Anot jo – kad nenušautų. Pirmą kartą už savo šalies ribų atsidūręs ir kultūrinį šoką patyręs afrikietis DELFI papasakojo, kaip mūsų šalis atrodo ateiviui iš kito pasaulio.
Ilgą kelią iš Rytų Afrikos valstybės sukoręs vaikinas atvyko mokytis orlaivių pilotavimo. Gerą pusvalandį Emanuelis kalbėjo apie savo svajonę skraidyti, norą atsilyginti jam padėjusiems žmonėms, padėti tėvynėje likusiems broliams. Tuoj pat kilo minčių ar tikrai vaikinas pataikė į tą valstybę, kurioje jo išleisti pinigai nenueis niekams. Vis dėlto, Emanuelis neabejoja savo pasirinkimu.
Dauguma Emanuelio klasės draugų šiandien kariuomenėje. Tanzanijoje galioja privalomoji karinė tarnyba, tik nedaugelis po jos gali tikėtis patekti į vietinius koledžus ar universitetus, o tik vienetai gali pasvajoti apie mokslą užsienyje. Afrikietis sako, kad draugai dėl galimybės mokytis Europoje jį vadina laimės kūdikiu.
„Tanzija turi daug natūralių iškasenų. Aukso, deimantų, tanzanito, atogrąžose auga brangi mediena, o žemė derlinga. Vis tiek Lietuva daug labiau išsivysčiusi. Pas mus labai daug žmonių, turinčių dieną išgyventi už dolerį. Mano draugai ir giminės sako, kad man tikrai labai pasisekė čia būti“, – kalbėjo afrikietis.
Įžvelgė rasizmą
Atvykęs iš valstybės, kurioje didelė dalis gyventojų per dieną verčiasi už porą litų, čia per porą metų Emanuelis paliks mažiausiai 140 000 savo tėvų ir savo rėmėjo litų.
Šiandien mums įprasta reikalauti geriausio aptarnavimo. Nepasisveikinus kasininkei ne vienas svarsto apie prekybos tinklo keitimą, o klientų aptarnavimo standarto išlaikymas tampa didžiausiu galvos skausmu vadovams.
Prastą aptarnavimą patyrė ir Emanuelis, bet šalto lietuvių būdo nepažįstantis tanzanietis tai priėmė kaip rasizmą, o ne nemandagų viešbučio registratorės elgesį.
„Norėjau pasikrauti savo planšetinį kompiuterį, nes be jo aš šiame mieste kaip be rankų, bet afrikietiški elektros lizdai skiriasi nuo lietuviškų, tad man reikėjo perėjimo. Paklausiau viešbučio, kuriame gyvenu, registratorės. Vos priėjus jos veidas persimainė, ji pradėjo ant manęs šaukti ir sakyti, kad ne jos reikalas mano problemos, liepė eiti šalin ir netrukdyti. Po to pasakė, kad jo ieškoti reikia parduotuvėje ir nurodė kryptį“, – sakė Emanuelis.
Bandžiau paaiškinti, kad kartais mūsų tautiečiai per daug nesigilina į etiketą, ar vertina klientus, bet afrikiečiui lietuvių moterų nuotaikų kaita buvo nematyta ir jis įsikarščiavęs kartojo, kad tai tikrai buvo prieš jį nukreiptas rasizmas.
„Netikiu, kad ji tiesiog buvo nemandagi. Kodėl tada su manimi elgiesi draugiškai? Nebuvau nieko panašaus patyręs gyvenime. Tikrai manau, kad dėl to, kad aš esu juododis“, – sakė pašnekovas.
Emanuelis parašė pasipiktinimo laišką už jo apgyvendinimą atsakingiems akademijos atstovams. Po to registratorės elgesys pasikeitė kardinaliai, šypsosi ir sveikinasi iš tolo, bet Emanuelis nesiruošia atleisti.
„Pirmadienį, kai susitiksiu akademijos atstovus, prašysiu, kad mane perkeltų į kitą viešbutį, jei jau jiems nereikia mano pinigų“, – sakė Emanuelis.
Jaučiasi kaip kūdikis
Po internetinių pokalbių su Lietuvoje gyvenančiais juodaodžiais vaikinas teigė, kad dienas Vilniuje leidžia atsargiai – į baltąsias merginas neleido žvalgytis nei tėvai, nei draugai, o penktadienio vakarą nekišo nosies iš namų.
„Prieš kelerius metus du mano tautiečius Maskvoje nušovė tiesiog gatvėje. Už tai, kad jie draugavo su rusėmis merginomis“, – pasakojo pašnekovas.
Ironiška, nes šią istoriją Emanuelis papasakojo mums einant pro Piatnicos cerkvę, kurioje, anot vienos iš Vilniaus legendų, buvo krikštijamas juodaodis Aleksandro Puškino, didžiausio rusų tautos poeto, prosenelis.
Papasakojus šią istoriją Emanuelis tik karpė ausimis. Nei Puškino, nei Petro I vardai jam nieko nesakė. Sunku buvo nupasakoti ir mūsų valstybės istoriją, kurioje santykiai su atėjūnais dažniausiai tik atnešė karus. Dėl kurių, galbūt, šiandien mes kiek atsargiau žiūrime į svetimšalius. Toks paaiškinimas pašnekovo nenustebino.
„Atėjūnai taip ilgą laiką tik išnaudojo mano žemyną, tačiau pasaulis pasikeitė, lietuviai turėtų tą suprasti. Aš, atvykęs iš visai kito pasaulio, čia esu kaip kūdikis. Aš nieko nepažįstu, daug ko nesuprantu, tad kiekvienas pirmas prisilietimas prie Lietuvos man įsirėžia į pasąmonę ir labai gaila, kai tai būna neigiama patirtis“, – sakė Emanuelis.
Lietuviškas maistas – egzotika
Emanueliui lietuviškų restoranų ir kavinių menių nesuprantami.
„Visą savaitę valgiau tik, kaip jie vadinasi, bulvių traškučius. Jokio kito maisto mano organizmas nepriima“, – tiesiog pribloškė afrikietis.
Kai mes esame mėsėdžių tauta, afrikiečiai valgo daug daugiau daržovių. Emanuelis ilgai vardijo ir nupasakojo savo mėgiamas daržoves ir su nuostaba žiūrėjo, kai aš bandžiau perteikti cepelinų ar žemaitiškų blynų esmę.
Kavinėje kartu ragauti lietiniai su daržovėmis ir fetos sūriu taip pat nesužavėjo afrikiečio, o europietiškais stalo įrankiais jam buvo sunku naudotis. Tęsdami pasivaikščiojimą užsukome ir į Halės turgų, kur galima įsigyti šviežių daržovių.
Paklaustas ar atpažįsta čia parduodamas daržoves, vaikinas tuoj pat sureagavo.
„O taip, bananus ir pomidorus“, – pašnekovo akies nepatraukė nei bulvės, nei agurkai, nei obuoliai, kurių tuoj pat pasiūliau paragauti.
Vasariniai obuoliai šiemet pas mus labai maži, tad Emanuelis į juos žiūrėjo įtariai ir prireikė bent penkiolikos minučių kol neskubėdamas įveikė obuolį.
„Tanzanijoje obuolių neauginame, o didelius žalius importuojame iš Pietų Afrikos Respublikos“, – pasakojo Emanuelis.
Prieš atsisveikinant pasiūliau išlankstyti popierinių lėktuvėlių, kad išsipildytų jo svajonė. Iki jos 2 metai mokslų, dvi lietuviškos žiemos ir sniegas, kurį afrikietis pasakojo pirmą kartą matęs tik per Eurovizijos užsklandas. Per šiuos dvejus metus atvykėlis iš Tanzanijos Lietuvoje paliks daugiau pinigų nei dažnas savo darbu sukuriame, tad Emanuelis teigė, kad jam atrodo keista, kodėl juodaodžiai taip sunkiai priimami tarp vietinių.
„Viduje aš toks pat kaip ir jūs, be to aš nekaltas dėl savo fiziologijos. Kokį kūną gavau tokį. Nepasirinkau odos spalvos“, – kažkuriuo pokalbio metu išsprūdo Emanueliui.