Kaip pastebi pašnekovė, Lietuva tiek Jungtinių Tautų, tiek Europos Komisijos ataskaitose iki šiol buvo įvardijama kaip viena sparčiausiai nykstančių šalių. Nors po 28 m. pertraukos Statistikos departamentas skelbia, kad pagaliau per metus gyventojų nesumažėjo, o net šiek tiek (145) padaugėjo, pasak V. Stankūnienės, nei demografinės tendencijos, nei tarptautinių organizacijų prognozės nieko gero nežada.
Demografė atkreipia dėmesį, kad spartų populiacijos senėjimą lemia du pagrindiniai veiksniai – emigracija ir gimstamumas, o abu jie kol kas – Lietuvos nenaudai.
Gimstamumas toliau mažėja
Išankstiniais praėjusių metų Statistikos departamento duomenimis, praėjusiais metais Lietuvoje gimė 27,7 tūkst. kūdikių. Tai yra 420 vaikų arba 1,5 proc. mažiau nei 2018 m.
Kaip matyti iš duomenų, daugiausia vaikų gimė Vilniuje, čia tūkstančiui gyventojų teko 12,5 naujagimio, Kauno rajone (tūkstančiui gyventojų 12,1), Pagėgių savivaldybėje (11,7), Klaipėdos savivaldybėje (11,5) ir ir Klaipėdos rajono savivaldybėje (11,1).
O mažiausiai tūkstančiui gyventojų tenkančių naujagimių buvo Ignalinos rajono savivaldybėje (5,9), Rokiškio rajono savivaldybėje (6,2), Anykščių rajono savivaldybėje (6,4), Alytaus rajono savivaldybėje (6,8) ir Švenčionių rajono savivaldybėje (6,8).
Tiesa, pasak V. Stankūnienės, tokiais rodikliais aklai kliautis nereikėtų, nes jie nėra tikslūs, o 1000 žmonių tenkantis gimusiųjų skaičius labai priklauso nuo toje teritorijoje esančios gyventojų amžiaus struktūros.
„Šiaurės rytinių savivaldybių amžiaus struktūra labai sena (pvz., Ignalinos savivaldybėje moterys, vyresnės nei 65 m., sudaro daugiau nei trečdalį), o didžiųjų miestų, jų kaimiškųjų rajonų, Vakarinės Lietuvos dalies savivaldybių – sąlyginai jauna (bent jau lyginant su šiaurės rytinėmis ir pietinėmis savivaldybėmis)“, – aiškina profesorė.
Kaip pastebi V. Stankūnienė, absoliutus gimusiųjų skaičius nuo 2000 m. Lietuvoje laikėsi apie 30 tūkst., tačiau paskutinius trejus metus šios ribos jau neperkopia. Statistikos departamento duomenimis, 2017 m. Lietuvoje gimė 28,7 tūkst., 2018 – 28,2 tūkst., 2019 – 27,7 tūkst.
„Gimstamumas yra toli nuo užtikrinančio demografinio tvarumo būseną“, – tendencijas komentuoja V. Stankūnienė.
Vis dėlto, anot profesorės, norint tiksliau suprasti situaciją šalyje, reikėtų žiūrėti ne į absoliučius skaičius, o į suminį gimstamumo rodiklį, kuris rodo, kiek vidutiniškai vaikų pagimdo viena moteris.
„Tam, kad populiacija nenyktų ir būtų užtikrinta kaitų karta, suminis gimstamumo rodiklis turi būti ne mažesnis kaip 2,1. Visa Europa jau seniai nutolo nuo to lygio. Arčiausiai šios siekiamybės yra Prancūzija, ten šis gimstamumo rodiklis – nuo 1,9 iki 2. Lietuvoje šis rodiklis – 1,6“, – aiškina V. Stankūnienė.
Demografė atkreipia dėmesį, kad, nors Lietuva pagal gimstamumo lygį iš tiesų atitinka ES šalių vidurkį, tai toli gražu nėra geros žinios.
„Dabar vienose Europos Sąjungos (ES) šalyse vidutinis vaikų skaičius, kurį moteris pagimdytų per visą savo gyvenimą, yra 1,3, kitose – 1,9. Pas mus – 1,6. Taip, mes esame viduryje. Bet džiaugsmo maža. Europa jau seniai kenčia dėl žemo ar labai žemo gimstamumo ir ieško būdų, kaip tokią situaciją pakeisti“, – teigia pašnekovė.
Susilaukti vaikų planuojama vėliau
Demografė primena, kad dabar šalių siekiamybe laikomas suminis gimstamumo rodiklis (2) Lietuvoje paskutinį kartą buvo fiksuotas 1990 m. Vėliau, aiškina profesorė, gimstamumas ėmė sparčiai mažėti ir šio šimtmečio pradžioje siekė vos 1,2. Toks drastiškas gimstamumo sumažėjimas praeito šimtmečio pabaigoje, kaip sako V. Stankūnienė, buvo dėl ekonominių sunkumų, nestabilios padėties šalyje, o vėliau – ir dėl prasidėjusių šeimos pokyčių. Tokio staigaus gimstamumo sumažėjimo, tikina pašnekovė, neišvengė nė viena postkomunistinė šalis.
„Per sunkmetį, 1990 m. pradžioje, vaikų susilaukti planuodavo vėliau – laukdavo geresnio laikmečio. Vėliau pradėjo reikštis ir naujas šeimos formavimo ir gimstamumo modelis, kuris Vakarų Europoje jau vyravo kelerius dešimtmečius, – tai gyvenimas poroje nesusituokus, kai vaikų susilaukiama vyresnio amžiaus, jų auginama mažiau“, – kalba profesorė.
Tiesa, V. Stankūnienė pabrėžia, kad vaikų nusprendus vaikų susilaukti vėliau toli gražu nereiškia jų atsisakyti, tiesiog moterys atžalų susilaukia būdamos vyresnės, bet dažniausiai – ir mažiau.
„Toms, kurios 1990-aisiais vaikų susilaukti nusprendė vėliau, šio šimtmečio pradžioje pradėjo „tiksėti laikrodis“. Gimstamumas pradeda didėti. Gimdo tos, kurios buvo atidėjusios ir jau esančios vyresnio amžiaus, ir jaunesnės, žemesnio išsilavinimo, kurios dažniausiai gimdo jaunos. Tad periodinis suminis gimstamumo rodiklis, nukritęs iki 1,2, šiame šimtmetyje pradėjo didėti ir 2015 m. pasiekė 1,7. Tai iš esmės buvo būtent atidėtų gimdymų kompensavimo efektas. Tačiau nuo 2016 m. šis rodiklis vėl mažėja. 2018 m. buvo 1,6.
Šiuo metu, panašu, kad didžiausias atidėjimo efektas pasibaigė. Be to, pas mus veikia ir kiti veiksniai. Ypač šiuo periodu svarbiu veiksnys yra migracinis mobilumas – jaunimo bandymas įsikurti vienur ar kitur. Ieškodami darbo ir uždarbio, jaunuoliai vyksta ne tik į užsienį, bet iš kaimų ir regionų važiuoja į Vilnių, Kauną ar kitą didesnį miestą. Pabandykite naujoje vietoje įsikurti ir sukurti šeimą, turėti būstą. Tai veiksniai, kurie papildomai verčia jaunimą atidėti šeimos kūrimą, vaikus, turėti mažiau vaikų“, – sako pašnekovė.
Jaunoji karta dvigubai mažesnė
Kalbėdama apie ateities perspektyvas demografė pabrėžė, kad prognozuojant tolimesnius pokyčius labai svarbu atsižvelgti į amžiaus struktūrą šalyje. Tendencijos, pasak jos, rodo, kad mūsų visuomenė sensta itin sparčiai.
„Jauniausios vaikų kartos yra 1,5 ar net 2 kartus mažesnės negu tų, kurie išeis į anapilį. Tai reiškia, kad išeinančių bus gerokai daugiau negu priaugančių. Amžiaus struktūra tampa gyventojų skaičiaus mažėjimo veiksniu. Taip jau užkoduota ateičiai“, – liūdnas tendencijas įžvelgia V. Stankūnienė.
Paklausta, kokios bus to pasekmės, profesorė teigia, kad jos jaučiamos jau dabar – visų pirma, mažėja moksleivių ir studentų skaičius, o tai veikia visą švietimo sistemą. Be to, poveikis jaučiamas ir darbo rinkoje. Anot V. Stankūnienės, ateityje apsirūpinimas darbo jėga taps didžiuliu iššūkiu.
„Dar 1990 m. pradžioje, jeigu vertinsime absoliučiais skaičiais, gimė arti 60 tūkst. (1990 m. – 57 tūkst.) vaikų. Vėliau gimusiųjų labai sumažėjo – iki 30 tūkst vaikų, o nuo 2017 m. – net mažiau. Neskaitlingos vaikų kartos nepripildo bendrojo lavinimo mokyklų, jos uždaromos. Universitetai jau nesurenka studentų. Taigi jau dabar jaučiame pasekmes švietimo sistemos srityje.
Be to, vyksta populiacijos senėjimas, nėra priaugančios kartos. Pagyvenusių, kurie gimė 1960–1970 m., daug ir jie jau artėja prie pensinio amžiaus. Jų praktiškai 1,5 karto daugiau, negu juos darbo rinkoje pakeisiančios kartos. Socialinės apsaugos sistema turės išlaikyti gausias pensininkų kartas su gerokai mažesnėmis priaugančiomis kartomis, kurių didelė dalis dar ir emigruoja“, – apie kylančius ir dar laukiančius iššūkius Lietuvai kalba demografė.
Kritikuoja vaiko pinigus
Paklausta, ar tokios priemonės kaip vaiko pinigai gali nors kiek gimstamumą paveikti teigiama linkme, pašnekovė buvo kritiška.
„Iš gimstamumo pokyčių matome, kad kaip tik šituo metu jis vėl mažėja. Dar 2015 m. suminis gimstamumo rodiklis buvo 1,7, dabar – 1,6, o 2019 m. dar neaišku, koks bus šis rodiklis, bet absoliutūs skaičiai rodo, kad gimstamumas toliau mažėja. Akivaizdu, kad tokios priemonės neveikia. Jos ir negali veikti. Tai rodo įvairių šalių patirtys. Kartais tokios priemonės gali būti patrauklios paties žemiausio socialinio statuso, žemo išsilavinimo šeimoms, o šalies lygmeniu tai tikrai neveikia“, – įsitikinusi V. Stankūnienė.
Anot jos, kol kas Lietuva, turint šeimos politiką, kuria „mėgėjiškas strategijas“, kurios niekaip negali paveikti gimstamumo.
„Jei pagrindinėmis priemonėmis tampa išmokos – vaiko pinigai, tikslas didinti gimstamumą tikrai nebus pasiektas. Nemanau, kad artimiausiu metu gimstamumas žymiai padidėtų, – teigia demografė.
Jos nuomone, norint šeimoms sudaryti palankesnes sąlygas susilaukti tiek vaikų, kiek jos nori, valstybė pirmiausia turi orientuotis į paslaugų šeimoms plėtrą. Paprašyta patikslinti, kokias paslaugas turi omenyje, pašnekovė pabrėžė, kad iš pradžių reikalingos su vaikų priežiūra, ugdymu ir švietimu susijusios paslaugos.
„Pradedant nuo paslaugų patiems mažiausiems. Lopšeliai, darželiai turi būti visiems prieinami kiekybine ir teritorinio aprūpinimo prasme. Jeigu vertinsime to paties Vilniaus situaciją, vietų ikimokyklinėse institucijose jau lyg ir užtenka, bet ką tai reiškia, jeigu gyveni Pilaitėje, o laisvų vietų darželyje yra Naujoje Vilnioje? Kokybine prasme vaikų priežiūra ir ugdymas juose turi atitikti šeimų poreikius. Turi būti nebrangūs, įperkami.
Labai svarbios yra paslaugos jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams. Jiems turi būti skirtas pakankamas popamokinis užimtumas, užklasinis ugdymas – tėvams svarbu, kur jie gali palikti vaiką. Tai labai svarbios priemonės siekiant sudaryti sąlygas abiem tėvams derinti profesinę veiklą, vaikų auginimą, šeiminį gyvenimą. Įvairūs ugdymo būreliai dabar sunkiai įperkami. Jie turėtų būti valstybės subsidijuojami. Svarbu, kad būtų prieinami visiems vaikams. Be to, didieji miestai – Vilnius, Kaunas, Klaipėda ir kiti – turi gana didelę šių paslaugų įvairovę, tačiau mažesniuose miestuose, kaimo vietovėse pasirinkimas labai ribotas“, – vardijo V. Stankūnienė.
Paskata gali tapti vaiko priežiūros atostogų pokyčiai
Demografė tikina, kad poreikis dėl pigesnio atžalų išmokslinimo, kaip paskatos susilaukti vaikų, įvardijamas ir apklausų metu: „Mūsų tyrimuose buvo klausiama, kas skatintų susilaukti daugiau vaikų. Pirmoje vietoje buvo minimi sumažinti vaiko ugdymo ir išmokymo kaštai. Planuodami susilaukti vaikų tėvai galvoja ir apie gana tolimą perspektyvą – kokį išsilavinimą galės jiems duoti.“
Be kita ko, profesorės teigimu, priimant šeimos sprendimą, ar susilaukti vaikų ir kiek, ne antraeilį vaidmenį vaidina ir lyčių lygybė. Pasak V. Stankūnienės, labai svarbus yra didesnis vyrų dalyvavimas prižiūrint, ugdant vaikus.
„Tai turėtų tapti norma ne tik privačiame gyvenime, šeimoje, bet ir viešojoje erdvėje, darbe. Natūraliu reiškiniu turėtų tapti, jei tėvas, o ne motina išeina vaiko priežiūros atostogų. Nors Lietuvoje numatytos galimybės tėvams rinktis, kuris iš jų išeina vaiko priežiūros atostogų, tačiau darbdaviai dar labai dažnai tai vertina nepalankiai“, – įsitikinusi pašnekovė.
DELFI primena, kad praėjusių metų birželį ES priėmė direktyvą, kuria siekiama lyčių lygybės užtikrinimo profesiniame ir asmeniniame gyvenime, vyrų įtraukimo į šeiminį gyvenimą, moterų išlaikymo darbo rinkoje.
Nors daugelis direktyvoje nurodytų įpareigojimų Lietuvoje jau galioja, o nemažai jų – net ir palankesnėmis sąlygomis, viena naujovė laukia ir mūsų tėvų. Direktyvoje nurodoma, kad šalys narės turi užtikrinti, jog minimalus mokamų vaiko priežiūros atostogų laikotarpis kiekvienam iš tėvų sudarytų 4 mėnesius, – vadinasi, iš viso minimalus vaiko priežiūros atostogų laikotarpis Europos Sąjungos šalyse turės trukti 8 mėnesius, jei šia teise pasinaudoja abu tėvai.
Valstybės turi visišką laisvę nustatyti ilgesnius laikotarpius prižiūrėti vaikeliui, bet trumpesnių – negali. Iš šių 4 mėnesių 2 mėnesiai negalės būti perleidžiami kitam iš tėvų. Tai reiškia, kad, jeigu tėtis nepasinaudoja savo laiku su vaiku, bendras minimalus mokamas vaiko priežiūros laikotarpis sutrumpėja nuo 8 iki 6 mėnesių. Taip siekiama įtraukti vyrus į vaiko priežiūrą, o moteris – į darbo rinką.
Pasinaudoti vaiko priežiūros atostogomis turi būti galima, iki vaikas sulauks nustatyto amžiaus (pavyzdžiui, 8 metų), tačiau konkreti amžiaus riba turi būti apibrėžta kiekvienos valstybės narės.
Lietuvoje mokamos vaiko priežiūros atostogos gali trukti 12 arba 24 mėnesius – tai priklauso nuo tėvų pasirinkimo. Vaiką prižiūrėti galima ir iki trejų metų, tačiau tretieji priežiūros metai nėra mokami – tuo laikotarpiu saugoma darbo vieta. Bet Lietuvoje iki šiol nebuvo 2 mėnesių neperleidžiamų atostogų ir nebuvo galimybės pasinaudoti vaiko priežiūros atostogomis vėliau, nei vaikui sukanka treji.
Jei niekas nesikeis, laukia liūdnas scenarijus
Eurostato ir Jungtinių Tautų 2019 m. atliktos demografinės prognozės, informacija dalijasi V. Stankūnienė, rodo, kad 2050 m. Lietuvoje bus apie 2,1 mln. gyventojų. „Aišku, jeigu neturėsime labai intensyvios imigracijos iš trečiųjų šalių“, – priduria profesorė.
Pagal pesimistiškesnes prognozes, šalies gyventojų skaičius gali dar labiau sumažėti ir nesiekti nė 2 mln.
„Paprastai, jeigu suminis gimstamumo rodiklis 1,3 išsilaiko 40 metų, tai populiacija per tiek laiko sumažėja per pusę. Aišku, atmetus emigraciją ir imigraciją. O mes bent iki šiol su emigracija esame prarandanti populiacija“, – liūdnomis naujienomis dalijosi demografė.
Koks iš tiesų bus Lietuvos demografinis likimas, sako V. Stankūnienė, priklausys ir nuo šalies pasirinkto kelio:
„Pirma, kokius strateginius tikslus ir priemones Lietuva pasirinks spręsdama emigracijos problemas, kokia bus imigracinė politika. Antra, kokia bus šeimos politika, jos prioritetai. Tose valstybės, kurios adekvačiai šeimos politikos ir kitomis socialinėmis priemonėmis reaguoja į situaciją, sprendžia abiejų tėvų profesinio užimtumo, šeiminio gyvenimo ir vaikų auginimo derinimo klausimus, gimstamumas pradeda didėti. Pavyzdžiu gali būti Prancūzija, Šiaurės Europos šalys.
Vokietijoje, Austrijoje, Pietų Europos šalyse – Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Graikijoje, kaimyninėje Lenkijoje, kur akcentuojamas ir bandomas išsaugoti labiau tradicinis požiūris į šeimą, į lyčių vaidmenis ir tai bandoma įtvirtinti šeimos politikoje, – gimstamumas išlieka žemas. Vokietijoje praktiškai jau keturis dešimtmečius suminis gimstamumo rodiklis nesiekia 1,5, Pietų Europos šalyse jau apie tris dešimtmečius šis gimstamumo rodiklis yra 1,3–1,4, Lenkijoje jau apie du dešimtmečius yra 1,2–1,4.“