„Manau, kad tai tiesiog nesusipratimas. Faktiškai nuo nepriklausomybės atgavimo Rusija su Lietuva palaikė gerus santykius, o su Latvija ir Estija – prastus. Prisiminkime šią vasarą, kai kilo ginčas tarp Rusijos ir Estijos dėl kario paminklo.
O pranešime Lietuva „kare“ įvardyta gal autoriui pastebėjus, kad ES susitikimo išvakarėse Lietuva riteriškai pasisiūlė prisidėti prie Lenkijos veto. Manau, kad ir pati Rusija nelaiko Lietuvos šaltojo karo kare“, – Lietuvos radijui teigė politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius.
Paklaustas, ar išties tik Lenkija ir Lietuva kaltos dėl susiskaldžiusios Europos, politologas, MRU politikos mokslų katedros vedėjas Antanas Kulakauskas sutiko, kad vienybės Sąjungoje nėra, tačiau istoriškai pažvelgus į Europą, jos niekada ir nebuvo.
„Pačios ES susikūrimas yra mėginimas rasti bendrą vardiklį Europai kalbėti bendru vardu, bet tai vis dar nepavyksta dėl istorinio paveldo, skirtingų požiūrių į pasaulį. Skirtingos ES šalys, ypač didžiosios, skirtingai mąsto. Skirtinga jų padėtis, žinoma“, – kalbėjo politologas.
Pasak A. Kulakausko, Lenkija mėgina užimti lyderio pozicijas Vidurio Rytų Europoje, tuo metu Lietuva – ryškiausiai matomas jaunesnysis šios šalies partneris.
K. Girnius, pritardamas A. Kulakauskui, teigė, kad kitos šalys yra „gudresnės, jos supranta, kad pakanka vieno veto sustabdyti deryboms“.
Pasak jo, Šaltasis karas tikrai nevyksta, nors egzistuoja brutali ekonominė, ūkio kova. „Kita vertus, jei Šaltasis karas vyktų, reikėtų dviejų blokų, o Rusija yra gerokai silpnesnė. Ji ginkluote negali grasinti, nebent branduoliniais ginklais“, – LR laidoje „Ryto garsai“ dėstė politikos apžvalgininkas K. Girnius.
Kaip teigiama ataskaitoje, ES nesugebėjimas susitarti dėl vieningos politikos Rusijos atžvilgiu, Kremliui suteikia galimybę daryti didesnę įtaką ES pasirašant dvišales energetikos sutartis.
V. Putino valdymo metais Maskva dvišalius santykius palaikė su 11 ES šalių, įskaitant Litvinenkos bylą Jungtinėje Karalystėje, Lenkijos mėsos eksporto draudimą bei prekybos klausimų svarstymą su Olandija.
Savo požiūriu į Rusiją ES šalys rikiuojasi į dvi pagrindines stovyklas. Vienos mėgina „laipsniškai integruoti“ Rusiją į europietišką sistemą, kitos siekia sumažinti grėsmę „švelnaus tramdymo“ politika.
Šios stovyklos dar skyla į penkias šalių kategorijas.
Graikija ir Kipras minimos kaip „Trojos arkliai“, mat jų vyriausybės dažnai laikosi Rusijai artimos politikos, dėl kurios galėtų vetuoti ir ES sprendimus.
Vokietija, Prancūzija, Italija ir Ispanija ataskaitoje įvardijamos „strateginėmis partnerėmis“, nes šių šalių vyriausybės palaiko glaudžius dvišalius santykius su Rusija. Pastaraisiais metais šios šalys susitelkė į ekonominį bendradarbiavimą ir galios dalybas, pamiršdamos tokius ES užsienio politikos aspektus kaip Rusijos vidaus problemos ir Rytų kaimynystė.
„Draugiškų pragmatikų“ grupei priskiriamos Austrija, Belgija, Bulgarija, Suomija, Malta, Portugalija, Vengrija, Slovakija, Slovėnija bei Liuksemburgas. Šios šalys laikosi Vokietijos ir Prancūzijos formuojamos politikos ir stengiasi neerzinti Rusijos, nes nori pasinaudoti jos ekonominio augimo teikiamomis galimybėmis.
Tuo metu Čekija, Danija, Estija, Airija, Latvija, Olandija, Švedija, Rumunija ir Jungtinė Karalystė, anot EK pateiktos ataskaitos, yra „šaltos pragmatikės“. Nors šios šalys yra pragmatiškos ir vadovaujasi verslo interesais, jos nuolat reiškia nepasitenkinimą dėl demokratijos ir žmogaus teisių padėties Rusijoje ir yra linkusios mesti jai iššūkius, kuomet pažeidžiamos diplomatinės normos ir verslo interesai.