Jo istorija pasakojama leidyklos „Obuolys“ knygoje „Sugrįžti į Černobylį“, kurioje – autentiški ir sukrečiantys lietuvių, išgyvenusių Černobylio pragarą, liudijimai.
Galingas sprogimas, nugriaudėjęs tą lemtingą 1986 m. balandžio 26 d. naktį Černobylio atominėje elektrinėje, pakeitė tūkstančių žmonių likimus, nusinešė daugybę gyvybių ir sukėlė milžiniško masto ekologinę katastrofą. Taikus atomas dėl žmonių neatsakingumo ir nežinojimo ar tiesiog biurokratijos ir baimės pažeisti sovietinės sistemos taisykles virto pavojingiausiu priešu.
Nors po beveik 34 metų gamta sugebėjo išsigydyti žaizdas, padarytas radiacijos, daugybę žmonių jos nuvarė į kapus, o dar daugiau tebesigydo savo skaudulius ir šiandien. Ypač juos jaučia tie, kurie – vieni savo noru, kiti – priversti – dirbo, likviduojant sprogimo pasekmes.
Tarp beveik 600 tūkst. žmonių, dalyvavusių likviduojant avarijos padarinius, buvo ir 7 tūkst. lietuvių. Dalies jų jau nėra tarp gyvųjų.
Planus sužlugdė skambutis: aliarmas
Kauniečiui A. Šimėnui 1986-ųjų pavasarį buvo 32-eji. Kauno Karinių oro pajėgų pulko vyresnysis leitenantas balandžio 26-ąją radijo neklausė, televizoriaus nežiūrėjo – šventė brolienės jubiliejų.
„Pasilinksminome iš širdies, o atsikėlę sekmadienį ryte rengėmės į gamtą kepti šašlykų“, – prisiminė Algirdas.
Savaitgalio planus sužlugdė skambutis iš dalinio: aliarmas.
Algirdas, turėjęs per valandą prisistatyti tarnybon, išsikvietė taksi, nulėkė iki brolio namų, persėdo į ten vakar paliktą savo automobilį ir nuskubėjo į dalinį Aleksote.
Mėnesio pabaigoje dažnai buvo tikrinamas kariškių budrumas – skelbiami mokomieji aliarmai, todėl Algirdas į tarnybą skubėjo nieko blogo neįtardamas.
Su situacija susitaikė: taip, baisu, radiacija, bet kažkas juk turi atlikti darbus
Skrisdamas Odesos kryptimi Algirdas susirado radijo stoties „Majak“ dažnius ir išgirdo pranešimą apie sprogimą Černobylio atominėje.
„Pagalvojau: ir vėl nepasisekė, – prisipažino Algirdas, kuris ką tik buvo patyręs Afganistano karo beprasmybę. – Bet paskui susiėmiau, nusiraminau. Taip, baisu, radiacija, bet kažkas juk turi atlikti gelbėjimo darbus.“
Devintus metus aviacijoje (iš jų karinėje aviacijoje – penktus) skaičiavęs kariškis pastebėjo, kad Ukrainos link skridusiai eskadrilei ore buvo „uždegta žalia šviesa. Iš Kauno pakilusiems sraigtasparniams leido tiesinti maršrutą, o kiti lėktuvai buvo šalinami iš trasos. Netrukus paaiškėjo priežastis.
Pirmąją dieną dirbę aviatoriai jau buvo gavę tuo metu leistiną radiacijos dozę – 50 rentgenų – ir jiems skubiai reikėjo pamainos.
Kolegos jautėsi labai blogai: išsilankstėme lakštus pagal savo kūno formas
Černigovo aukštosios karinės mokyklos teritorijoje (apie 90 km nuo Černobylio atominės elektrinės) su kolegomis nusileidęs Algirdas sužinojo, kad aviatoriams leistina maksimali radiacijos dozė ką tik sumažinta perpus.
Diena anksčiau iš Odesos atskridę lakūnai jautėsi labai blogai, buvo matyti, kad jie stipriai paveikti radiacijos. Kaip paaiškėjo, aviatoriai smėlio maišus į degantį reaktorių pirmąją dieną po avarijos mėtė atsidarę sraigtasparnio duris.
Penkių iš Kauno atskridusių sraigtasparnių įgulų nariams įteikė po respiratorių, dozimetrą ir po 10 milimetrų storio švino lakštą pasidėti po sėdyne. Buvo teigiama, kad tokio storio švinas radiaciją sumažina perpus.
„Išsilankstėme lakštus pagal savo kūno formas, kad mažiau paveiktų tiesioginė radiacija, ir nedelsdami išskridome į Černobylį“, – pasakojo Algirdas.
Dienos norma – 10 skrydžių: radiacija mirtina maždaug kilometro spinduliu
Nusileidimo aikštelėje, 15 kilometrų nuo elektrinės, lakūnų laukė atsargos kariai, prikraudavę smėlio, žėručio ar švino į būsimąjį „nešulį“ – du apverstus, tarpusavyje surištus parašiutus, pritvirtintus prie sraigtasparnio pakabos. Tai buvo po pirmosios dienos jau patobulintas būdas degančiam reaktoriui gesinti.
„Mano, šturmano, užduotis buvo kuo tiksliau į reaktorių pataikyti apie 4,5 tonos svėrusį skraidinamą krovinį. Skristi reikėjo 200 metrų aukštyje, kad neužkabintume čia pat kyšojusio kamino, ir ne mažesniu kaip 70 kilometrų per valandą greičiu, kad sraigtasparnis nenukristų, – prisiminė Algirdas. – Už nurudusio eglyno atsiverdavo vaizdas į rūkstantį reaktorių, po sprogimo netekusį savo „kepurės“.
Radiacija maždaug kilometro spinduliu – mirtina. Salsvas jos skonis tiesiog tvyrojo ore. Temperatūra 200 metrų aukštyje – gal kokie 300 °C. Bet šio karščio nespėdavome pajusti: sekundei pakimbi virš reaktoriaus, o paskui, numetęs krovinį, iš karto didini greitį iki 250 kilometrų per valandą – kuo greičiau neši iš ten kudašių. Ore vienu metu kas keli šimtai metrų, laukdami savo eilės, kabodavo keletas dešimčių sraigtasparnių.“
Dienos norma – dešimt skrydžių.
Vienas šturmanas atsitraukė: visiems tai buvo vieša paslaptis
Po beveik visą dieną užtrukdavusių skrydžių lakūnų laukdavo dušas, vakarienė ir poilsis karo lakūnų mokykloje. Iš ryto tikrindavo kiekvieno lakūno sveikatą.
Tačiau ši medicininė apžiūra, pripažino Algirdas, niekuo nesiskyrė nuo įprasto sveikatos patikrinimo prieš kiekvieną skrydį, tik papildomai dar duodavo kažkokių jonizuojančių tablečių.
Ar nekildavo pagunda, pamačius, į kokį pragarą čia pateko, vieną dieną pasiskųsti prasta sveikata?
„Man – ne. Bet vienas šturmanas taip pasielgė. Visiems tai buvo vieša paslaptis. Vietoje jo aukoti poilsio dieną ir skristi teko man. Nedažnai tai prisimenu. Ar tas žmogus jaučia sąžinės graužatį, nežinau, bet mano kolegos šį faktą man ne kartą yra priminę, – Algirdas nenorėjo garsiai ištarti kolegos pavardės ir nesmerkė jo. – Tai yra žmogiška. Nežinai, kaip kartais gali pasielgti ekstremaliomis aplinkybėmis.“
