„Sons & daughters“ atlikta apklausa parodė, kad 2024 m. nejaučia karo grėsmės 42 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų, kai 2023 m. tokių buvo 40 proc. Vadinasi, šiais metais tokią grėsmę jaučia 58 proc. apklaustųjų.
Dėl tebesitęsiančio Rusijos karo Ukrainoje, ir toliau daugėja Lietuvos gyventojų, kurie galvoja, jog reikia privalomos karinės tarnybos Lietuvoje. 2023 m. taip galvojančių iš apklaustųjų buvo 63 proc., o 2024 m. – jau 65 proc.
Taip pat daugiau nei pusė apklaustų Lietuvos gyventojų mano, kad reikia didinti biudžeto išlaidas, skirtas Lietuvos gynybai stiprinti. Teigiamai į šį klausimą atsakė 61 proc. apklaustųjų. Vis dėlto šiek tiek sumažėjo galvojančių, kad Lietuvos valstybės pareiga yra remti Ukrainą – 2023 m. teigiamai atsakė 75 proc. apklaustųjų, o 2024 m. – 73 proc.
Geopolitinė įtampa keičia ir pirkimo nuotaikas kai kuriuose sektoriuose. Daugiau nei pusė apklaustųjų teigė, kad šiuo metu labiau apsimoka pirkti nekilnojamąjį turtą užsienyje, negu Lietuvoje. Taip atsakė 62 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų.
Patriotinės nuotaikos Lietuvoje vis dar aukštumose ir netgi šiek tiek padidėjusios. Lietuvos žmonių pasiekimais 2024 m. atitinkamai džiaugiasi 88 proc. apklaustų gyventojų, o 2023 m. tokių buvo 86 proc.
Šiais metais šiek tiek sumažėjo ir norinčių emigruoti. 2024 m. taip galvojančių tarp apklaustųjų buvo 31 proc., o 2023 m. – 32 proc.
Jeigu lygintume Baltijos gyventojų nuotaikas, kiek atsiliekame nuo kaimynų daugelyje svarbiausių sričių, tai Lietuvoje taip galvojo 48 proc. apklaustųjų. Latvijoje taip galvoja net 89 proc., o Estijoje – 53 proc. apklaustų gyventojų.
Lietuviai atsigręžia į savo problemas
Saugumo ekspertas Darius Antanaitis komentavo, kad karas Ukrainoje tęsiasi jau ilgiau nei dvejus metus, todėl žmonės yra pavargę ir labiau galvoja apie savo buitį, problemas ir skausmą.
„Tikrai nėra nuostabu, kad jie jau nebenori apie karą galvoti. Jiems tai nebėra aktualu, todėl natūralu, kad nemato būtinybės toliau tęsti savo saugumo stiprinimą. Vis dėlto yra politinis lygmuo, kuris turi užtikrinti tęstinumą. Kitaip sakant, baimė praeis, o įvykiai ir toliau tęsis. Jeigu nenorime girdėti, kas vyksta Ukrainoje, tai nereiškia, kad ten niekas nevyksta. Jeigu nenorime tikėti, kad Rusija toliau nežengs, tai irgi nereiškia, kad ji neturi tokių planų.
Manau, kad sistemingas, metodiškas ir šaltakraujiškas tolimesnis rengimasis savo gynybai yra esminis. Mes privalome užtikrinti tą metodišką judėjimą į priekį ir nepasiduoti populistinei nuomonei, kad dabar mums niekas negresia, todėl galime tuos pinigus „ištaškyti“. Reikia priminti, kad krizės ateina ir išeina, o kai ateis kita krizė vėl klausim, „o kur mes buvome anksčiau ir kodėl nesame pasiruošę“?“, – samprotavo jis.
D. Antanaičio teigimu, privalomoji karo tarnyba yra skirta tam, kad turėtume paruoštą rezervą.
„Jeigu neturime savo rezervo, o tik profesionalią kariuomenę, vadinasi, turime labai nedidelį kiekį žmonių, kurie moka ir sugeba apginti savo šeimas ir valstybę. Privalomoji karo tarnyba privalo išlikti, kadangi Lietuva nėra kažkoks laivas, kuris gali atsišvartuoti ir nuplaukti nuo Rusijos.
Rusija buvo, yra ir bus mums ilgalaikė grėsmė, todėl svarbiausia išlaikyti strateginę koncentraciją. Reikia ir toliau rengti rezervą, toliau ruoštis valstybės saugumui, mat tik pasiruošusi valstybė yra saugi valstybė“, – aiškino saugumo ekspertas.
Kalbėdamas apie lietuvių šiek tiek sumažėjusį norą, kad Lietuvos valstybė ir toliau remtų Ukrainą, D. Antanaitis teigė, kad kalbėdami apie visuomenę turime atsigręžti ir į save.
„Prieš šiek tiek daugiau nei dvejus metus siuntėme labai didelę paramą Ukrainai, taip pat ir finansiškai, kai aukodavome trumpąją žinutę. Pasižiūrėkite, kiek mes tai darome dabar. Natūralu, kad žmogus yra toks gyvas organizmas, kuris negali nuolat išlaikyti budrumo.
Tikrai ateina laikas, kai jis atsipalaiduoja ir sako „gana!“. Šiuo atveju irgi taip yra, kadangi visuomenė nėra kažkoks mistinis gyvūnas, o visuomenė esame mes. Aš, mano kaimynas, mano dukra, mano pažįstami žmonės ir t. t.“, – svarstė jis.
Emigracija – ne tik dėl baimės
Paklaustas, kaip vertinti, jog norinčių emigruoti lietuvių šiek tiek sumažėjo, bet vis dar išlieka didelis skaičius, kurie geriau pirktų nekilnojamąjį turtą užsienyje, D. Antanaitis komentavo, kad tai sąlygoja ne tik karo grėsmė.
„Lietuviai visą laiką buvo linkę migruoti arba emigruoti į kitas valstybes. Galime imti pavyzdžius iš XX a. vid. arba XIX a. pab. Taigi, lietuviai, kaip ir airiai, buvo labiau linkę emigruoti iš gimtosios šalies, todėl nesakyčiau, kad emigracija yra susijusi tik su baime dėl saugumo, bet tai vyksta ir dėl kitų priežasčių.
Prisiminkime nepriklausomybės atgavimą arba laiką, kai tapome Šengeno erdvės nariais. Tada buvo tikrai labai dideli emigracijos mastai. Aš šių skaičių labai nesureikšminčiau.
Jeigu kalbėtume apie nekilnojamąjį turtą užsienyje, tai, tiesą pasakius, aš senatvėje irgi norėčiau gyventi kokioje nors šiltoje vietoje prie jūros“, – teigė D. Antanaitis.
Įtampa gali būti galimybė
Rytų Europos studijų centro (RESC) direktorius Linas Kojala komentavo, kad situacija mūsų regione išlieka įtempta.
„Karas Ukrainoje neturi aiškios pabaigos. Kitaip sakant, žūsta žmonės, o Ukrainai sunkiai sekasi išstumti okupacines pajėgas iš savo teritorijos. Taip pat matome nuolatinius sabotažo atvejus ir Europos šalyse, įskaitant ir Baltijos šalis. Pavyzdžiui, visai neseniai matėme įskridusį droną į Latviją, daugybė panašių incidentų nutinka ir kitose NATO valstybėse.
Taigi, tos įtampos tikrai nestinga, bet esminis klausimas, kaip su ta įtampa dorotis arba kai kuriais atvejais išnaudoti. Jeigu įtampa virsta panika ir nerimu, kuris verčia elgtis nekonstruktyviai, tuomet tai yra labai didelė problema. Kita vertus, jeigu tam tikra įtampa yra galimybė elgtis konstruktyviai asmeniniame arba šeimos rate ir planuoti, ką reiktų daryti dingus elektrai, ar pan., tai nėra taip jau blogai“, – svarstė politologas.
Investicijos į gynybą nėra išlaidos
Paklaustas, ką rodo, kad didelė dalis apklaustų Lietuvos gyventojų palaiko idėją, kad reikia didinti išlaidas, skirtas Lietuvos gynybai, L. Kojala aiškino, kad tai iš tikrųjų yra vienas iš veiksnių padėti jaustis saugiai.
„Iš kitos pusės, manau, vis stipriau yra suvokiama, kad investicijos į gynybą yra investicijos, o ne išlaidos. Tai nėra išmetami pinigai į orą. Vadinasi, tai yra investicijos į mūsų saugumą, infrastruktūrą, karius, sąjungininkų buvimą Lietuvoje ir t. t.
Be abejo, kad jos atsiperka, kadangi matome, jog yra kalbama apie Vokietijos brigados dislokavimą Lietuvoje. Kitaip sakant, šis procesas prasideda ir tai kainuoja pakankamai brangiai, mat reikia investuoti, kad galėtume vokiečius priimti.
Tuo pačiu Vokietijos įmonės pradeda ir didesniais tempais čia investuoti, todėl tai tikrai yra ir tiesiogine, ir netiesiogine prasme investicijos, kurios rodo ir tam tikrą visuomenės brandą, suvokiant, kad pietų už dyką nebūna. Šiuo atveju tai, ką darome nacionaliniu lygiu, yra svarbu ir jeigu padarysime savo namų darbus, galėsime tikėtis, kad atitinkamai padės ir sąjungininkai.“