„Man nepatinka, kai kiekviena iniciatyva sutapatinama su Rusija. Tai ką, dabar jau nieko negalima daryti?“ - piktinosi Vilniuje gyvenanti Agnė, išgirdusi diskusijas, kad prieš kainas prekybos centruose protestuojantys piliečiai siejami su Kremliaus ranka.
Panašiai pasipiktino ir mokytojai, reikalavę didesnių atlyginimų, bet, vietoje dialogo, išgirdę premjero Algirdo Butkevičiaus priekaištus apie galimai daromą įtaką iš Maskvos.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Nerijus Maliukevičius pabrėžia, kad pernelyg dažnas Rusijos grėsmės įžvelgimas kasdienybėje yra ir Lietuvos išsigelbėjimas, ir prakeiksmas.
Viena vertus, lietuviai turi išlavintą jausmą Maskvos manipuliacijoms, todėl pastebi tai, kas vakariečiams yra nematoma. Antra vertus, kartais susiklosto juokinga situacija, kai Rusijos ranka regima visur ir taip diskredituojami žmonės, kurie normalioje demokratinėje valstybėje turėtų būti aktyvūs, protestuoti, reikalauti savo gerovės, reikšti nuomonę ir reikalauti į ją atsižvelgti.
N. Maliukevičius sako, kad pernelyg didelis Rusijos sugrėsminimas gali atsisukti kitu kampu: jei Motiejaus Valančiaus apsakyme apie Mikę Melagėlį niekas nebetikėjo jo šūksniais apie prie avių besiartinančius vilkus, tai žmonės Lietuvoje gali nebetikėti Rusijos grėsme, net kai ta grėsmė bus labai reali.
Savo knygoje „Du nepriklausomybės dešimtmečiai“ Vilniaus universiteto profesorius, sociologas Zenonas Norkus rašė, kad Lietuvoje vykstantis „šaltasis karas“ su Rusija žlugdo liberalios demokratijos kokybę ir padeda palaikyti „apgultos tvirtovės“ atmosferą. Pasak Z. Norkaus, Lietuos valdžios elitui tai padeda slopinti socialinio protesto apraiškas.
„Panašiai buvo ir tarpukario laikais: laikydama save esančia „karo padėtyje“ su Lenkija, Lietuva patirdavo nemenkų ūkinių nuostolių, tačiau ta karo padėtis labai pravertė jos sąlygomis Lietuvą valdžiusioms politinėms jėgoms (visų pirma – tautininkams) slopinti savo politinius priešininkus. Bendrų daugumai šalies gyventojų vidaus ar išorės priešų grėsmės eskalavimas yra sociologiškai universalus modernių visuomenių, kurios dėl socialinės nelygybės ar kitų priežasčių stokoja vidinės sanglaudos, negatyvaus integravimo mechanizmas, kuriuo politikai savo tikslams naudojosi, naudojasi ir naudosis ne vien Lietuvoje“, - knygoje rašo Z. Norkus.
Remiantis mokslininku, tai gali būti viena iš rekordinės emigracijos priežasčių, kai nepatenkintieji balsuoja kojomis.
Rusijos grėsmė reali
Rusijos grėsmė Lietuvai yra reali, tą pripažįsta politikai, analitikai, kariškiai ir strateginiai Lietuvos partneriai. Rusijai aneksavus Krymo pusiasalį ir pradėjus karą Ukrainoje, NATO pastiprino savo karinį buvimą Rytų Europos regione, padažnėjo Aljanso pratybos kaip atsakymas Rusijos raumenų demonstravimui regione.
Reali yra ir taip vadinama „minkštoji“ Rusijos galia, įgyvendinama per Kremliaus finansuojamas tėvynainių organizacijas, pasklidusias visur, kur egzistuoja rusakalbių gyventojų bendruomenės.
Neabejotina, kad Rusija savo užsienio politikos tikslų siekia ir per Maskvos finansuojamą žiniasklaidą.
Tačiau ar grėsmės realumas pateisina Rusijos grėsmės regėjimą visur?
Kas dirba Maskvai ir kaip tai atskirti?
Šių metų vasario mėnesį premjeras A. Butkevičius užsiminė apie galimą Rusijos įtaką pedagogų profesinėms sąjungoms. Kaip tik tada, kai mokytojai reikalavo sugrąžinti jų darbo užmokestį iki lygmens, kuris buvo iki ekonominės krizės.
Praėjusių metų birželio mėnesį į žiniasklaidą nutekėjo informacija apie penkių Lietuvos profesinių sąjungų atstovų kelionę į seminarą Maskvoje. Laikas sutapo su viešumoje įsiplieskusiomis diskusijomis apie Vyriausybės siūlomą socialinį modelį ir lengvesnį darbuotojų atleidimą iš darbo. Kaip žinoma, socialinis modelis skinasi kelią Seime.
Galimą Rusijos ranką išvydo net prekybininkai, nesusidoroję su Lietuvos gyventojų pasipiktinimu dėl kainų augimo. „Maxima“ net ketino kreiptis į valstybės institucijas, prašydama ištirti, ar įvairūs raginimai kovoti, mitinguoti bei „parodyti niekšams“, nėra Kremliui palankių jėgų darbas. Savo ketinimų „Maxima“ vėliau atsisakė.
Rusijos ranką buvęs premjeras Andrius Kubilius regėjo ir fiksavo rengiant referendumą dėl Visagino atominės elektrinės, isterijoje prieš skalūnų žvalgybą, referendume dėl žemės pardavimo Europos Sąjungos piliečiams. Už šių iniciatyvų jis įžvelgė stambų verslą („Achemą“, „Icor“, Gedimino Žiemelio ir Ramūno Karbauskio verslus), kurio interesai keistai sutampa su Rusijos.
Politologas Tomas Janeliūnas sako, kad įvairaus plauko veikėjai išties gali šlietis prie gerų visuomeninių iniciatyvų, tačiau atskirti, kurie jų atstovauja Lietuvos interesams, o kurie – Maskvos, kriterijų nėra. Pilnesnę informaciją tokiais klausimais turi specialiosios tarnybos, tačiau jos apsiriboja aptakiais teiginiais ir negali išskirti konkrečių neskaidrių veikėjų, nes aiškintis gali tekti teismuose.
Savo ruožtu politikams nenaudinga aiškinti, kad jiems nepriimtina pilietinė iniciatyva yra remiama dvejopos publikos: tiesiog aktyvių piliečių ir prie jų prisišliejusių chunveibinų.
Bijodami labai rizikuojame
N. Maliukevičius teigia, kad kai tikra grėsmė vertinama ne racionaliai, bet pernelyg emocingai, tai turi neigiamų pasekmių visuomenei – išstumiama sveika pilietinė ir politinė diskusija, sunyksta konkurencija.
„Iškėlus penktos kolonos, Rusijos grėsmės vėliavą bandoma marginalizuoti, nustumti į paraštes sau nepalankius veikėjus“, - sako politologas.
Tarkime, pedagogų profsąjungas siedamas su Maskva A. Butkevičius galbūt siekė paaiškinti, kodėl darbo užmokestis mokytojams neturėtų būti didinamas. A. Kubiliui Visagino atominės elektrinės statybos buvo vienas svarbiausių jo vadovaujamos Vyriausybės programinių tikslų, bet liko neįgyvendintas.
T. Janeliūnas užsimena, kad A. Butkevičiaus viešoji raiška apskritai komplikuota, todėl numanyti jo siekius sunku. Klausiamas, kaip atskirti, kur tikrai Maskvos ranka, o kur tik blefas, jis siūlė atsižvelgti į argumentaciją: ar Rusijos grėsmę įžvelgiantis asmuo sugeba paaiškinti savo veiksmus.
N. Maliukevičius teigia, kad pati blogiausia pernelyg didelio Rusijos sugrėsminimo pasekmė – visuomenė nebetikės pavojumi, kai jis bus visiškai realus.
„Kai nuolat gąsdinama, realiomis grėsmėmis nebetikima. Suniveliuojama reali Kremliaus skleidžiama regioninė įtaka“, - sako N. Maliukevičius.
Politologas teigia, kad Lietuva neturi daug patirties, kaip sugyventi su grėsmingu kaimynu. Geru pavyzdžiu N. Maliukevičius mini Suomiją, kuri tyliai ginkluojasi, tačiau viešumoje Helsinkio retorika Rusijos atžvilgiu gana minkšta.
Suomijos gynybos ministerijos duomenimis, šalies gynybai skiriamos lėšos 2016 m. siekė 1,37 proc. nuo BVP. Nors Suomja ne NATO narė, tai gana toli nuo Aljanso standarto 2 proc.
Absoliučiais skaičiais tai sudarė 2,8 mlrd. eurų. Suomijoje yra 5,4 mln. gyventojų, jos BVP šiais metais – 210 mlrd. eurų. Suomija turi mišrią karinių pajėgų struktūrą, kai karines pajėgas sudaro ir profesionalūs kariai, ir šauktiniai, paskui tampantys rezervo kariais.
Pasak N. Maliukevičiaus, grėsmės užaštrinimas nėra išskirtinai tik Lietuvos bruožas: panaši situacija buvo susiklosčiusi JAV Šaltojo karo laikotarpiu ir gavo makartizmo terminą. 1950-1956 m. komunizmo baimė JAV įgijo tokį mastą, kad ėmė atrodyti, jog komunistai slepiasi už kiekvieno kampo. Terminas atsirado pagal respublikonų senatoriaus iš Viskonsino Josepho McCarthy pavardę.
„Priešų buvo ieškoma visur: Holivude tarp aktorių, tarp žurnalistų. Po to buvo suvokta, kokią vidinę įtampą tai kuria, kokios kyla rizikos. Ir buvo atrastas tam tikras balansas“, - pasakoja N. Maliukevičius, pabrėžiantis, kad Lietuvai labiausiai reikia laiko, mat dar nespėta suvokti pernelyg didelio sugrėsminimo rizikų.
K. Girnius: mes peržengėme ribas
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Kęstutis Girnius teigia, kad Lietuvoje riba tarp sveiko grėsmės suvokimo ir paranojos buvo peržengta.
„Lietuvoje akivaizdus polinkis kiekvieną kam nors nemalonų reiškinį vaizduoti kaip rusų agentų darbą. Kitaip sakant, jei mokytojai elgiasi taip, kaip nepalanku ministerijai, tai čia rusai kalti. Jei žmonės nepatenkinti kainomis „Maximoje“, tai irgi rusų darbas. Tai ganėtinai absurdiška pozicija“, - sako K. Girnius.
„Vietoje to, kad suprastume, jog žmonės turi arba mano turintys pakankamai priežasčių protestuoti prieš prekybos tinklus, tai nupiešiama kaip sąmoningas ar nesąmoningas atstovavimas Rusijos interesams. Arba jie nesąžiningi, arba kvaili ir naivūs. Taip metame šešėlį ant kiekvieno veiksmo, kuris kam nors nepatinka. Tai trukdo kurtis pilietinei visuomenei, neskatina solidarumo ir gali turėti neigiamą poveikį Lietuvos rusakalbiams", - sako mokslininkas.
Politologas pats yra patyręs keistų situacijų, kai dėl kritikos Konstituciniam Teismui ir prezidentui 2008 m. sulaukė Valstybės saugumo departamento atstovų dėmesio.
Klausiamas, kodėl, jo nuomone, Rusijos sugrėsminimas Lietuvoje didesnį mastą įgijo pastaruoju metu, nors Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų darbotvarkėje šis klausimas yra svarbus nuo pat susikūrimo, K. Girnius paminėjo informacinį karą, prasidėjusį po Krymo aneksijos 2014 m.
„Kai pradedama tiek daug kalbėti ir rašyti, neišvengiamai kam nors įvykus imi galvoti, kad kalti rusai. Iš dalies ir žiniasklaida pasidavė šiam dalykui. Juk reikia kelti klausimą, ar rusai iš tiesų gali būti tokie efektyvūs?“ - sako K. Girnius.
Politologas sako, kad, tarkime, Izraelyje irgi esama paranojos ženklų dėl grėsmių iš arabų pusės, tačiau ši šalis yra pasiekusi aukštą karinį ir technologinį išsivystymą, todėl Izraelio baimės kiek mažesnės. Lietuva nėra pasiekusi Izraelio karinio išsivystymo lygmens, tad baimės kur kas didesnės nepaisant narystės NATO.