Nuo Preilos kopos atsiveria įspūdingi vaizdai
Taip pat su ja apsilankėme ir Juodkrantės sengirėje, kur laukiami visi Kuršių nerijos lankytojai.
Norit pasiekti Preilos kopą reikia atvykti į Preilos pakraštį ir nuo ten pėsčiomis žingsniuoti miško takeliu iki kopos. Kad nepasiklystumėte, yra specialios nuorodos.
„Ji visiškai neseniai pilnai atidengta – nukirstos kalninės pušys. Tai Kuršių nerijoje yra šiokia tokia naujovė, nes mes įpratę kopas matyti paslėptas po kalninėmis pušimis. Čia dabar yra nukirsta ir atsivėrė tikrai labai gražūs vaizdai. Kuršių nerija yra vieta, kur galima pamatyti kalnines pušis. Kalninė pušis su Kuršių nerija asocijuojasi. Bet jeigu žiūrėtume istoriškai, ji nėra vietinė rūšis. Ji yra svetimžemė ir ji atkeliavo čia tikslingai. 19 amžiaus antroje pusėje, kuomet buvo pradėti didžiųjų kopų želdinimo darbai, šita rūšis atvežta kaip puiki medžių rūšis, kuri galėtų augti smėlynuose. Iki tol bandyti smėlynų sutvirtinimo būdai nebuvo tiek efektyvūs.
Ji atkeliavo iš Danijos, nors originaliai ji yra iš Švarcvaldo, Vokietijos. Tai paaiškėjo iš genetinių tyrimų. Vėliau skaitydami vokišką literatūrą supratome, kad tai yra tiesa. Pirmiausia atvyko daigai, paskui čia vietoje buvo auginta“, – kalbėjo nacionalinio parko diretorė.
Vadovės teigimu, 19 amžiaus antroje pusėje didžiosios kopos buvo apžveldintos šiomis pušimis. Pirmiausia kopa turėdavo būti stabilizuota, smėlis negalėdavo judėti. Ir tik tada būdavo sodinamos kalnapušės.
„Žinoma, buvo dedama molio, žemės, mergelis buvo naudojamas. Ir tada tik pušis sodinama. Technologija buvo labai ištobulinta. Jeigu keliausite ant mūsų kalninėmis pušimis apželdintų kopų, pamatysite ir keliukus, kurie yra tam tikru atstumu. Jie yra išpilti moliu, žvyru. Jie buvo naudojami apželdinimo laikotarpiu.
Taip pat buvo sodinama ir paprastoji pušis. Ji buvo sodinama vakariniame šlaite, kopų papėdėse“, – dėstė L. Dikšaitė.
Ji aiškino, kad šiuo metu kalninė pušis Kuršių nerijoje jau pasiekusi savo brandą.
„Galima pastebėti, kad yra išdžiuvusi. Taip pat kalninės pušies medynai yra labai degūs. Dėl to, kad kalninė pušis labai sakinga. Kitas dalykas – labai daug nuokritų yra kalninės pušies medynuose. Jeigu gaisras kyla, sunku užgesinti. Kas matė, dega kaip parako statinė, labai greitai plinta. Didieji mūsų gaisrai kaip tik ir buvo susiję su kalninės pušies medynais“, – kalbėjo L. Dikšaitė.
Paklausta, kurias kopas Kuršių nerijoje taip pat verta aplankyti, ji paminėjo aukščiausią tašką – Vecekrugo kopą. Ši kopa yra tarp Preilos ir Nidos. Kopa pasiekiama pėsčiomis tiek nuo pagrindinio kelio, tiek nuo dviračių tako. Ir, žinoma, Parnidžio kopa.
Vis dėlto šiuo metu, anot direktorės, labai lankoma tapo ir Preilos kopa, nuo kurios atsiveria nuostabūs vaizdai. Be to, sukurta nauja infrastruktūra lankytojams.
„Iškirtus kalnapušės medynus atsivėrė nuostabi panorama ir dabar yra žmonių labai lankoma vieta. Ant pačios kopos įrengtas pėsčiųjų ratas, apžvalgos aikštelė. Matosi Kuršių marios, Preilos ragas. Dešiniau yra Vecekrugo kopa. Nuo čia galima iki jos nueiti. Netoli – virš kilometro. Kitoje pusėje matosi jūra. Netgi matosi Preilos gyvenvietė. Preila ir Pervalka yra naujausios gyvenvietės Kuršių nerijoje. Žmonės išsikėlė iš užpustomų kaimų ir įsikėlė naujose vietose. Taigi, nuo kopos atsiveria visas kraštovaizdis, nuostabi panorama. Giedrą dieną netgi matosi Naglių gamtinio rezervato kopos“, – teigė L. Dikšaitė.
Įspūdinga sengirė
Na, o pasigrožėję Preilos kopos vaizdais atvykome į Juodkrantės sengirę. Anot nacionalinio parko direktorės, sengirė Kuršių nerijoje yra labai unikali vieta.
„Kuršių nerija asocijuojasi su kopomis, smėliu. Ir atrodo, kad čia tokia dykynė. O štai dabar mes esame miške, kuris turbūt kalnų gyventojams gal ir nėra ypatingas, bet Kuršių nerijoje jis labai ypatingas. Sengirė juosia Juodkrantės gyvenvietę. Ir galima pasakyti, kad tik dėl šios sengirės Juodkrantė išliko toje pačioje vietoje. Tuo tarpu Nida, kitos gyvenvietės kėlėsi kelis kartus iš vienos vietos į kitą. Šito miško kai kuriems medžiams daugiau nei 200 metų. Jie tiesiog augo ant senųjų kopų parabolinių kopų. Tai yra kopos, kurios turi tam tikrą formą, parabolės formą. Jos yra stačiais šlaitais, labai raižytos. Jos juosia Juodkrantės gyvenvietę. Ir ant šitų kopų auga mūsų senasis miškas. Mes neturime žinių, kad šitas miškas būtų sodintas. Todėl mes laikome, kad šitas miškas yra natūralus“, – teigė L. Dikšaitė.
Anot jos, einant sengire galima pasiekti dendrologinį taką ir garsų gaudyklę. „Mes kviečiame ateiti į mišką. Gūdus miškas labai gera vieta vasarą. Čia būna vėsu. Rudenį grybauti galima. Yra grybų. Ir baravykus vietiniai gyventojai renka. Rudenį čia labai gražu, nes yra daug lapuočių medžių. Rudenį tas miškas pasidaro spalvotas. Tiesa, čia nuostabi vieta ir žiemą, kai prisninga. Labai gražu ir pavasarį, kai medžių pumpurai tik pradeda sprogti. Tada miškas būna pilnas paukščių balsų. Sengirė yra ta vieta, kur galima puikiai pastebėti įvairių metų laikų pokyčius“, – aiškino parko direktorė.
Be to, čia pastebima ir klimato kaitos įtaka.
„Kadangi čia yra nemažai eglių, o eglės traukiasi vis šiauriau. Medžiai labai brandūs ir kenčia nuo kenkėjų. Deja, šiais metais nudžiuvo didžiausia eglė, kuri buvo 250 metų, gal ir daugiau. Stebime didelių, stambių eglių išdžiuvimą“, – kalbėjo L. Dikšaitė.
O galiausiai priėjome garsų gaudyklę.
„Tai yra tokia kaip susikaupimo vieta. Ten gali įlįsti ir tyliai, ramiai būdamas pasiklausyti miško garsų. Tai yra meditacijos vieta. Tikrai verta apsilankyti. Ši vieta yra labai mylima“, – teigė L. Dikšaitė.
