Atsisveikindama su Londone esančia ambasada diplomatė žada grįžti į Lietuvą, mat labai pasiilgo namų.
– Prieš pradėdama darbą Jungtinėje Karalystėje atstovavote Lietuvai Prancūzijoje ir Izraelyje. Su kokiais iššūkiais susidūrėte čia, kur lietuvių priskaičiuojama daugiau kaip 200 tūkstančių?
– Lietuvos ambasada Londone bendrame Lietuvos ambasadų kontekste yra unikali. Ji turi tarsi dvi kepures. Viena – įprasta ambasados, tai yra santykis su priimančiąja šalimi, jos Parlamentu, Vyriausybe, oficialiomis institucijomis, Lietuvos kultūros pristatymu britams. Kita „kepurė“ – santykis su JK gyvenančiais lietuviais, nes jų yra 8 procentai visos Lietuvos. Tai Londoną daro trečiuoju pagal dydį Lietuvos miestu. Nors skamba kaip juokas, bet čia mūsų daugiau nei Klaipėdoje. Taigi ambasados funkcijos panėšėja į savivaldybės. Lietuviai ateina ištikus bėdai, pasikeisti ar gauti dokumentų, aplankyti renginius. Mes tuokiame žmones, registruojame naujagimius.
Prancūzijoje darbas buvo nukreiptas į šalies Vyriausybę. Izraelyje situacija dar kitokia, mat lietuvių kilmės žmonių ten apie 250 tūkstančių – tai yra Lietuvos žydai. Pagal įstatymus jie gali turėti ir Izraelio, ir Lietuvos pilietybes. Pastaroji ten laikoma didele vertybe.
– Lietuvos ambasadore tapote beveik prieš penkerius metus. Kaip per tą laiką keitėsi imigrantų bendruomenė?
– Lietuvių atvyko gerokai daugiau. Mano nuomone, čia gyvena sumažintas Lietuvos atspindys – visų socialinių sluoksnių, įvairių įsitikinimų. Juos sunku apibrėžti. Kaip tada buvo įvairiausių žmonių, taip ir dabar, tiesiog proporcingai didėja skaičius.
– Kaip kito Lietuvos gyventojų požiūris į emigraciją ir emigrantus?
– Nėra tokių, kurių aplinkoje nebūtų nors vieno žmogaus, išvykusio į Jungtinę Karalystę. Tad negaliu sakyti, kad požiūrius yra neigiamas.
Skirstyti lietuvių į gyvenančius Lietuvoje ir ne Lietuvoje nereikėtų. Mes visi esame lietuviai ir, nors gyvename bei dirbame JK, suvokiame, kuo esame. Lietuviškumo genas yra pagrindinis dalykas, kurį čia gyvendama labai aiškiai pastebiu. Šalis, kurioje gyvenama, nėra asmenybę apibendrinantis faktorius.
– 2013-aisiais britų spaudoje pasirodžiusi imigrantus iš Rytų Europos pašiepianti karikatūra sukėlė pasipiktinimo bangą. Kaip manote, ar dabar, „Brexit“ šešėlyje, tai galėtų pasikartoti? Ir kaip būtų vertinamas toks poelgis?
– Po referendumo buvo nacionalistinių ir ksenofobinių išpuolių, taip pat ir prieš lietuvius. Karikatūra pasirodė gerokai prieš referendumą, vadinasi, tos nuotaikos buvo ir anksčiau.
Reakcija, manau, būtų tokia pati. Tai buvo galima vertinti kaip juoką, mat lietuviai gerai rimavosi šūkyje „Every Little Helps“, įdėjus „Every Lithuanian Helps“. Tačiau riba buvo peržengta. Tada parašiau redaktoriui ir paprašiau paaiškinti, kodėl gerbiamas laikraštis leidžia sau skelbti ksenofobinę karikatūrą. Jie atsiprašė. Tokios apraiškos netoleruotinos ir į kiekvieną atvejį reaguojama labai operatyviai.
– Per jūsų darbo metus Jungtinėje Karalystėje dukart padaugėjo lietuvių. Kaip tai keitė kasdienį darbą ir tikslus?
– Pirmiausia turėjome priimti daugiau darbuotojų į konsulinį skyrių, nes nebespėjome. Mano darbas taip pat pasikeitė. Beveik nebeliko laisvų savaitgalių. Dažnai būna, kad per dieną turiu suspėti apsilankyti keliose vietose – nubėgti į vieną renginį, skubėti į kitą, ir taip iki vėlaus vakaro. Mano darbas tapo gyvenimo būdu.
– Kur planuojate vykti pasibaigus kadencijai?
– Planuoju grįžti į Lietuvą ir ten praleisti keletą metų. Tiesą sakant, pasiilgau – smagu grįžti į namus.
– Kaip vertinate atliktus darbus per penkerius pastaruosius metus? Ar pavyko įgyvendinti viską, ką planavote?
– Na, geri dalykai yra du. Ekonominis mūsų šalių bendradarbiavimas, daugiau nei milijardas eurų kasmetė apyvarta. Jungtinė Karalystė – viena svarbiausių Lietuvos eksporto rinkų. Dalis darbo vietų čia sukurta būtent dėl tos ekonominės apyvartos. Kitas svarbus dalykas – bendradarbiavimas saugumo ir gynybos srityje. Tai, kad britų karinės pajėgos šiuo metu yra Baltijos valstybėse, irgi yra labai gerai.
Išaugo ir britų turizmas į Lietuvą, šalies žinomumas padidėjo. Sunku įvardyti savo pačios nuopelnus, nes yra gausybė faktorių.
– Kokius savo pradėtus projektus norėtumėte, kad tęstų būsimasis ambasadorius?
– Būsimajam ambasadoriui didžiausias iššūkis, manau, bus „Brexit“ faktas, kuriuo teks užsiimti mažiausiai dar dvejus metus. Norėčiau, kad darbas su lietuvių bendruomene ir toliau vyktų bei būtų toks pat svarbus.
– Kas per šiuos kadencijos metus labiausiai įsiminė?
– Visam gyvenimui turbūt įsimins susitikimai su karaliene, jos erudicija, žinios apie Lietuvą. Dėkojau jai, kad nė viena britų vyriausybė nepripažino Lietuvos okupacijos. Karalienė nusišypsojo ir atsakė: „Mes žinom, ką darom.“
– Kalbant apie saugumo grėsmes Lietuvai, manote, kad jos rimtos?
– Galimybė visada išlieka. Tik neaišku, ar ji taps realybe. Žmonėms sunku tuo patikėti, bet pastarieji įvykiai Europoje nesukuria saugumo atmosferos. Ar bus peržengta raudona linija ir užpulta NATO šalis? Manau, jeigu bus suburtos atgrasymo pajėgos, turbūt kad to išvengsime. Nes prieš eidamos į karą valstybės skaičiuoja ir savo nuostolius.
Kuo daugiau informacijos pateikiama viešai, tuo sunkiau padaryti ką nors greitai, kas pastebėta bus per vėlai, kaip buvo Gruzijos atveju.
– Vakarų šalys karinių veiksmų imasi tik kraštutiniu atveju. Nemanote, kad Rusijos lyderis tuo naudojasi?
– Rusijos atveju viską padaryti galima labai greitai. NATO šalims sunkiau, nes būtina koordinuoti veiksmus su visais Aljanso nariais. Net ir labai norint tai užtrunka. Autokratinėse šalyse paprasčiau ir priimti sprendimus, ir valdyti žiniasklaidą.
– Palyginkite lietuvių organizacijas Jungtinėje Karalystėje – kaip jos kito nuo dienos, kai pradėjote kadenciją, iki dabar?
– Lietuvių organizacijų yra labai daug ir įvairių. Dalis jų nustojo veikti, kitos tik susikūrė. Vienos ilgaamžės, kitos – jaunutės. Taip pat pradėjo kurtis bendruomenės regionuose. Labai suaktyvėjo Peterborough bendruomenė, dar Bostone, Birminghame, Hulle, Glasgow, Manchesteryje, Aberdeene, Šiaurės Airijoje. Jų atsirado tikrai nemažai.
Viena bendruomenių varomųjų jėgų – išlaikyti lietuvybę. Nors tai skamba banaliai, bet yra esmė. Kitas svarbus aspektas – lietuvių profesionalų grupės, kurioms priklauso tam tikrų specialybių lietuviai: bankininkai, teisininkai, mokytojai, gydytojai. Žmonės su saviškiais nori dalytis profesinėmis žiniomis.
– Pastaruoju metu nerimsta aistros dėl teisės gyventi ir dirbti Europos Sąjungos piliečiams šioje šalyje suteikimo po „Brexit“. Kokios jūsų prognozės?
– Derybos ką tik prasidėjo. Džiaugiuosi, kad lietuviai čia nėra vieni – kalbama apie tris milijonus europiečių. O kaip bus derybų pabaigoje, žiūrėsime, – tai yra derybų klausimas.
Šiuo atžvilgiu esu optimistė. JK atsisakyti Europos Sąjungos piliečių būtų labai neišmintinga. Nereikėtų pamiršti, kad tokie žmonės savo darbingus metus aukoja šiai šaliai, moka mokesčius, kuria ekonomiką ir nėra išlaikytiniai.
Lietuviams kreiptis dėl rezidento statuso suteikimo šiuo metu, manau, nebūtina. Kol kas šalis yra ES narė. Po dviejų metų paaiškės, ar tokia būtinybė bus. Situacija gali keistis, todėl gerai išsaugoti visus dokumentus.
– Kokie argumentai, jūsų nuomone, paskatintų lietuvius pagalvoti apie grįžimą į tėvynę?
– Yra du argumentai – ekonominis ir psichologinis. Kol už tą patį darbą Londone bus mokama triskart daugiau nei Vilniuje, ekonominės paskatos nebus.
Psichologinius argumentus sudaro žmogaus požiūris į darbą, prisirišimas prie šeimos, aplinkos ir kiti faktoriai. Kai kas sako, kad JK yra daugiau galimybių, tačiau ir konkurencija didesnė.
Vyriausybės programose, kurių tikslas skatinti lietuvius grįžti, didelė dalis paskatų turi būti nukreipta į vaikų integraciją grįžus. Lietuvos mokykloms dar yra kur tobulėti kalbant apie santykius mokykloje, nepakantumą patyčioms, mokymo programas ir kitus niuansus. Lietuvių vaikai čia auklėjami kitaip, mokomi mandagumo, pagarbos kito nuomonei – ir vaiko nuomonei, tad reikėtų, kad grįžę į Lietuvą mokykloje jie atrastų tokią pačią atmosferą. Tada ir tėvų integracija tėvynėje bus gerokai lengvesnė.
– Ko, baigdama kadenciją, palinkėtumėte lietuviams imigrantams Jungtinėje Karalystėje?
– Labai myliu šią bendruomenę, tad linkiu jai ir toliau gyvuoti bei klestėti, užsiimti ta veikla, kuria užsiima dabar. O būsimam ambasadoriui palinkėčiau būti Lietuvos ir lietuvių veidu.