Išvykti paskatino ekonominės priežastys
Į Angliją Birutė išvyko 2005 metais. Moteris Šiauliuose visą laiką dirbo prekyboje, prieš išvykdama turguje prekiavo mėsa.
„Darbas sunkus, parsinešu algą ir matau, kad buičiai visai nelieka pinigų, o namams verkiant reikia remonto. Radau skelbimą, kad iš Kauno veža į sumuštinių fabriką Anglijoje, susigundžiau ir išvažiavau. Pusmečiui. Taip galvojau iš pradžių, bet po to pusmečio jautiesi tarsi tik koją įkėlęs ir vos spėjęs apsidairyti“, – pasakoja šiaulietė.
Kaip ir dauguma lietuvių, Birutė ir jos bendrakeleiviai Anglijoje pateko į lietuvių mafijos rankas. Tris savaites gyveno negaudami atlygio, kol galiausiai atsirado drąsesnių, nepabūgusių mafijozų grasinimų susidoroti ir mokančių kalbą. Grupelė lietuvių, tarp jų ir Birutė, susirado anglų įdarbinimo agentūrą tame pačiame fabrike ir perėjo į ją.
Fabrikas nedideliame Anglijos miestelyje gamino sumuštinius dideliam prekybos tinklui „Tesco“. „Darbas visai nesunkus, iš pradžių net keista buvo, kad už tai dar ir pinigus moka“, – prisiminusi šypsosi Birutė.
Ne tik darbo sąlygos moterį sužavėjo Anglijoje, bet ir pagarba darbuotojui. Generalinis direktorius eidamas pro paprastą darbininką visada pasisveikins, nusišypsos, pasiteiraus, kaip gyvuoji.
„Nors ir supranti, kad tai tik mandagumo gestas, bet vis tiek malonu“, – sako Birutė.
10 imigrantų iš pradžių buvo apgyvendinti trijų aukštų name su vienu tualetu ir vonia. „Keldavausi pusantros valandos anksčiau, kad spėčiau nusiprausti“, – gyvenimą tarsi bendrabučio sąlygomis prisimena Birutė.
Nuomotis vienam būstą Anglijoje labai brangu, todėl stengiamasi kooperuotis.
Vėliau B. Juodienė gavo erdvų trijų kambarių „konsulinį“ butą (kažkas panašaus į socialinį būstą Lietuvoje) keturių butų name.
„Jeigu būčiau viena, būčiau mokėjusi 540 svarų su visais patarnavimais per mėnesį, o uždirbdavau apie 1 000 svarų per mėnesį“, – sako Birutė ir priduria, kad jos anūkė dabar Anglijoje už būstą sumoka net 900 svarų.
Butui priklausė nedidelis kiemelis. Beveik metus Birutė kartu su sūnumi iš jo tempė šiukšles ir pavertė žydinčiu sodeliu. Net komisijos eidavo pasižiūrėti.
Moteris džiaugiasi, kad Anglijoje turėjo gerų draugų, mėgstančių keliauti. Kartu apkeliavo visą šalį, aplankė beveik visas pilis, parkus, gamtos stebuklus. Kadangi atostogų turėdavo nemažai – net 28 darbo dienas, o išdirbus ilgiau fabrike ir 31, tai užtekdavo laiko ne tik po Angliją keliauti, bet ir dvi savaites praleisti šiltuose kraštuose ir dar porą savaičių – Lietuvoje.
„Paprastas darbininkas, jeigu viso uždarbio neišleidžia baruose, gali sau leisti per atostogas keliauti. Aš ten gyvenau, nekaupiau pinigų, keliavau“, – sako Birutė.
Nejučia svetimoje šalyje prabėgo 10 metų. Moteris sako, kad gal dar ir toliau būtų gyvenusi, tačiau apsispręsti paskatino nesutarimai su kaimynais – jauna niekur nedirbančia anglų pora. Jeigu Birutė jiems pasakydavo kokią pastabą nešiukšlinti, nevaikščioti po jos kiemą, tie tuoj išrėkdavo „go home!“ ("važiuok namo"). Birutė taip ir padarė.
Iš dviejų pensijų išgyventi galima
Grįžusi į Šiaulius Birutė nusipirko dviejų kambarių butą.
„Ryte išėjusi į balkoną traukiu orą ir negaliu patikėti, atrodo, kad kas į mane deguonį pučia, taip gera kvėpuoti. Ten gal gyvenau tokioje vietoje, kad jeigu būdavo drėgna ir šilta, jautiesi tarsi į maišą su durpėmis įkritęs, visai nėra kuo kvėpuoti“, – pasakoja moteris.
Šiaulietė netruko atsinaujinti ryšius su senais gerais draugais, pradėjo lankyti chorą „Bičiuliai“, keliauja po Lietuvą, lankosi įvairiausiuose renginiuose ir džiaugiasi sugrįžusi į Lietuvą.
Prieš išvykdama, Lietuvoje B. Juodienė buvo išdirbusi 33 metus, todėl gauna ir lietuvišką pensiją, ir anglišką už 10 metų stažo. Paradoksalu, bet lietuviška pensija yra gerokai mažesnė už anglišką.
Kai sukako pensinis amžius, Birutė nustebo sužinojusi, kad lietuviškos pensijos negaus, kol neprisiregistruos Lietuvoje, tuo tarpu anglams visiškai neįdomu, kokioje šalyje gyvens į pensiją išėjęs žmogus – nurodai sąskaitos numerį ir gauni pensiją.
Jeigu pensininkas gyvena Anglijoje ir jam pensijos per savaitę į rankas neišeina 140 svarų, būtinai pridės, kad tik išgyventų oriai, be to, dar priklauso įvairios kompensacijos už patarnavimus, kitos lengvatos. Beje, ir vaistai žmonėms nuo 60 metų išduodami nemokamai. Tik, pasak Birutės, ne taip lengva gauti receptą. Gydytojas visapusiškai ištirs pacientą, kad įsitikintų, jog vaistas tikrai reikalingas.
Po ilgokos pertraukos į Lietuvą sugrįžusią Birutę pribloškė tai, kad mūsų tautiečiai be saiko vartoja vaistus: „Vaistinėje kartą žiūriu, močiutė vaistininkei skundžiasi visokiais negalavimais, o ta ir krauna vaistus. 60 eurų sumokėjo. „Močiut, – sakau, – nueik geriau už tuos pinigus kokių vaisių nusipirk, geresnio maisto!“
B. Juodienė pastebi, kad mūsų šalyje dažnai pinigai naudojami ne ten, kur reikėtų. Kad ir dabar Šiauliuose. Birutės įsitikinimu, pirmiausia reikėtų gatves, šaligatvius tvarkyti, o tik paskiausiai aikštes.
„Sutrikus širdies ritmui patekau į ligoninę, čia, Šiauliuose. Išvežė kaip stoviu. Ligoninėje sienos gražiausiai išdažytos, vazos stovi, paveikslai ant sienų kabo. Nueinu į tualetą – tualetinio popieriaus nėra! Išėjusi ir sakau: „Geriau parduokit tą vazą, kuri čia visai nereikalinga, ir nupirkite tualetinio popieriaus“, – neseną nutikimą pasakoja Birutė.
Anglijoje, pasak šiaulietės, ligoninėse tokių „prašmatnybių“ nepamatysi, tačiau visur yra reikalingiausia medicininė įranga, o pacientai labai stropiai prižiūrimi ir slaugomi.
Kainų skirtumai
Birutė pasakoja, kad gyvenant Anglijoje maistui ir kitoms būtinoms prekėms per mėnesį pakakdavo 100 svarų, dabar galbūt reikia jau daugiau – 120 svarų. Tačiau Lietuvoje tokios sumos tikrai nepakanka.
„Čia maistas man brangiau išeina, mažiau perku, daug ko atsisakiau. Jeigu ten parduotuvėje į vežimą mesdavausi viską kas papuola, čia jau atsirenku. Bet užtat pradėjau sveikiau maitintis. Ir maistas, tarp kitko, Lietuvoje kelis kartus kokybiškesnis“, – pliusus mato Birutė.
Pasakodama apie kainų skirtumus moteris pateikia du iškalbingus pavyzdžius. Tos pačios firmos šaldytų daržovių 1 kilogramo maišelis ten kainuoja apie 1 svarą, pas mus – beveik 4 eurai už 400 gramų pakelį.
Anglijoje B. Juodienė buvo įsigijusi gerą dulkių siurblį už 60 svarų, kai kraustėsi atgal į Lietuvą, siurblį paliko Anglijoje, anūkė patikino, kad ir čia visko yra. Grįžusi į Šiaulius, nuėjo į vieną buitinės technikos parduotuvę, susirado tokį pat siurblį ir negalėjo patikėti savo akimis pamačiusi kainą – 170 eurų.
„Pardavėjo ir klausiu, gal jūs 300 procentų antkainį užsidedate? Tas sako – panašiai“, – pasakoja B. Juodienė.
Lygindama anglų ir lietuvių požiūrį į verslą ir darbuotojus, visgi daugiau pliusų mato užsienyje.
„Dar ne visi mūsų verslininkai supranta, kad geras darbininkas yra jų rankos. Keičia darbuotojus, nevertina, nenori mokėti daugiau. Bet jeigu darbininkas geras, tu laikyk jį, mokėk jam, net jeigu pačiam mažiau liks“, – verslininkams patarimą turi Birutė.
Užsienyje, pasak šiaulietės, lietuviai darbininkai labai vertinami, todėl ir emigruoja, o Lietuvoje mažėjant gyventojų stoja verslai, nes ne tik nelieka kam dirbti, bet ir nėra kam pirkti.
Lietuviai sugrįš
Birutė sako, kad lietuviams labai naudinga pagyventi užsienyje. Ne tik užsidirbti, bet ir pasimokyti tolerancijos, mandagumo, pagarbos vaikui, moteriai, neįgaliam, net ir narkomanui ar alkoholikui.
„Kai parvažiavau, buvo labai sunku priprasti prie lietuviško šiurkštumo. Važiuoju kartą autobusu, ir vaikinas, gal kokių 14 metų, atsistojo ir užleido moteriai vietą. Ta moteris atsisėdo, taip piktai į tą vaiką pasižiūrėjo, nė ačiū nepasakė. Anglė būtų padėkojusi, nuglosčiusi tą vaiką, prašnekinusi. Aš tikiu, kad ir pas mus pagerės, bėgant laikui neliks tų piktų, viskuo nepatenkintų žmonių“, – viliasi Birutė.
Pabuvoję užsienyje, šiaulietės įsitikinimu, lietuviai išmoksta ir mandagiau vairuoti.
„Ten 10 metų kasdien automobiliu į darbą važinėjau, per visą tą laiką tik dvi avarijas teko matyti. Jie labai kantrūs, mandagūs, užleis, praleis, palauks, jeigu tu ilgiau užgaišai sankryžoje. Jie niekur neskuba, bet visur spėja“, – vairuotojus lygina moteris.
Lietuviai, Birutės pastebėjimu, visur labai nekantrūs, grūdasi, stumdosi, lipa vienas kitam per galvas ar būtų autobuse, parduotuvėje, ar gatvėje.
„Sutinkant 2010 metus Londone milijoninei miniai pajudėjus link metro nė vienas greta einantis žmogus net petimi neužkliudė, o sūnus kaip tik Vilniuje Naujuosius sutiko, tai pasakojo, kad pačiam eiti nereikėjo – minia nešė“, – pasakoja moteris.
Tačiau, kad ir kiek pliusų galėtum surasti Anglijoje, pasak šiaulietės, namuose vis tiek geriausiai. Moteris tiki, kad lietuviai anksčiau ar vėliau sugrįš.
„Kad ir kiek ten pragyventum, nesijauti savas. Vietiniai su tavimi maloniai bendrauja, bet per daug arti neprisileidžia. Kartą pakviečiau kaimynę pas save kavos, tai ji atėjo su savo puoduku jau pasitaisiusi kavos, kad neįpareigočiau jos mane kava vaišinti“, – pasakoja Birutė.
Ne vieną kraštą apkeliavusiai B. Juodienei ir gamta pati gražiausia Lietuvoje. Ežerai, miškai, jūros pakrantė, pušynai – viskas miela.
Birutė tiki, kad namo sugrįš ir dar Anglijoje likę gyventi jos sūnus ir anūkė su vyru.
„Jie pasiilgę draugų, lietuviškų švenčių ir tikrai sugrįš“, – sako moteris.