1920-aisiais metais balandžio 1-ąją ELTA – iššifruojama kaip Ereto Lietuvos telegramų agentūra – buvo įkurta Kaune. Lietuvos užsienio reikalų ministerijos pavedimu spaudos biurų darbą suderino ir pirmuoju Eltos direktoriumi tapo šveicarų kilmės literatūros profesorius, filosofijos daktaras Juozas Eretas.
XX a. I-oje pusėje bene operatyviausias žinių sklaidos būdas buvo telegrafas, o telegramų agentūrų tinklas plėtėsi. Ne išimtis ir Lietuva – nors pirmaisiais savo veiklos mėnesiais, kaip teigia Džiugas Paršonis, ELTA dirbo gana primityviomis sąlygomis: prastas telefono ryšys, sunku susisiekti su užsieniu ir surasti žurnalistų, mokančių užsienio kalbų, tačiau vėliau ELTA jau pradėjo gauti telegramas (bei siųsti jas atgal) iš britiškojo „Reuters” bei italų telegramų agentūros „Stefani”. Pirmaisiais Eltos veiklos metais įsteigtas ir jos biuras Vilniuje, o Londone ir Romoje pradėjo dirbti nuolatiniai Eltos korespondentai. Kaip rašo Lina Žilytė, 1920 metais Lietuvoje Eltos korespondentų būta apie 20, o užsienyje – apie 15.
Pasak D. Paršonio, telegrafu buvo gaunamos ir perduodamos lakoniškos žinutės, kai kurios iš jų gana komiškos, pavyzdžiui: „MARIJAMPOLĖ. Apie Balbieriškį pasirodo gana daug šernų. Pereitais metais jie nuėdė plotus bulvių ir apnaikino pagirinių ūkininkų javus. Dažnai tenka žmonėms matyti, kaip išeina šernai šeimynomis po 10–12“; arba: „SIDNEJ. Čia buvo rengiamasi pastatyti operą „Karmen“, tačiau ji turėjo būti atidėta, nes žiurkės, patekusios į dėžes su kostiumais, sugadino beveik visus kostiumus. Pastatymas atidėtas vienai savaitei.“ Beje, šios pateiktos Eltos telegramos, išsiųstos 1920-aisiais metais, kartu su dar dvejomis telegramomis, 2015-aisiais Šveicarijoje, Bazelyje buvo parduodamos aukcione už 95 tūkst. eurų.
Agentūros veiklai įsibėgėjus, Eltai įsigijus penkis teletaipus, ji pradėjo gauti naujienų žinutes tuo pat metu kaip ir kitos pasaulio agentūros, budintis redaktorius tuoj pat pradėdavo diktuoti jų vertimą į lietuvių kalbą „mašinėle rašančiai panelei”, o padauginti biuleteniai, anot L. Žilytės, redakcijoms buvo išvežioti dviračiu, į rajonus buvo siunčiami laiškais. Pasak D. Paršonio, iki 1940-ųjų ELTA gaudavo naujienas iš Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, SSRS ir kitų agentūrų. Sovietams okupavus Lietuvą, ELTA tapo TASS – SSRS agentūros – padaliniu. 1944-ųjų metų gruodį lietuvių išeivijos pastangomis buvo atidarytas nepriklausomas Eltos padalinys Berlyne – jo uždavinys – informuoti užsienio valstybes apie tikrąją Lietuvos padėtį.
Juozas Eretas – gimęs 1896-aisiais Bazelyje, Šveicarijoje, sietinas ne tik su Eltos įkūrimu kaip istoriniu faktu, tačiau laikomas ir daug Lietuvos besikuriančiai žurnalistikai davęs ekspertas – pirmieji agentūros žurnalistai buvo apmokyti būtent Ereto, jis užmezgė tamprius ryšius tarp Lietuvos ir Baltijos šalių, Helsinkio, Berlyno, Paryžiaus, Šveicarijos žurnalistų, redaktorių – ten ieškojo bendradarbių. Kaip rašo dr. Aldona Vasiliauskienė, Lietuvos garsinimas Vakaruose – dar vienas J. Ereto nuopelnas. Nuo pat 1919-ųjų, kai kun. Juozo Purickio buvo pakviestas talkinti Berne įsikūrusioje Lietuvos misijoje iki pat savo gyvenimo pabaigos, po to kai 1941-aisias jam teko pasitraukti su šeima atgal į Šveicariją, jis puoselėjo lietuvybę – įsiliejo ne tik į Šveicarijos lietuvių bendruomenės veiklą, bet lankė lietuvius kitose užsienio valstybėse, skaitė paskaitas Europos lietuvių studijų savaičių metu bei aktyviai dalyvavo Lietuvos katalikų mokslų akademijos veikloje.
Pedagoginė J. Ereto veikla aprėpė tris aukštojo mokslo įstaigas: tai Aukštieji kursai, Vytauto Didžiojo universitetas ir Lietuvos katalikų universitetas – Eretas dėstė vokiečių kalbos ir literatūros kursus, yra skaitęs prancūzų literatūros istoriją, literatūros nagrinėjimo metodus, žurnalistiką. Svarbi J. Ereto pedagoginio darbo kryptis – skatinti studentus, rašančius darbus apie vokiečių literatūrą, ieškoti ryšių su Lietuva. Anot dr. A. Vasiliauskienės, būtų galima išskirti ir dvi Ereto lietuviškai parašytas knygas apie Gėtę (1932, 1933), kurios tuo metu ir gana ilgai po to buvo bene vieninteliai veikalai lietuvių kalba apie šį žymų vokiečių poetą bei rašytoją.
Tačiau kaip šveicaras atsidūrė Lietuvoje? Kodėl J. Eretas taip puoselėjo meilę Lietuvai, lietuvių kalbai, galiausiai, kaip šveicaras tapo lietuviu? Pasak D. Paršonio, Ereto ryšys su Lietuva užsimezgė dar studijų metais Fribūro universitete, kur jis susipažino su jau minėtu kun. Juozu Purickiu, kuris tuo metu ten studijavo istoriją, filosofiją ir visuomenės mokslus , bei su Mykolu (Mikeliu) Ašmiu, kuris buvo Klaipėdos krašto lietuvių patriotas, atvykęs į Šveicariją ginti disertacijos ir gydytis. Ereto biografijoje rašoma, kad J. Purickis tada redagavo Šveicarijoje vokiečių kalba leidžiamą žurnalą „Litauen” ir jam reikėjo pagalbininko, gerai mokančio vokiečių kalbą. Lietuviams simpatijų neslėpęs profesorius Gustavas Šnureris Purickiui rekomendavo studentą Juozą Eretą, kuris 1917 m. pabaigoje jau pradėjo dirbti Lietuvos informacijos biure Fribūre, vėliau Lozanoje ir, galiausiai, Berne. Lietuvos informacijos biuruose Eretas ruošė informaciją apie Lietuvą, rašė straipsnius žurnalams.
Vis dėlto lemiama pažintimi J. Ereto amžininkai laiko jo draugystę su M. Ašmiu. Anot Eltos korespondentės Birutės Mačienės, būtent jo padedamas Eretas pradėjo mokytis lietuvių kalbos, susipažino su kitais Fribūro universiteto studentais lietuviais, tokiais kaip Stasys Šalkauskis, Kazys Pakštas, Vincas Mykolaitis-Putinas. 1918 m. J. Eretas išleido vokiečių kalba knygą „Lietuva. Praeitis, dabartis, ateitis“, kuri netrukus buvo išversta į prancūzų kalbą. Ši knyga tapo pirmąja pažintine studija valstybėms, kurios apie ką tik nepriklausomybę paskelbusią jauną šalį mažai žinojo. Kaip teigia D. Paršonis, J. Ereto ryšį su Lietuva bei jo tam tikrą misiją jis pats atskleidžia aprašydamas ją minėtoje knygoje: „Laisvas žodis, tartas laisvame krašte – o tokia graži yra mūsų šveicariška privilegija – pretenduoja padėti atseikėti nuskriaustajam kraštui teisingumą. Turime stoti šaukliais kovoje už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.”
1919 m. pabaigoje Lietuvos vyriausybė pakvietė J. Eretą į Kauną dirbti Užsienio reikalų ministerijos patarėju spaudos reikalams ir organizuoti spaudos biurą. Pasak dr. A Vasiliauskienės, Eretas, pasižadėjęs savo bičiuliui M. Ašmiui, kurį visgi pasiglemžia ispaniškasis gripas, padirbėti bent metus Lietuvoje, priima šį pasiūlymą. Vedinas pažado bičiuliui, suprasdamas ir užjausdamas lietuvių kolegų siekius, galbūt vedinas ir smalsumo bei aprašytos „šveicariškosios privilegijos padėti nuskriaustajam kraštui”, 1919-aisiais spalio 15 dieną J. Eretas atvažiuoja į Kauną. Ir J. Eretui sekasi, jis sėkmingai dirba URM.
Vykstant lietuvių-lenkų deryboms Ženevoje ir Briuselyje, Eretas Lietuvos delegacijos sudėtyje organizavo spaudos informaciją, lankydamas užsienio šalis jis skaitė paskaitas, informavo spaudą, propagavo lietuvių tautos teisių atstatymą – dirbo kaip lietuvių delegacijos spaudos atašė. Prof. S. Šalkauskis, Ereto bičiulis, yra konstatavęs, kad iš vienos tokios kelionės į Helsinkį J. Eretas atsivežė Lietuvai pripažinimą de jure.
Anot B. Mačienės, 1922 metais, Eretas pasitraukia iš Eltos, vadovauti imasi Matas Šalčius, kurį Eretas pats apmoko. Pasitraukęs iš Eltos, J. Eretas toliau dėstė, net įsitraukė į politinę veiklą, tačiau pastaroji jo nesužavėjo. Didžiausią dėmesį profesorius skyrė visuomeninei bei mokslinei veiklai Lietuvoje. Tais pačiais, 1922-aisias metais J. Eretas priėmė Lietuvos pilietybę – šveicaras ne tik savo vidumi, bet ir teisiškai tapo lietuviu ir visais įmanomais būdais toliau siekė daryti viską šio svetimo-artimo krašto gerovei užtikrinti.