Liaudžiai siūloma šiek tiek tradicijų ir mistikos. Pabaigoje populiarios grupės pasirodymas su šokiais, alumi, bandymais šokinėti per laužą ir visomis su tuo susijusiomis pasekmėmis, kurių apstu pošventinėse policijos suvestinėse.
Skelbimuose išdidintos raidės nurodo, kas bus įvykių centre. Neretai - šašlykas, fejerverkai ir kviestinės grupės koncertas su diskoteka vakare, kad būtų su kuo eiti paparčio žiedo paieškoti.
Švenčiantys folklorines Jonines aiškiai atriboja šventę sau ir kičines Jonines masėms. „Ši skirtis iš tiesų labai ryški, bet nepasakyčiau, kad gera. Viena vertus, dejuojame, kad visuomenė tolsta nuo tradicijos, kita vertus, kai švenčiame Jonines sau, patys nuo jos nusisukame“, - DELFI yra sakęs naująsias Joninių tradicijas tyrinėjantis etnologas Arūnas Vaicekauskas.
Pagrindinis „švenčiančių sau“ motyvas – noras išvengti Joninių profanacijos ir besišlaistančių neblaivių žmonių, kurie lydi masines šventes.
„Tai didelė šiandieninės situacijos, į kurią pakliuvusi etninė tradicija, problema. Norėdami nuo išsigimimo apsaugoti Jonines, mes turime izoliuotis. Kita vertus, didžiulę visuomenės dalį paliekame be varianto, naudingo tradicijos palaikymui“, – teigė A. Vaicekauskas.
Ypatinga naktis
Joninės – šventė, švenčiama birželio 24 d., taip pat naktį iš birželio 23 į 24 d. Joninių ištakos – Rasos šventė, po krikšto susieta su šv. Jono Krikštytojo gimimo diena.
Lietuvoje Joninės nuo 2003 metų dar ir nedarbo diena. Per Jonines sveikinami Jonai ir Janinos, pinami vainikai ir dovanojami Jonams, kūrenami didžiuliai laužai ir per juos šokinėjama, buriama, ieškoma paparčio žiedo ir kitaip linksminamasi visą naktį.
„Miestietis nori šou, nori reginio, tačiau tradicinis ritualas įdomus tuomet, kai pats jame dalyvauji. Būtent todėl jau 20 a. pradžioje per Jonines daugėjo vizualizacijos: pradėti plukdyti vainikėliai su degančiomis žvakutėmis, nuo kalnų leidžiami saulę simbolizuojantys degantys ratai. Šiandien mūsų kultūros galimybės kurti šou dar didesnės“, - pastebi etnologas A. Vaicekauskas.
Iš naujo sukonstruota šventė
Joninės neretai pavadinamos iš naujo sukonstruota švente, kurią romuviečiai pradėjo minėti tik 1967 metais, iš rašytinių šaltinių surinkęs visą įmanomą informaciją apie Jonines.
Visų pirma, buvo perimta Joninių šventimo vieta – 16 amžiaus šaltiniuose minimi prie vandens esantys kalneliai ar kalvos.
Manoma, jog vainikėlių plukdymo ištakos - būrimo apeigos. Kai kur ir dabar vainikėliai per nugarą mėtomi į medžio šakas, tikint, kad kuo ant žemesnės šakos užsikabins vainikas, tuo anksčiau ištekėsi, kuo aukščiau užsikabins – tuo vėliau ištekėsi.
Plukdant vainikus jiems suteikiami vyrų ir moterų vardai. Jei kurios merginos vainikas susiglaudžia su vaikino vardu pavadintu vainiku, ji pirmiausia tekės.
Netenka gydomųjų galių
Anksčiau Joninių išvakarėse praktikuotas vaistinių žolynų rinkimas buvo siejamas su raganomis, kurios pasirodo sulaukę Joninių vidurnakčio ir po kurių siautėjimo, kaip tikėta, vaistinės žolės netekdavo didesnės dalies gydomųjų galių.
„Dabar praktinis žolių rinkimas nebe toks aktualus, tad atsiranda žolių būrimas pagal tam tikrą mitologizuotą principą. Sukuriamos griežtos taisyklės: devynias žoles reikia surinkti kas devynis žingsnius, trijuose, o geriau – devyniuose laukuose. Kitaip sakant renkant žoles naudojama trejų-devynerių maginė formulė, o paskui iš tų žolynų buriama žmonių ateitis“, – DELFI pasakojo etnologas.
Tas pats su Jonių laužais: anksčiau jie deginti dėl to, kad žmogui būti naktį mitologiškai pavojinga, tad laužai pakeisdavo saulę. Pasak mokslininko, jie ne tik apšviesdavo šventės erdvę. Ugnis visų pirma sieta su naikinamąja galia – tiek neigiama, tiek teigiama. Pavyzdžiui, per laužą šokinėjama, kad žmogus nesirgtų, tikint, kad ugnis panaikina ligas.