Kai DELFI kalbino Audrių, šis buvo Afrikoje. Lietuvis pripažino, kad piloto darbas – savitai romantiškas, tačiau kartu – įtemptas ir itin atsakingas. Jis iš karto perspėjo, į klausimus galės atsakyti tik savo atsakomybės ribose.
Nesilaikė esminės taisyklės
„Mano nuomonė apie „Germanwings“ tragediją yra tokia – visur gali atsirasti panašaus tipo žmonių. Sakykime, tokių, kurie turi polinkį į savižudybę. Žinoma, visi norime tikėti, kad aviacijoje tokių mažai, manau, kad taip ir yra. Galbūt tai tiesiog pavieniai atvejai, iš kurių reikia pasimokyti.
Manau, ši istorija tikrai primins, kad kabinoje žmogus neturėtų būti vienas. Tai pagrindinė daugianarės įgulos lėktuvo tipo taisyklė. Tiek darbo krūvis, tiek galimos klaidos, tiek ir tokie nepaprasti atvejai gali būti sumažinami iki minimumo, kai dirba komanda.
Tam yra sugalvota visa teorija apie bendradarbiavimą ir saugumo užtikrinimą kabinoje skrydžio metu ir, žinoma, ruošiantis skrydžiui. Pilotai ne visuomet yra pažįstami. Tarkime, rytoj skrisiu su antruoju pilotu, kurį šiandien mačiau pirmą kartą. Tai – normalu. Mes abu žinome procedūras, kurias turime atlikti, jos ir sugalvotos tam, kad palengvintų mūsų darbą ir paskirstytų atsakomybę.
Tačiau taisyklių privaloma laikytis. Esmė – lakūnas išeidamas iš kabinos, konkrečiai – įgulos vadas, galėjo paprašyti stiuardo ar stiuardės pasėdėti kabinoje kartu su antruoju pilotu. Yra numatyta ir kaip elgtis kritiniais atvejais, kai, tarkime, vienam pilotui pasidaro bloga ir jis negali eiti pareigų skrydžio metu. Jis užfiksuojamas krėsle, kad nekeltų grėsmės skrydžiui, o kito įgulos nario, pavyzdžiui, stiuardo, paprašoma pabūti pilotų kabinoje ir padėti likusiam pilotui toliau valdyti skrydį iki artimiausio atsarginio oro uosto. Manau, šios instrukcijos dabar bus prisimintos ir įtrauktos į daugelio kompanijų dokumentaciją“, – savo nuomonę apie tragediją Prancūzijoje pasakojo lietuvis pilotas.
Kaltinti galima aplaidumą
Paklaustas, kodėl jo nuomone šių taisyklių nebuvo laikomasi šiuo metu plačiai aptarinėjamame lėktuve, Audrius spėjo, kad dėl to galėjo būti kaltas aplaidumas.
„Galbūt pirmasis pilotas neįvertino situacijos rimtumo dėl antrojo piloto būsenos. Tiesa ta, kad dirbant tokį darbą, nuolat esant uždaroje aplinkoje, gali daug ką pamatyti ir pasakyt apie žmogų ir jo būseną. Mūsų darbe tai nesunku. Nesvarbu, kad žmogus nėra pažįstamas, lengvai gali pamatyti, kad jis elgiasi neįprastai, kad viskas vyksta ne taip, kaip visuomet. Pavyzdžiui, jo reakcija sulėtėjusi, jis nervinasi, o galbūt priešingai – kaip tik yra per daug ramus, pasitikintis savimi. Visi šie požymiai rodo, kad žmogui kažkas yra ne taip“ , – patikino jis.
Audriui viskas aišku ir dėl užstrigusių durų – antrasis pilotas blokavo vado patekimą į kabiną.
„Yra tokia procedūra, kai pilotai gali užsibarikaduoti ir neįleisti jokių žmonių į kabiną. Tam tereikia tik vieno žmogaus kabino viduje, kuris atsisako įsileisti kitus asmenis spausdamas mygtuką „decline“ (liet. atsisakyti). Nėra taip sunku, kaip gali atrodyti, bet tuomet durys tiesiog neatsidaro ir į kabiną nepateksi. Tai buvo sugalvota tam, jei, pavyzdžiui, teroristas norėtų patekti į kabiną“, – pasakojo jis.
Kompanija gali sužlugti
Jis pripažino, kad nuslėpti depresijos faktą, kuo įtariamas A. Lubitzas, pilotui nėra sunku, tačiau Audrius įsitikinęs, kad anksčiau ar vėliau visi melai atsisuka prieš meluojantį žmogų.
„Galbūt reikėjo tik atostogų, ir viskas būtų grįžę į savas vėžes. Turbūt žmogus tiesiog buvo ne savo rogėse, gal tai egoizmas, nesugebėjimas suvokti savo padėties. Gali būti, kad žmogų tiesiog slėgė ta aplinka, rutina, tačiau, žinoma, tai nepateisina to, kas nutiko. Kiekvienas yra atsakingas už savo veiksmus. Užjaučiu jo artimuosius, bendradarbius, kompaniją, kuriai jis atstovavo. Jiems bus labai sunku susigrąžinti gerą vardą. Sakyčiau, gali nutikti taip, kad ta įmonė bankrutuos ir jos vietoje atsiras kita.
Istorijoje buvo atvejų, kai savižudžiai sužlugdė net ir dar didesnes kompanijas. Pavyzdžiui „Pan American World Airways“. Jei gerai atsimenu, jie vežė bagažą be keleivio, o ten buvo sprogmuo. Nuo to laiko bagažas niekuomet neskraidinamas be keleivio. Jei žmogus atsisakė skristi ar neatėjo į reisą, bagažas privalo būti iškrautas.
Yra daug pavyzdžiu, galbūt ne apie visus juos rašo, bet įvykiai rodo, kad daugiausia klaidų aviacijoje padaro žmogus. Kažkas kažko nepamatė, nepadarė ar padarė ne taip, dėl kuklumo kažko nepranešė - ir grandinė eina toliau. Menka klaidelė gali iššaukti visą įvykių grandinę, kurios gale matysime atitinkamą rezultatą. Aviacijoje sakoma – „rašyta krauju“. Visos taisyklės yra parašytos būtent taip“, – patikino jis.
Mirtina grėsmė ir ten, kur nepagalvotum
Pavyzdžiui, mirtina grėsmė gali slypėti ir ten, kur sunku patikėti. Tarkime, gražiai atrodančiuose audros debesyse. Į jį įskridęs lėktuvas gali būti stipriai apgadintas, nes debesyje vyksta intensyvūs oro srautų judėjimai, yra apledėjimo, žaibų tikimybė.
„Keleiviai gali būti sužaloti ar gauti mirtiną traumą, jei bus neprisisegę, lėktuvas gali prarasti valdomumą, elektros iškrovos – sugadinti radijo stotį, navigacinę įrangą“, – pasakojo Audrius.
Apie piloto darbą – iš vidaus
Jis patikino, kad kompanijos, kurios laikomos aviacijos kompanijų elitu, stengiasi vykdyti labai griežtą atranką dėl psichologinių kiekvieno asmens galimybių, jo sugebėjimų dirbti ne vienam, žinoma, laiku atskleisti ir įvertinti įvairias grėsmes, kurios gali įvykti dėl to žmogaus asmeninių ypatumų.
Anot jo, piloto darbas gali būti labai psichologiškai sunkus, tačiau pačiam Audriui ši profesija yra labai maloni.
„Psichologiškai dirbti pilotu ypač sunku karjeros pradžioje arba tuomet, kai yra daug nepalankių faktorių. Pavyzdžiui, šalis, kurioje dirbi, yra nesaugi, darbo krūvis pagal skrydžių skaičių yra didelis, gyvenimo sąlygos – prastos. Būna, kad tenka skraidyti ten, kur amžina žiema ar amžina vasara, toks jau tas aviacinis gyvenimas – nuolat išvykose kaip čigonas pastoviai kelyje.
Fiziniu požiūriu darbo nėra daug, nes visi lėktuvai yra aprūpinti modernia technika. Nesvarbu net tai, kad lėktuvui, tarkime, 20 metų – jis vis tiek stipriai lenkia bet kokį modernų automobilį. Ne veltui lėktuvo kaina yra labai didelė“, – pastebėjo jis.
Norintiems tapti pilotais – du svarbiausi nurodymai
Anot jo, griežto sąrašo, dėl ko pilotu netapsi, nėra. Taip yra todėl, kad medicina šiuo metu yra pakankamai gerai išvystyta, tad norintys valdyti lėktuvus turimas problemas dažniausiai gali išspręsti ar užmaskuoti.
„Kai aš stojau, buvo reikalavimas turėti idealų regėjimą, dabar to nebėra. Įtariu, jei žiūrėtume į regos rodmenis, net ir mano mama, kuriai daugiau nei 70 metų, galėtų skraidyti. Yra sugalvota daug išimčių, kurių anksčiau nebuvo. Esmė, be ko sunku būtų išsilaikyti aviacijoje, tai mokėjimas dirbti komandoje nuolat tobulinant savo žinias ir save. Niekada negali pasakyti, kad jau išmokai viską, tai, ką dar galėtum išmokti visada yra. Pilotas yra pastoviame mokymosi procese. Jei trumpai, norintis būti pilotu to turi labai norėti ir turėti neblogą sveikatą, visa kita bus tikrinama vėliau.
Pavyzdžiui, mažais mokomaisiais lėktuvėliais skraido kone visi be išimties, tačiau profesionalais tampa toli gražu ne visi. Tai jau – pašaukimas, žiūrima, kaip sugebi jausti lėktuvą“, – pasakojo jis.
Kas vyksta lėktuve skrydžio metu?
Pasak Audriaus, visų, esančių lėktuve, pareigos yra paskirstytos. Vadas lėktuve yra lėktuvo kapitonas, kuris veda lėktuvą pirmyn.
„Geras vadovavimas, žmogiškųjų išteklių panaudojimas užtikrina saugą ir stabilų darbą be nesklandumų, kurių visuomet pasitaiko dirbant su technika. Du pilotai kabinoje būna ne tik fiziniam darbo palengvinimui, bet ir žmogiškųjų klaidų eliminavimui. Pavyzdžiui, jei kažkas kažko nepamatė, kitas turi pastebėti ir jam apie tai pasakyti. Tai yra bendradarbiavimo esmė“, – patikino Audrius.
Jis pripažino, kad darbe būna ir labai įtemptų situacijų, tačiau jų jis nesureikšmina.
„Rizika dirbant su technika yra visuomet. To neišvengsi. Gedimai yra normalu, tik su jais reikia dirbti taip, kaip aprašyta instrukcijose, kurios yra kiekvienoje kabinoje. Perskaitai, padarai - ir skrendi toliau“, – sakė jis.
Lėktuvais žavėjosi nuo vaikystės
Aviacijoje Audrius pasakojo atsidūręs, nes apie tai svajojo nuo mažens. Skraidyti jam teko dar vaikystėje – su tėvu į komandiruotes.
„Mokantis vidurinėje mokykloje man į rankas pakliuvo informacinis leidinys apie Vilniaus Gedimino technikos universitetą ir ten esantį Aviacijos institutą. Nusprendžiau, kad pabandysiu. Mane labai žavėjo skrydžiai į kosmosą. Na, sovietmečiu tai turbūt žavėjo daugelį berniukų, bet supratau, kad skrydžiai į kosmosą prasideda nuo aviacijos, nes iš lakūnų atrinkdavo tuos, kurie vyks į tokias misijas.
Po nepriklausomybės džiaugiausi, kadangi atsirado galimybė Lietuvoje gauti aviacinį išsilavinimą. Beje, nemokamai – tai yra labai svarbu. Tuo metu pinigų mokytis privačiai neturėjau. Kai stojau, atranka į lakūnus buvo labai didelė. Mane žavėjo galimybė būti atrinktam, būti vienam iš nedaugelio, kuris galės valdyti orlaivį“ – atviravo vyras.
Įžvelgė ydas šalies apsaugoje
Baigęs mokslus jis 5 metus dirbo karinėse oro pajėgose, tačiau dėl perspektyvų stokos ten neliko ir išėjo į geriau techniškai ir finansiškai aprūpintą civilinę aviaciją.
„Gaila, kad Lietuvos valstybė tik dabar, dėl neramumų Ukrainoje, prisiminė apie karines pajėgas. Širdyje esu ne tik pilotas, bet ir karininkas, buvau tai suderinęs oro pajėgose, tačiau sistemos netobulumas ir požiūris į kariškį privertė ieškoti labiau darbui ir gyvenimui tinkamu sąlygų. Kariuomenėje turi būti aiški strategija, užtikrinanti normalų kariškių aprūpinimą modernia technika, o ne labdara, atitinkamų algų mokėjimas ir, žinoma, karjeros perspektyvos, kurių, deja, buvo nedaug. Arba nebuvo išvis. Tai priklausė nuo darbo specifikos. Aviacija buvo priskirta prabangiam malonumui, į kurį investuoti neverta, juk automatas kainuoja pigiau nei naikintuvas“, – niūriai šyptelėjo Audrius.
Pasak jo, toks požiūris yra geras taupant, o ne ruošiantis susidūrimui su priešu.
„Toks politinis nebrandumas ir trumparegiškumas privedė iki profesionalių ir perspektyvių kadrų netekimo. Daugelis mano pažįstamų karininkų lakūnų dabar skraido arba su manimi, arba kitose kompanijos, o naujam tokių specialistų paruošimui leidžiamos milžiniškos sumos ir daug laiko. Gero specialisto paruošimas yra labai brangus. Sakyčiau, tai kainuoja tiek, kiek geras lėktuvas“, – pastebėjo jis.
Džiaugiasi pasirinktu gyvenimo keliu
Audrius tikina niekuomet nesigailėjęs, kad tapo lakūnu. Jis įsitikinęs, kad gyvenimo kryptį pasirinko teisingai.
„Praėjo daug metų, o dėl pasirinktos profesijos iki šiol nesigailiu. Žmogus juk veržėsi į skrydį tūkstančius metų stebėdamas paukščius, o atsiplėšti nuo žemės realiai pavyko tik prieš kiek daugiau nei 100 metų. Smagu žinoti, kad pats dalyvauti jos istorijoje ir ne kaip stebėtojas, o kaip dalyvis“, – pasidžiaugė jis.
Audrius pripažino, kad smagiausia jam skraidyti Europoje, tačiau gražiausia – Afrikoje ir Azijoje.
„Dar labai įdomu paskraidyti ir virš Lietuvos, praskristi virš tų vietų, kur būdamas studentu skraidei neaukštai ir negreitai. Yra net anekdotas, kai mama studentui sūnui sako – „skraidyk neaukštai ir negreitai“. O iš tiesų yra atvirkščiai – kuo aukščiau ir greičiau, tuo saugiau“, – populiarius mitus atsisveikindamas paneigė pilotas.