Laikrodžių rodykles reikėjo pasukti sekmadienį, 4 valandą nakties. Pagal šį laiką gyvensime iki paskutinio kovo sekmadienio. Tuomet laikrodžių rodykles turėsime pasukti valanda į priekį.
Taip pat elgiamasi daugelyje Europos šalių. Pagrindinis laikrodžių sukiojimo motyvas – siekis taupyti dienos šviesą, tačiau tokios iniciatyvos priešininkai pabrėžia neigiamą laiko kaitos poveikį žmonių sveikatai ir psichologinei savijautai. Prisitaikymas prie naujo laiko užtrunka apie porą savaičių.
Prieš kelis metus Seimas buvo priėmęs rezoliuciją, kuria siūlė Vyriausybei daugiau dukart per metus nebesukti laikrodžių rodyklių, likti gyventi vasaros laiku. Savo siūlymą jie argumentavo policijos surinktais duomenimis. Teigta, kad keičiant vasaros laiką į žiemos, pailgėja tamsusis paros metas. Dėl to padidėja nusikalstamumas bei nelaimingų atsitikimų kelyje skaičius. Tačiau į šį siūlymą atsižvelgta nebuvo.
Vyriausybės patvirtinta ES direktyva dėl sezoninio laiko galioja iki 2016 m. Jei tuomet ES narės nesikreips dėl tvarkos keitimo, direktyva turėtų būti pratęsta dar penkeriems metams. 2001 metų sausio 19 dieną priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl vasaros laiko neturi galiojimo termino, tik Europos Komisija kas penkerius metus skelbia vasaros laiko įvedimo ir atšaukimo grafiką.
Pirmoji Europos Sąjungos direktyva dėl vasaros laiko susitarimų priimta 1980 m. Ji numatė bendrą vasaros laiko taikymo pradžios datą. Pabaigos datą – paskutinį spalio sekmadienį – nustatė 1996 m. įsigaliojusi septintoji direktyva. Geografiškai penktadalis Lietuvos (vakarinė dalis) patenka į pirmąją laiko juostą, likusi šalies dalis – į antrąją laiko juostą. Pirmą kartą idėją, kad persukant laikrodžio rodykles galima „pailginti“ dieną ir sutaupyti elektros energijos, 1784 m. iškėlė amerikietis išradėjas ir politikas Benjaminas Franklinas. Tačiau vasaros laiką kai kurios valstybės įsivedė tik XX a. pradžioje. Sezoninį laiką turi apie 100 pasaulio valstybių.