Lietuvės istorija iš Sibiro šiurpina vakariečių odą

Lietuvių sąmonėje įsišaknijusi mūsų tėvynainių baisi patirtis per tremtį Sibire - Vakaruose dar daug kam yra tuščias ar neperskaitytas istorijos puslapis. Į Lietuvos mokyklinės privalomos literatūros sąrašą įtraukti šiurpūs lietuvės Dalios Grinkevičiūtės memuarai „Lietuviai prie Laptevų jūros“ kiek kitokia forma bando skintis kelią į vokiškai kalbančio pasaulio širdis.

Kaip sekasi tai daryti? Apie tai DELFI išskirtinis interviu knygos pristatymo Vilniuje išvakarėse su vertėja ir leidinio sudarytoja Vytene Saunoriūte Muschick. 

- Į Lietuvą pristatyti vokiškojo Dalios Grinkevičiūtės knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“ vertimo atvykstate jau pasirepetavusi įvairiuose renginiuose Vokietijoje ir Latvijoje. Kokio atgarsio susilaukė šie knygos pristatymai? Kuris renginys ir kuo labiausiai išsiskyrė, įsiminė?

- Knyga pasirodė šių metų kovo mėnesį per Leipcigo knygų mugę. Leipcige labiausiai nustebino, kad mugės pakraštyje Forum International (Tarptautiniame forume) susirinko net apie 80 klausytojų. O štai Rygoje po renginio priėjęs vyras papasakojo, kad kaip tik su paaugle dukra kalbėjęsis apie pamatines vertybes, todėl jį labai sujaudino scena iš knygos. Apie tai, kaip  1940 m. Kaune, per 13-ąjį gimtadienį, D. Grinkevičiūtei tėvas prisako niekuomet neparduoti savo sąžinės. Juozas Grinkevičius mirė iš bado lageryje 1943 m. Dar kita moteris papasakojo, kad klausėsi skaitymų užsimerkusi ir prieš akis matė sniegynus Arktyje. Moderatorius Ulfas Kalkreuthas prisipažino, kad perskaitęs knygą kelias naktis sapnavo Trofimovską. Tokie asmeniniai skaitytojų susitikimai su tekstu ir yra svarbiausias dalykas. Tai reiškia, kad tekstas yra įtaigus, paliečia žmogų.

- Kaip Lietuvoje gerai žinomą tremčių į Sibirą ir sovietinio teroro temą priima Vakarai? Gyvenate užsienyje jau daug metų, kokius pastebite pokyčius?

- Atsakydama į šį klausimą noriu kalbėti apie Vokietiją, kurioje gyvenu nuo 1995 m. Apie šią temą platusis visuomenės ratas žino nedaug, bet galimybių ir progų pasigilinti tikrai užtenka. Vakarų Vokietijoje apie Gulagą daug sužinota per Aleksandrą Solženyciną, kuris 1974 m. emigravo į Vakarus, tiksliau, buvo išprašytas iš Sovietų Sąjungos. Pradžioje jis gyveno pas vokiečių rašytoją Heinrichą Böllį, Vokietijos federacinėje respublikoje (VFR) buvo išverstos ir publikuotos visos svarbiausios jo knygos. Po Vokietijos susijungimo 1990 m. apie terorą ir represijas prabilo ir buvę Vokietijos demokratinės respublikos (VDR) politiniai kaliniai, buvo atidaryti archyvai, steigėsi institucijos, programos. Eilę knygų Gulago tema yra publikavęs vokiečių istorikas Meinhardas Starkas, ne sykį lankęsis ir Lietuvos archyvuose, ėmęs interviu iš represijas patyrusių Lietuvos gyventojų. Didelį rezonansą Vokietijoje sukėlė ir nuo 2007 m. leidžiami rusų rašytojo Varlamo Šalamovo „Pasakojimai iš Kolymos“. 2013 m. žiemą Šalamovui skirta paroda rodyta Berlyne, šiuo metu paroda Gulago tema „Gulag. Spuren und Zeugnisse 1929-1956“ (Gulagas. Ženklai ir liudijimai 1929-1956) rodoma Leipcige. Šie keli paskubomis suminėti faktai rodo, kad Vokietijoje atminties kultūra puoselėjama.

- Kas domina potencialius skaitytojus, kokius klausimus jie užduoda per susitikimus?

- Daugiausia domina detalės iš D. Grinkevičiūtės gyvenimo, kokia buvo tremtis, kaip klostėsi gyvenimas grįžus į sovietinę Lietuvą. Daug kam šiurpuliukai eina, kai išgirsta rankraščio istoriją. Pasakoju vienai moteriai, kaip Dalios Grinkevičiūtės rankraštis išgulėjo stiklainyje 51 metus užkastas po žemėmis ir buvo atsitiktinai rastas 1991 m. pavasarį po bijūno krūmu. Ta moteris staiga prasmaukė rankovę, matau, oda jos pašiurpus.

- Ar istorinės knygos aptarimas atliepia ir šių laikų įvykių kontekstą: Rusijos bandymus perrašyti istoriją, manipuliuoti ja, agresyvius veiksmus Ukrainos atžvilgiu? Ar tai - tema susitikimuose?

- Pradėjus dirbti su šia knyga galvojau, kad tai belaikė universali kultūros atminties plačiąja prasme knyga. Mūsų Baltijos kelią liudijančių dokumentų rinkinys 2009 m. įrašytas į UNESCO registrą „ Pasaulio atmintis“. Panašiai vertinu ir mūsų tremties, lagerių liudijimus. Kartais aplankydavo mintis, kad gal kiek per vėlai knyga pasirodė, ne savo laiku. Tačiau - sėdžiu pas kirpėją Berlyne, kuri buvo viena pirmųjų skaitytojų, ir ji sako man: „Ši knyga dabar kaip tik labai aktuali“. Ji paprašė atnešti kelis egzempliorius į jos saloną, kad galėtų pasiūlyti pasiskaityti klientams, romantizuojantiems Sovietų Sąjungos praeitį ir su susižavėjimu žvelgiantiems į agresyvius Rusijos veiksmus Ukrainoje. Dalia Grinkevičiūtė labai aiškiai rašo apie begėdišku melu, atvira panieka žmogaus orumui grįstą sovietinę santvarką. Ji aprašo, kaip tremtiniai pirmąją žiemą priversti mirti badu, o kitais metais dirba absurdišką darbą - plikomis rankomis tonomis sūdo žuvis, kurios supūdomos, o paskui visa metų produkcija išverčiama į vandenyną.

- Kaip Lietuvos istorijos tema prigijo Jūsų artimiausioje aplinkoje?

- Mano draugai, giminės Vokietijoje ir Lietuvoje mane palaiko, kuo gali, padeda. Štai viena draugė Anna Husemann, kilusi iš pietų Vokietijos ir niekuomet negirdėjusi apie Gulagą, taip įsitraukė į knygos projektą, jog jam įsibėgėjus paprašiau jos tapti antrąja knygos sudarytoja. Dialogas su Anna man buvo labai svarbus, per ją aš pasitikslindavau, kas aišku Vakarų skaitytojui, o kur reikia paaiškinimų. Taip atsirado žodynėlis, pavardžių rodyklė. Anna nupaišė žemėlapius, kur matyti visas kelias nuo Kauno iki Trofimovsko. Ir Lenos žiotis su salelėmis ji nupaišė. Žmonės apstulbsta pamatę tą ilgą išrangytą kelio liniją. Anna kelis metus gyveno Afrikoje, Ugandoje, tai mes su ja valandomis diskutuodavome per „Skype“. Kartais mūsų konferencijos staiga nutrūkdavo, taip nutikdavo, kai Kampaloje taupymo sumetimais atjungdavo elektrą. Taip pat vertimo, žodyno klausimus per laiškus aptardavau ir su vertėja į anglų kalbą Delija Valiukėnaite, anglų literatūros profesore emerite, šekspyrologe nuo Bostono. Taip šis projektas pamažu augo, plėtėsi, įtraukdamas vis daugiau panašiai mąstančių žmonių. Tai pati gražiausia patirtis.

- Žinią apie D. Grinkevičiūtės sunkius išgyvenimus skleidžiate jau ne pirmus metus. Dar 2009 m. vienas iš svarbiausių rimtųjų Vokietijos dienraščių „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ išspausdino Jūsų straipsnį apie D. Grinkevičiūtę. Kodėl, kada ir kaip apsisprendėte imtis šios knygos ir informacijos apie ją sklaidos?

- Knygos vertimo ėmiausi, nes asmeniškai pažinojau D. Grinkevičiūtę. Ji paskutiniuosius trylika savo gyvenimo metų praleido pas mano tetą Aldoną Šulskytę Laukuvoje. Nenuolankiąją, tiesą sakančią Laukuvos ambulatorijos gydytoją D. Grinkevičiūtę 1974 m. vietos valdžia atleido iš darbo. Atėmė valdišką butą, ji liko be pastogės, be pragyvenimo šaltinio. Mano teta priėmė ją į savo dviejų kambarių butelį, draugei atidavė vieną kambarėlį, kitą pasiliko sau, bet dažniausiai jos drauge sėdėdavo virtuvėje ir diskutuodavo apie teatrą, literatūrą, politiką. Kartais diskusijos peršokdavo į rusų kalbą, nes D. Grinkevičiūtė medicinos studijas pradėjo Omsko universitete, o A. Šulskytė dirbo rusų kalbos mokytoja Laukuvoje. Abi moterys labai mylėjo rusų literatūrą ir kultūrą. D. Grinkevičiūtė ypač domėjosi rusų dekabristais, gilinosi Lietuvos ir Maskvos bibliotekose, savo dvasia jautėsi jiems artima. Laukuvoje sienos buvo nusagstytos laikraščių ištraukomis iš „Literatūros ir meno“, „Pergalės“, „Огонёк“, „Литературная газета“. Gavusios bilietus draugės lėkdavo iš Laukuvos į teatrą į Šiaulius, Panevėžį, Kauną, Rygą, Maskvą. Tai buvo artimos sielos draugės ir bendramintės. 1987 m. D. Grinkevičiūtei mirus, Aldona įrengė savo butelyje muziejų. Ji atidavė abu savo kambarius ekspozicijai, pati persikraustydama gyventi į virtuvę. A. Šulskytė rūpinosi D. Grinkečiūtės raštų sklaida Lietuvoje, priiminėjo savo butelyje besilankančiųjų grupes ir liudijo apie D. Grinkevičiūtę. Visa tai ji darė iš asmeninių lėšų, įsitikinimo ir meilės. 2008 m. tetai mirus manyje tarsi užsivedė vidinis varikliukas, atsirado stiprus noras, kad šie atsiminimai būtų išleisti Vokietijoje.

- Kaip sekėsi tai daryti? Su kokiais didžiausiais sunkumais susiduriate ir kokie svarbiausi pasiekimai?

Apie D. Grinkevičiūtės knygos populiarinimą

2009 m. Vytenės Saunoriūtės Muschick straipsnis apie Dalią Grinkevičiūtę buvo publikuotas viename iš svarbiausių rimtųjų Vokietijos dienraščių „Frankfurter Allgemeine Zeitung“.

2013 m. sausį Vokietijos Braunšveigo technikos universitete vyko dar nepublikuotos knygos ištraukų pristatymas.

2013 m. birželį vyko dar nepublikuotos knygos pristatymas Berlyno Stasi muziejuje, Vokietijoje. Kartu vyko istorinė paroda „Smurto kronika: Lietuva 1939-1941“ (Eine Chronik der Gewalt: Litauen 1939-1941), skirta trėmimų metinėms paminėti.

2014 m. kovą vyko knygos pristatymas Vokietijos Leipcigo knygų mugėje.

2014 m. balandį įvyko knygos pristatymas Rygoje, Latvijoje.

2014 m. gegužės 21 d. 19 val. įvyks knygos pristatymas Vokietijos ambasadoje Vilniuje,

Z. Sierakausko g. 24

2014 m. birželį knyga vėl lauks susitikimų su skaitytojais Berlyne.

Knygą 2014 m. kovo mėnesį išleido Vokietijos leidykla Matthes&Seitz. Vytenė Saunoriūtė Muschick knygą į vokiečių kalbą išvertė ir sudarė su bendraminte, Frankfurte gyvenančia psichologijos daktare Anna Husemann.

- Norėjau, kad knyga pasirodytų rimtoje leidykloje, suvokiau, kad tai sunkiai pasiekiama, gal net neįmanoma, bet kibau į darbą. Neturėjau jokių kontaktų su leidyklomis, todėl paprasčiausiai paruošiau knygos aprašą, vertimo ištrauką ir ėmiau siuntinėti įvairiausioms leidykloms. Gaudavau mandagius neigiamus atsakymus arba visai jokios reakcijos nesulaukdavau. Tuomet parašiau straipsnį, tikėdamasi, kad jis padės rasti leidyklą. Pasiunčiau jį įvairioms laikraščių redakcijoms. 2009 m. jį atspausdino dienraštis „Frankfurter Allgemeine Zeitung“, tuomet straipsnį pastebėjo visuomeninio transliuotojo ARD kultūros laidų redakcija ir buvo sukurtas 5 min. filmas apie D. Grinkevičiūtę. Paskui aš kreipiausi į „Matthes&Seitz Berlin“ leidyklos direktorių Andreasą Rötzerį. Spaudoje sekiau, kaip puikiai jie leidžia Varlamo Šalamovo raštus, tai buvo leidykla, kuri man atrodė labiausiai tinkama. Andreasas perskaitė straipsnį, pavartė knygos aprašą ir pasakė, kad knyga tinkama leidyklos programai, jis ją išleis, tik man pačiai reikia surasti finansavimą vertimui. Tai užtruko dar kurį laiką, bet štai knyga išleista, o vertimą parėmė „Lietuviškos knygos“. Kitas svarbus pasiekimas buvo tai, kad Tomas Venclova sutiko įvesti knygą į platesnį istorinį kontekstą - jis parašė baigiamąjį žodį. Vokietijoje prof. T. Venclova yra žinomas Lietuvos kultūros žmogus.

- Kokiu tiražu išleidote knygą ir kaip ji yra platinama?

- Knygą leidykla išleido bandomuoju 1500 egzempliorių tiražu. Ją galima įsigyti per „Matthes&Seitz Berlin“ leidyklos tinklapį ar „Amazone“ tinklapį internete, taip pat ją galima nusipirkti knygynuose.

- „Lietuviai prie Laptevų jūros“ vokiškame knygos vertime virto „Aber der Himmel – grandios“ (Bet dangus ten didingas). Kodėl buvo pakeistas pavadinimas?

- Dera patikslinti, kad čia išverstas ir išleistas ilgasis D. Grinkevičiūtės atsiminimų variantas, kurį ji užrašė ant paskirų lapelių 1949-1950 m., nelegaliai slapstydamasi su motina Kaune. Pajutusi, kad yra sekama, Dalia sudėjo lapelius į stiklainį ir užkasė tėvų sode Kaune. Ir daugiau jų niekada neregėjo, nes buvo suimta KGB ir antrąkart per kalėjimus ir lagerius išsiųsta į Sibirą. Dalia Grinkevičiūtė grįžus į Lietuvą ieškojo to užkasto stiklainio, bet nesurado. Atsiminimai buvo atsitiktinai rasti 1991 m., po D. Grinkevičiūtės mirties, restauruoti ir 1997 m. publikuoti. Lig tol Lietuvoje, Maskvoje ir Amerikoje buvo žinomas kitas D. Grinkevičūtės atsiminimų variantas, taip vadinamas trumpasis variantas, kurį ji parašė apie 1974 m., kai buvo atleista iš gydytos pareigų Laukuvos ambulatorijoje. Būtent šis variantas per Maskvos disidentus pateko į Ameriką, o 1988 m. Sąjūdžio užuomazgos laikais sukrėtė Lietuvos gyventojus, kai pirmąkart buvo publikuotas „Pergalėje“. Abu variantai buvo išleisti Lietuvoje 1997 m. pavadinimu „Lietuviai prie Laptevų jūros“.

Dabar vėl nusikelkime į Vokietiją. Leidykla „Matthes&Seitz“ pasiūlė susitelkti ties stiklainyje užkastais atsiminimais. D. Grinkevičiūtė niekuomet daugiau nepamatė savo rankraščio, jo netaisė, neperrašinėjo, neredagavo. Rašė paskubomis, slapstydamasi, tikriausiai vedama vidinio proveržio. Ji net nespėjo tų prisiminimų pavadinti, jie staiga nutrūksta, nes ją suėmė. Šie 229 paskiri popieriaus lapeliai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Su leidyklos direktoriumi nutarėme, kad visa ši istorija ir pats rankraštis verti atskiros knygos ir nereikia nieko pridėti. Paskui ilgai sukom galvą, kaip pavadinti knygą, kad ji patrauktų skaitytojų dėmesį, nes pavadinimas „Lietuviai prie Laptevų jūros“ kėlė vokiečiams asociacijas su 19 a. Arkties tyrinėtojų ekspedicijomis, o dažniausiai visai jokių asociacijų nekėlė. Tuomet leidyklos redaktorė pasakė, kad čia yra grožinė literatūra, o ne istorinė knyga, todėl tiktų lakoniškas, trumpas knygos pavadinimas. Po ilgų svarstymų apsistojome ties viena knygos citata. Dalia Grinkevičiūtė užsimindama apie Arkties gamtos grožį pasako tokią frazę: „Bet dangus ten didingas“. Šie žodžiai mums buvo tarsi raktas į šios knygos pristatymą šiandienos skaitytojui. Nutarėme eiti per kontrastą, priešpriešą. Tai viena iš galimų knygos interpretacijų. Gamtos grožis Arktyje iškilus, didingas, o gyvenimo sąlygos baisios, žeminančios, kai kurių veikėjų – žmonių engėjų – charakteriai kelia pasibjaurėjimą. Tačiau yra ir pasigėrejimą keliančių veikėjų – žmonių gelbėtojų. Tai bebaimis žydų daktaras Samodurovas ir gailestingoji seselė Frania Glušina. Ir knygos dailininkas Tomas Mrazauskas kurdamas knygos pavidalą puikiai atkartojo šį kontrasto principą. Tekstą (smulkiai prirašytus lapelius) gaubia rudi lapai - žemė, o kietas viršelis – tai šviečianti dangaus mėlynė. Ant aplanko matyti nerūpestinga vaikystės nuotrauka žiemą: rogutės, kalnelis, sniegas Lietuvoje, o knygos viduje tekstas apie stingdantį šaltį, alinantį darbą, vergišką rąstų tempimą įsikinkius į roges Užpoliarėje.

- Ko tikitės iš knygos pristatymo Vilniuje?

- Labiausiai norėtųsi, kad į pristatymą ateitų Vilniuje gyvenanti vokiečių bendruomenė ir susipažintų su šia knyga ir jos autore. Taip pat tikiuosi, kad leidimas vokiečių kalba primins, kad svarbu rūpintis D. Grinkevičiūtės atminimu ir pačioje Lietuvoje. Svarbiausia, kad šis liudijimas išliktų mokyklų programose.

Apie knygos vertėją ir sudarytoją

Vytenė Saunoriūtė Muschick yra knygų vertėja, Lietuvos radijo kultūros laidos „Kultūros savaitė“ bendradarbė. 1972 m. Vilniuje gimusi V. Saunoriūtė Muschick yra baigusi lietuvių filologijos ir skandinavistikos studijas Vilniuje, Reikjavike, Upsaloje ir Berlyne. Nuo 1995 m. ji gyvena ir dirba Vokietijos sostinėje.

- Gyvenate Vokietijoje ir populiarinate istorinę knygą apie lietuvių tremtį. Ar pati nesate šių laikų tremtinė? Ar neplanuojate sugrįžti į tėvynę visam laikui? 

- Nors jau senai gyvenu Vokietijoje, mano ryšiai su Lietuva niekuomet nenutrūko. Tai yra mano šalis, kuri dvasiškai mane maitina. Čia gyvena man labai brangūs žmonės, čia yra mano mylimas gimtasis miestas Vilnius, čia prabėgo mano vaikystė, jaunystė. Tai mano pamatai. O kur gyvenu, nėra taip svarbu, nes tėvynei vieta yra mano viduje. Be to, kas žino, gal gyvendama Lietuvoje niekuomet nebūčiau tiek nuveikusi, kiek nuveikiu gyvendama svetur?

Vokiškos knygos „Aber der Himmel - grandios“ pristatymas vyks gegužės 21 d. (trečiadienį) 19 val. Vokietijos ambasadoje Vilniuje, Z. Sierakausko g. 24. Renginys vyks vokiečių kalba.