Lietuvai gresiančią naują demografinę krizę apčiuopė Vilniaus universiteto (VU) Geografijos ir kraštotvarkos katedros docentas Rolandas Tučas, atlikęs Lietuvos gyventojų amžiaus demografinės struktūros kaitos prognozę 2017 – 2021 m.
„Prognozuojama, kad 2017 – 2021 m. laikotarpiu gimusių kūdikių skaičius kasmet Lietuvoje mažės maždaug 800 – 1000 kūdikių. Jau 2018 m. Lietuvoje gimusių kūdikių skaičius (apie 29 tūkst. kūdikių) gali būti mažiausias nuo pat XX a. 6 dešimtmečio pradžios ir toliau kasmet mažės“, – nurodė jis.
Iki šiol per tą patį laikotarpį mažiausias gimusių kūdikių skaičius esą buvo fiksuotas 2005 m. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, tais metais gimė 29 510 kūdikių.
Tyrė kiekvieną amžiaus grupę ir kiekvieną savivaldybę
Pasak tyrėjo, duomenų ekstrapoliavimui naudoti gyventojų skaičiaus kaitos koeficientai, paskaičiuoti remiantis paskutinių 5 metų (2012–2016 m.) gyventojų skaičiaus kaitos rodikliais kiekvienai amžiaus grupei (85 amžiaus grupės) ir kiekvienai savivaldybei (60 savivaldybių) atskirai ir, keliant prielaidą, kad demografinės tendencijos artimiausius 5 metus (2017–2021 m.) išliks panašios.
„Prognozuojami gimusių kūdikių skaičiaus rodikliai (kiekvienai savivaldybei atskirai) paskaičiuoti atsižvelgiant į 2015 m. ir 2016 m. gimusių kūdikių skaičių pagal motinos amžių (Statistikos departamento rodikliai) ir vertinant šiame tyrime prognozuojamą moterų skaičiaus pagal tas pačias amžiaus grupes kaitą 2017–2021 m. laikotarpyje“, – aiškino jis.
Tiesa, R. Tučas pripažino, kad oficialioji statistika gali skirtis ir, pridūrė, iš esmės, visuomet skiriasi, nuo realios situacijos.
Kasmet gimdo 2 mėn. vėliau
„Įvertinant tai, kad vidutinis pirmą vaiką gimdančių ir vidutinis gimdančių moterų amžius kasmet vidutiniškai pailgėja 2 mėn., galima daryti prielaidą, kad prognozuojamas gimusių kūdikių skaičius bus dar mažesnis, nei nustatytas šiame tyrime“, – pastebėjo jis.
Beje, Statistikos departamento duomenimis, vidutinis pirmą vaiką gimdančių moterų amžius 2016 m. buvo 27,3 m., o vidutinis gimdančių – 29,7 m.
„Pavyzdžiui, naujausi preliminarūs Statistikos departamento rodikliai rodė, kad 2017 m. gimusių kūdikių skaičius Lietuvoje buvo daugiau nei 200 kūdikių mažesnis nei prognozuota šiame tyrime“, – aiškino R. Tučas.
Vaikų daugės tik Kauno ir Klaipėdos rajonuose
Tai – itin iškalbinga, mat, ir remiantis tyrėjo prognoze, 2017–2021 m. Lietuvoje numatomas gana spartus gimusių vaikų skaičiaus mažėjimas. Rodikliai turėtų pakisti net 12,6 proc.
„Pirmiausiai tai palies atokiau nuo didmiesčių esančias savivaldybes, tačiau aptariamo laikotarpio pabaigoje kūdikių skaičius mažės ir visose Lietuvos didmiesčių savivaldybėse. Prognozuojama, kad gimusių vaikų skaičius išaugs tik „žiedinėse“ Klaipėdos r. ir Kauno r. savivaldybėse“, – nurodė jis.
R. Tučo teigimu, gimusių vaikų skaičiaus augimas Kauno r. sav. ir Klaipėdos r. sav. paaiškinamas gana spartaus suburbanizacijos proceso nulemtu reprodukciniu aspektu – svarbiausio (27–38 m.) amžiaus demografinės gyventojų grupės augimu.
„Panašūs bruožai būdingi ir kitoms „žiedinėms“ – Vilniaus r., Šiaulių r., Panevėžio r., Alytaus r. sav., tačiau jose reprodukcinės kartos gyventojų skaičius ne padidės, o šiek tiek sumažės, todėl sumažės ir gimusių vaikų skaičius“, – nurodė tyrėjas.
Liūdniausia – Visagine ir Rokiškyje
Sparčiausias 2017–2021 m. laikotarpiu gimusių kūdikių skaičiaus neigiamas pokytis prognozuojamas labai savita gyventojų demografine struktūra iš bendro Lietuvos konteksto išsiskiriančioje Visagino savivaldybėje.
Liūdnoka – ir Rokiškio rajono savivaldybėje. Dėl itin spartaus reprodukcinės kartos gyventojų skaičiaus mažėjimo kūdikių čia taip pat sumažės itin pastebimai.
„Gimusių vaikų skaičiaus mažėjimui didžiausios įtakos turės dvi priežastys: 1. Gyventojų demografinės struktūros kaita (spartus reprodukcinės kartos gyventojų skaičiaus mažėjimas); 2. Vidutinio gimdančių ir pirmą vaiką gimdančių moterų amžiaus ilgėjimas“, – nurodė R. Tučas.
Mažės ir ikimokyklinukų
Beje, dėl prognozuojamo gimusių kūdikių skaičiaus mažėjimo, mažės ir ikimokyklinio amžiaus (0–6 m.) vaikų skaičius. Prognozuojamas kritimas – 5,9 proc.
„Ikimokyklinio amžiaus vaikų demografinės grupės skaitlingumo kaita regioniniu aspektu nebus vienoda: tose savivaldybėse, kuriose didelę gyventojų dalį sudaro reprodukcinio amžiaus gyventojai (Vilniaus m. sav., kai kuriose didmiesčius supančiose „žiedinėse“, taip pat dalyje „kurortinių“ miestų savivaldybių), ikimokyklinio amžiaus vaikų skaičius išaugs (Kauno r. sav. – net 8 proc.).
Tačiau tose savivaldybėse, kurių demografinėje struktūroje vyrauja vyresnio amžiaus žmones, išvyksta jaunesni gyventojai – sumažės. Labiausiai tai palies kai kurias nuo didmiesčių nutolusias savivaldybes (Visagino, Rokiškio r., Lazdijų r. ir kt.)“, – dėstė tyrėjas.
Gilėja praraja tarp didmiesčių ir kaimų
Anot jo, nors visumoje 0–14 m. amžiaus gyventojų demografinės grupės skaitlingumas sumažės nedaug, tačiau stabilumą pavyks išlaikyti tik dėl neskaitlingos 2002–2007 m. gimusių vaikų amžiaus grupės įsiliejimo į darbingo amžiaus gyventojų demografinę grupę ir santykinai gausesnės 2009–2016 m. gimusių vaikų amžiaus grupės.
„Išlaikomo amžiaus vaikų (0–14 m.) skaičius sparčiausiai mažės Šiaurės Rytų Lietuvos ir kai kuriose Šiaurės, Centrinės, Pietvakarių Lietuvos savivaldybėse. Tarkime, Joniškio rajono savivaldybėje išlaikomo amžiaus vaikų skaičius pakis net 16,4 proc. Vaikų skaičius augs Lietuvos didmiesčių, Kauną ir Klaipėdą supančiose „žiedinėse“ rajonų, „kurortinių“ miestų savivaldybėse“, – sakė jis.
Išlaikomo amžiaus vaikų net 12,4 proc. daugės ir Vilniaus mieste
„2017–2021 m. laikotarpio pabaigoje prognozuojamas mažėsiantis gimusių vaikų skaičius Vilniaus m. sav. dar neturės reikšmingesnės įtakos išlaikomo amžiaus (0–15 m.) vaikų skaitlingumui“, – nurodė R. Tučas.
Negimdo, nes nepasitiki valstybe
Daugiavaikių šeimų asociacijos vadovė Jurgita Pocienė DELFI sakė nesistebinti, kad mažesniuose regionuose šeimų mažėja – dalis jų arba persikelia į didmiesčius, arba išvažiuoja iš Lietuvos.
„Manau, kad didžiausia problema – būtent jaunų šeimų nutekėjimas iš Lietuvos, nes, tarkime, mano aplinkoje 3-4 vaikus auginančių šeimų yra nemažai, nekalbu apie tuos, kurie augina 7 ar 8 vaikus, gal tai ir vienetiniai atvejai, tačiau, iš esmės, nebelieka jaunų žmonių. Išvykę kitur, jie ten tuos vaikus ir gimdo“, – pastebėjo pašnekovė.
J. Pocienės teigimu, emigracija, o kartu ir šeimos planavimas, susijęs ir su tuo, kad mes paprasčiausiai nebepasitikime savo valstybe.
„Niekas nepuls gimdyti vaikų, kol nebus juntamas stabilumas, valdžios atsakomybė. Pastaruoju metu įvairūs sprendimai priimami labai greitai, dažnai kalbama viena, o, kai pamatome galutinį variantą, būna kita. Tai yra labai nestabilu, nekelia pasitikėjimo ir tu tiesiog nežinai, kas gali būti dar po metų. Galbūt po kelerių metų bus sugalvota, kad nebereikia, tarkim, motinystės atostogų, nes Vakarų šalyse daug kur to nėra. Absoliučiai nesistebėčiau, jei kažkam šautų į galvą tokia mintis, kiltų diskusijos, įstatymas būtų priimtas. Noriu pastebėti, kad valdžios veiksmai per pastaruosius 10 metų neužtikrina stabilumo ir žinojimo, kad po 5, 10 ar 15 metų viskas bus taip, kaip yra priimta. Šeimos neturi tvirto pagrindo, todėl gyvena nežinomybėje ir negimdo daug vaikų“, – konstatavo daugiavaikių šeimų atstovė.
Siūlo keisti požiūrį
Daugiavaikių šeimų asociacijos vadovės teigimu, šeimoms nereikia paramos.
„Normalios, dirbančios šeimos gali užsidirbti ir gyventi tvarkingai, jei neatimsime lengvatų. Lengvata suteikia tarsi pridėtinę vertę, kai tu žinai, kad augini tiek ir tiek vaikų, tai turėsi didesnes galimybes. Galbūt man ne tik smagu, bet ir naudinga auginti daugiau vaikų – man patinka, bet aš dar gausiu ir paskatinimą. Tačiau ne taip – „aš dabar gausiu didesnes išmokas, tai ir gimdysiu“. Ne iš tos pusės prieinama. Juk gimdome ne tam, kad gautume išmokas, o gimdome ir gauname išmokas tada, kai jau jų reikia. Žvelgiama turi būti iš šios pusės“, – dėstė ji.
Pasak J. Pocienės, kartais nesistengiama pažvelgti ir iš daugiavaikės šeimos perspektyvos. Pavyzdžiui, gal joms padėtų ne tik pasiūlymas gauti erdvesnį būstą, bet ir mokestinės lengvatos, papildomos išlygos įsigyjant didesnį automobilį.
„Manau, būtent tokiomis priemonėmis galime pasiekti norimų rezultatų. Tačiau tikrai nereikia įsivaizduoti, kad įstatymą priėmė ir po mėnesio – pilni gimdymo namai naujų vaikų“, – aiškino pašnekovė.
Jei gimstamumas ir padidės, ar su tuo susitvarkysime?
Be to, anot daugiavaikių šeimų atstovės, dar reikia ir įvertinti, ar, sulaukę daugiau naujagimių, tikrai gebėsime jais pasirūpinti.
„Tarkime, problemos dėl darželių neišnyko, padėtis – vis dar katastrofinė. Šiuo metu aktyviai kalbama apie tai, kad mažėja gimstamumas, bet darželių tai nedaugėja, iki šiol tai yra problema. Tai gal, visų pirma, išspręskime šią problemą, kad tiems, kurie jau susilauks vaikų, nereikėtų sukti galvos, tai ką dabar daryti? Aš išgirstu net tokių pasisakymų: „Tai važiuokite gyventi į kaimą, ten darželiai tušti“. Kas tai per požiūris?“, – suprasti negalėjo ji.
J. Pocienės teigimu, mažesniuose miestuose iki šiol į didelę šeimą žiūrimą kaip į tą, kuri jau tikrai kažko stokoja.
„Aišku, didelė dalis tokių šeimų, iš tiesų, gyvena kuklokai, bet, anaiptol, ne visos gyvena asocialiai“, – pabrėžė pašnekovė.
Papasakojo, kaip kitos šalys išlipo iš duobės
Savo ruožtu Aktyvių mamų sambūrio atstovė Rasa Žemaitė prisiminė, kad neseniai Seime vyko konferencija, kur pristatytos įvairių šalių šeimos kūrimo strategijos.
„Pagrindinis aspektas, kodėl tas gimstamumo rodiklis pas mus taip ryškiai krinta, – mes visiškai neturime strategijos. Kitaip sakant, politikai nesupranta, ar mūsų šaliai reikia, kad žmonės gimdytų daugiau. Kita vertus, jei norime, kad gimdytų daugiau, tai kokiose šeimose mes norime, kad tie vaikai gimtų? Kol politikai neatsakys į šiuos du esminius klausimus, kol nesusiformuos pagrindinės šeimos politikos kryptys ir strategija, deja, bet vis dar būsime toje pačioje duobėje ir, tikėtina, ta duobė gylės“, – sakė ji.
Pasak R. Žemaitės, konferencijos metu įvardyti ir pavyzdžiai, kas kitoms šalims iš panašių duobių išsikapstyti padėjo.
„Lenkijoje buvo skirtas labai didelis dėmesys išmokų perskirstymo strategijai, lenkai nuėjo „pinigų dalinimo“ keliu, dabar jie džiaugiasi augančiu gimstamumu, rodikliai pastaruoju metu stabiliai gerėja. Kita vertus, vengrų modelis buvo kone visiškai priešingos krypties – politiką jie orientuoja, pirma, į pajamų šeimose garantą, kaip aš vadinu, strategiją „neatimti“, kurios pagrindinė priemonė yra pačios įvairiausios mokesčių lengvatos vaikus auginantiems. Kitaip sakant, jie mažiau surenka biudžetui, šeimoms palikdami daugiau galimybių spręsti, kaip tas jų pajamas išleisti – ar mokėti už neformalią veiklą, už avalynę, o galbūt išsivežti vaiką atostogų“, – kalbėjo ji.
Įvardijo, ko turime siekti
Aktyvių mamų sambūrio atstovės teigimu, Lietuvos kelias greičiausiai galėtų būti kažkur ties viduriu. Link to esą ir buvo judėta iki panaikinant mokesčių lengvatas dirbantiesiems.
„Deja, bet dabar valdantieji pasirinko šeimas remti pašalpomis. Ta stringanti sistema, dirbančių šeimų pasipiktinimas, kad iš mokesčių mokėtojų jie virto išmokų prašytojais, rodo, kad šalyje turime pakankamai daug aktyvių ir atsakingų šeimų, kurios vis dėlto norėtų pasirinkti mokesčių lengvatų kelią. Tik tokio, tiesa, dabar neturime“, – aiškino R. Žemaitė.
Pasak jos, svarbūs ir klausimai dėl būsto. Nors Lietuvoje, tikino pašnekovė, turime puikią priemonę – būsto nuomos kompensavimą, ji esą visiškai negalioja praktiškai.
„Taip pat, aišku, labai svarbu, kad įvairios paslaugos būtų kiek įmanoma plačiau prieinamos be jokių finansinių ar gyvenamosios vietos patikrų, kad šeimos, vos tik pradėdamos susidurti su viena ar kita problema, iš karto žinotų, kur joms reikia kreiptis, kur jos gali gauti pagalbos“, – sakė ji.
Galvoje turi skambėti vienas esminis klausimas
Svarstant apie demografines problemas, pastebėjo ji, būtų galima prisiminti Seime girdėtą Egidijaus Vareikio klausimą – „O ką galvoja moteris, kuri pastoja, tuo metu, kai sužino, kad laukiasi?“.
„Atsakymas į šį klausimą labai aiškiai sudėliotų strategiją, ką mes turime daryti. Tos moterys, kurios neapsidžiaugia ir nepradeda ploti katučių tą pačią akimirką, o susirūpina, iš karto galėtų aiškiai pasakyti, kas jas neramina.
Man atrodo, kiekviena besilaukianti moteris iš karto pagalvoja, kaip tai pasakyti būsimam tėčiui, kaip jis sureaguos. Konstitucinė vaikų išlaikymo priemonė abiem tėvams, deja, mūsų šalyje praktiškai yra neveiksni ir ji veikia tik tol, kol abu nori tame dalyvauti. Vos tik atsiranda vienokios ar kitokios problemos, tas, kuris atsakingesnis, vėliau ir neša visą vaiko išlaikymo naštą. Mano akimis žiūrint, taip neturėtų būti.
Jei tas tėtis yra šalia, pora ima spręsti kitus klausimus, o, jei ne, jau viena mama turi nuspręsti, kur gyventi, iš ko gyventi ne tik metus ar dvejus, bet iki pilnametystės – ar sugebėsiu sumokėti už darželius, mokyklas, dantų taisymą ir visą kitą, kas atliepia paslaugų kontekstą, ir, ar galėsiu derinti darbą ir įsipareigojimus kaip mama. Radus atsakymus į šiuos klausimus, labai aiškiai galima sudėlioti kryptis, kuriomis turėtume judėti“, – tikino R. Žemaitė.
Finansinė situacija daro labai stiprią įtaką
Pastebėjus, kad Lietuvoje bene didžiausias gimstamumo bumas buvo tuomet, kai pagimdžiusioms ir iki nėštumo dirbusioms moterims pradėtos mokėti didesnės išmokos vaiko priežiūros laikotarpiu, pašnekovė sutiko, kad tai tikrai padarė pastebimą įtaką.
„Kad ir ką sociologai besakytų, kad ir kaip jie bandytų pagrįsti gimstamumo didėjimą atidėto gimdymo argumentu, kitais socialiniais reiškiniais, būkime biedni, bet teisingi, finansinė situacija Lietuvos šeimoms daro labai stiprią įtaką. Tai, kad ne pavieniai asmenys emigruoja su vaikais, taip pat aiškiai rodo, kad situacija, kuomet atžalos gimimas išstumia šeimą žemiau skurdo ribos, yra labai stiprus veiksnys.
Tiek mokesčių lengvatos, tiek motinystės ir tėvystės išmokos, papildomi vaiko pinigai – visos šios priemonės, didinančios šeimos pajamas ir galimybes užtikrini vaiko gerovę, tikrai labai efektyviai prisideda prie teigiamo postūmio gimstamumo kreivėje“, – sakė ji.