į dingusių vaikų statistiką. Reiškia, kad mes ne tik turime dingusių vaikų, kurių neatrandame, mes kai kurių vaikų nesusiskaičiuojame, net nežinome, kad tie vaikai dingsta. Mūsų nevyriausybininkai apie tai sužinojo tik tada, kai su jais susiekė kitos šalies pareigūnai ir pasakė – žiūrėkit, mes turime lietuviukų vaikų, gal žinot iš kur jie?“ – vieną iš atvejų pasakojo parlamentarė.