Lietuviai piktinasi labdara: tai – atostogos

„UNICEF Lietuva“ vykdomoji direktorė Jovita Majauskaitė teigia, kad per dešimtmetį lietuviai tapo daug jautresni pasaulio problemoms ir noriai domisi, kokia situacija yra skurdžiau gyvenančiose pasaulio šalyse.

„Kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą ir tapo šalimi donore, mes sulaukėme daug pasipitkinimo, kodėl tiek daug dėmesio skiriama pasaulio vaikų problemoms ir kodėl nesirūpinama Lietuvos vaikų gerove. Kai pradėjome vykti į misijas situacija pamažu keičiaisi, tačiau pastebėjome, kad Lietuvos žmonės vis dar svarsto padėti pasaulio ar Lietuvos vaikams“ , - kalbėjo J. Majauskaitė.

„UNICEF Lietuva“ vykdomoji direktorė teigė, kad dauguma lietuvių šias misijas vertina kaip žinomų žmonių atostogas.

„Kaip žinote, prieš metus aš pati vos nenumiriau po tokių „atostogų“ - susirgau maliarija. Čia nėra nieko panašaus į atsotogas. Mūsų tikslas – supažindinti žinomus žmones su pasaulio vaikų problemomis, kad jie iš arti pamatytų su kokiomis problemomis susiduria moterys ir vaikai tose šalyse, ką UNICEF daro, kad jiems padėtų ir ką kiekvienas iš mūsų galime padaryti, kad jiems padėtume. Tačiau pagrindinis tikslas - per žinomų žmonių emocijas ir įspūdžius paskatinti Lietuvą šiandien prisidėti prie pasaulio problemų sprendimo, tapti tarptautinės bendruomenės dalimi. Tai kainuoja labai nedaug, vos 5 litus, kad būtų išgelbėta vaiko gyvybė“,- mintimis dalinosi J. Majauskaitė.

Prisiminusi pirmąją misiją į Afganistaną ir lietuvių atsiliepimus apie ją, „UNICEF Lietuva“ vykdomoji direktorė tikino, kad nuo to laiko padarytas didelis žingsnis į priekį.

„2005 – 2006 metais, paskelbus akciją statyti mokyklas Afganistane, susilaukėme begalės piktų skambučių, kad nematome Lietuvos mokyklų, kaip jos atrodo. Tada mes važiavome ir ieškojome mokyklos Lietuvoje, kuriai reikėtų paramos. Susidūrėme su labai idomia situacija – nei viena savivaldybė mums neparodė mokyklos, kuri iš tiesų turėtų problemų. Po ilgų ieškojimų atsirado mokykla viename Lietuvos kaime, kuriai reikia paramos, nes mokyklos tualetas yra lauke. Atvažiavę apžiūrėti mokyklos, pamatėme renovuotą pastatą su naujais plastikiniais langais bei neseniai pakeistu stogu. Tokiais momentais supranti, kad kalbame apie skirtingus skurdo lygius. Argumentų remti Lietuvos vaikus nebelieka, kai matai ten mirštančius vaikus, vien dėl to, kad jie nebuvo tinkamai maitinami. Galbūt Lietuvoje trūksta popamokinės veiklos ypač kaimo vaikams, tačiau Afganistane mokyklų apskritai nebuvo. Po šios akcijos sulaukėme labai daug neigiamų nuomonių. Šiandien žmonės jau domisi ir klausia, apie mūsų vykdomas misijas, bet vis dar kelia klausimus, ar galėtume kažkuo padėti ir Lietuvos vaikams. Akivaizdu, kad lietuvių požiūris ir pasaulio problemas pamažu keičiasi“,- pasakojo J. Majauskaitė.

Pasak J. Majauskaitės, tokią situaciją lemia mūsų istorija ir uždaras būdas: „Ilgą laiką buvome Sovietų Sąjungos dalimi, todėl neturime gilių labdaros tradicijų kaip skandinavai ar kanadiečiai. Jiems tai yra labai natūralus procesas ir mes prie to taip pat pamažu einame. Taip pat esame labai uždara tauta. Nelabai žinome, kas vyksta pasaulyje, labiau domimės savo kiemu“.

J.Majauskaitės teigimu, šiandieninė „UNICEF Lietuva“ misija - parodyti Lietuviams, supažindinti juos su pasaulio vaikų problemomis.

„Kaip kažkada sake Marijonas Mikutavičius riekia turėti vilko širdį, kad nebūtum jautrus ir nepadėtum tam, ką ten matai“ ,- sakė J. Majauskaitė.