Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse, valstybės vadovų panteone.
„Mes laidojame kovojančios Lietuvos vadovą, tai žmogus, kuris reprezentuoja mūsų žmonių teisėtą kovą už laisvę, už mūsų valstybės nepriklausomybę. Tai - mūsų laisvės šauklys, išdrįsęs mesti iššūkį sovietų okupacijai. Mūsų garbės ir sąžinės reikalas atiduoti jam valstybės ir mūsų žmonių pačią aukščiausią pagarbą“, – sakė Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis.
Kaip sakė prezidentė Dalia Grybauskaitė, šiandien ypatinga diena. „Kažin, ar tikėjomės, kad jos sulauksime, nebent giminės. Bet šiemet sugebėjome atrasti, kas mums taip svarbu, kas įrodo, kas mes buvome, ką su mumis darė, kokį likimą išgyveno Lietuva ir jos žmonės“, - sakė prezidentė.
Pasak D. Grybauskaitės, matydami sisteminę ir tiek metų saugomą neapykantą ir dabar, žinome, kad visos aukos buvo be galo svarbios ir lėmė mūsų likimą.
„Net vienas žmogus sistemai buvo toks pavojingas, toks svarbus, kad reikėjo sunaikinti ne tik jį patį ir jo šeimą, bet paslėpti jo tapatybę. Nepavyko. Šiandien galime ne tik rimtai svarstyti, kaip tai svarbu, bet ir pasidžiaugti - žinosime, kur palaidotas žmogus, kurį vadinome Vanagu, ir lankyti jo kapą“, - sakė prezidentė.
„Puikiai žinome, kad norima suniekinti kiekvieną mūsų pasipriešinimo dalyvį, o kartu ir visą valstybę. Ne be reikalo jūsų šiandien čia tiek daug - jums kiekvienam svarbu, kad taip nebūtų. Tegu tai mato tie, kas norėjo ištrinti mūsų ateitį, visi kurie mūsų nekentė, niekino ir naikino - to niekada nebus. Jeigu liks nors vienas Lietuvos žmogus, kuris kovos už laisvę ir tėvynę, tėvynė visada išliks“, - sakė prezidentė.
Atiduodamas pagarbą brigados generolui A. Ramanauskui-Vanagui Lietuvos kariuomenės vadas generolas Jonas Vytautas Žukas priminė, kad gyvename labai simbolišku laiku: švenčiame ne tik atkurtos Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvos kariuomenės įkūrimo šimtmetį, bet ir A. Ramanausko-Vanago 100-ąsias gimimo metines.
„Tai - ypatingi lemties ženklai, kaip ir Nepriklausomybės akto bei A. Ramanausko-Vanago palaikų radimas Našlaičių kapinėse. Manau, tai ne atsitiktinumai, o glaudžiai susiję dalykai“, - sakė Lietuvos kariuomenės vadas, primindamas A. Ramanausko-Vanago biografijos faktus ir apibendrindamas jo aukos prasmę ir svarbą šiandien.
Atnaujinta 15.25
Laidotuvių procesija lydima karių, bendražygių ir didelės minios lietuvių atvyko į Antakalnio kapines.
Atnaujinta 15.13 val.
Žmonės jau laukia, kol procesija atvyks į Antakalnio kapines. Ant tako, kuriuo bus nešamas karstas, išsirikiavo dešimtys karių.
Į laidotuves atvyko ir V. Landsbergis, ir J. Jakavonis-Tigras, taip pat šalies prezidentė D. Grybauskaitė ir kiti valstybės vadovai.
Atnaujinta 13.44 val.
Šventąsias mišias už Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) ginkluotojų pajėgų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas vadino paskutine jo žemiškojo gyvenimo stotele.
Kreipdamasis į velionio artimuosius, arkivyskupas G. Grušas reiškė užuojautą ne tik dėl netekties, bet ir dėl to, kad taip ilgai turėjome laukti krikščioniško A. Ramanausko-Vanago palydėjimo į amžino poilsio vietą.
„Šiandien palydime tautos didvyrį ir galime dėkoti jam ir Dievui už priesaiką ir auką, kuri pavyzdys mums visiems – paaukoti savo gyvybę už Tėvynę ir draugus“, – sakė arkivyskupas G. Grušas.
Amžinojo poilsio vyriausiasis Lietuvos karinių pajėgų vadas A. Ramanauskas-Vanagas atguls Antakalnio kapinėse, valstybės vadovų panteone. Į Vilniaus kapines Velionį lydės gedulinga procesija.
Atnaujinta 12.32 val.
Gedulinga laidotuvių procesija kartu su žmonių minia atlydėjo tautos didvyrio palaikus į arkikatedrą baziliką, kur bus aukojamos Šv. Mišios.
Tai geriausia istorijos pamoka, kartojo pagerbti Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) ginkluotojų pajėgų vado Adolfo Ramanausko-Vanago į Šv. Jonų bažnyčią ėję žmonės.
Atnaujinta 11.21 val.
Prie Šv. Jonų bažnyčios nusidriekė žmonių eilė, norintieji atsisveikinti su vienu žymiausių partizanų vadų nebetelpa į vidų.
Nukankinto partizanų vado palaikai skendi gėlėse.
Norintys pareikšti pagarbą šiai iškiliai asmenybei į Šv. Jonų bažnyčią pradėjo rinktis prieš atveriant jai duris.
Kaip socialiniuose tinkluose dalijasi žmonės, pagerbti A. Ramanauską-Vanagą einama kaip į Sąjūdžio mitingą. Ir atmosfera ten tokia.
„Giesmės ir dainos po Mišių buvo tos pačios, kurias traukėme Sąjūdžio laikais. Mano 14-metis sūnus žiūrėjo išpūtęs akis. Supratau, kad jam tai buvo geriausia istorijos pamoka. Geriausia, nes jis čia ir dabar galėjo ją tiesiog patirti. Kol ėjome namo, jis daug klausinėjo apie Vanagą, apie partizanus, apie Lietuvos okupaciją“, – dalijosi vilnietė Sigita.
Atnaujinta 10.45 val.
Žmonės renkasi atsisveikinti su tautos didvyriu vadinamu A. Ramanausku-Vanagu. Šv. Jonų bažnyčia pildosi, prie partizano karsto nutįso norinčiųjų prieiti eilė.
Nuo 10 val. ryto į Šv. Jonų Bažnyčią atsisveikinti su vienu žymiausių partizanų vadų renkasi būriai žmonių. Čia jo palaikai iš Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros atvežti vakar.
Trispalve uždengtą karstą skambant „Lietuva brangi“ į Didįjį universiteto kiemą įnešė Lietuvos kariai, pasitiko jo dukra Auksutė, vaikaičiai, kiti artimieji, pašventino Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas.
Amžinojo poilsio A. Ramanauskas-Vanagas atguls Antakalnio kapinėse, valstybės vadovų panteone.
Į duobę buvo įmestas su kriminaliniais nusikaltėliais
Po kelis dešimtmečius trukusių paieškų, partizanų vado palaikai Našlaičių kapinėse rasti šių metų birželio pradžioje. Palaikų autentiškumas nustatytas atlikus teismo antropologinę analizę, kaukolės ir asmens fotografijų sugretinimus bei DNR tyrimus.
A. Ramanauskas-Vanagas kapavietėje buvo užkastas su kitais dviem už nužudymus sunkinančiomis aplinkybėmis sušaudytais kriminaliniais nusikaltėliais.
Kaip anksčiau aiškino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų (LGGRC) centro darbuotojas Dalius Žygelis, sovietai tikslingai siekdami nuslėpti politinių kalinių palaikus užkasdavo su kitų mirusiųjų – kriminalinių nusikaltėlių, ligoninėse mirusių ir artimųjų neturinčių – palaikais. Istoriko teigimu, Našlaičių kapinėse KGB sušaudytų politinių kalinių palaikus užkasdavo nuo 1956 iki 1969 metų.
Pasak tyrėjų, palaikai buvo gerai išlikę, jie nebuvo paveikti cheminių medžiagų. Specialistų aiškinimu, tai gali būti laimingas atsitiktinumas, pavyzdžiui, pamiršus palaikus prieš užkasimą apipilti chemikalais, arba tuo metu (1957 metais) dar galėjo apskritai nebūti reglamentuota praktika taip naikinti palaikus.
Be to, tyrėjai nustatė, kad A. Ramanausko-Vanago kūnas į duobės dugną buvo įmestas veidu žemyn, o tai esą taip pat galėjo būti atsitiktinumas lėmęs, kad palaikams ilgi metai dirvoje nepadarė negrįžtamos žalos.
Patyrė protu nesuvokiamą žiaurumą
Rasti palaikai tyrėjams leido nustatyti ir daugiau detalių apie žinomo partizanų vado kankinimus bei mirtį.
1956 m. sulaikytam A. Ramanauskui-Vanagui prieš mirtį teko iškentėti protu nesuvokiamą KGB pareigūnų žiaurumą. Partizano byloje buvo rašoma, kad jau tą pačią sulaikymo dieną, po 8 val. tuomet vos 38 metų vyras dėl stiprių sužalojimų akyje pristatytas į ligoninę. Antropologiniai tyrimai parodė, kad į dešinę akį A. Ramanauskui-Vanagui buvo durta net 5 kartus.
„Sužalojimų išmatavimai labai panašūs: 2–5 milimetrai, vadinasi, tai galėjo būti sukelta tuo pačiu įrankiu, nedideliu, smulkiu, duriamuoju“, – anksčiau DELFI sakė Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto mokslininkė Justina Kozakaitė.
Kaip rodė ankstesni rašytinių dokumentų tyrinėjimai, per daugiau nei 13 mėnesių kalinimo KGB kalėjime partizanas buvo žiauriai mušamas, jam buvo nupjauta dalis lyties organų. Palaikų tyrimai parodė, kad net ir 1957 m. po mirties nuosprendžio priėmimo vyras ir toliau buvo kankinamas.
„Buvo papildomai fiksuoti gyjantys sužalojimai, t.y., labai grubiai vertinant, dvi-keturios savaitės iki Adolfo Ramanausko-Vanago mirties. Į kaktą jam turėjo būti smūgiuojama kažkokiu objektu. Koks tas objektas, deja, negalime pasakyti, faktas tik tas, kad tai turėjo būti bukas įrankis“, – anksčiau DELFI sakė J. Kozakaitė.
Pasak istorikų, sumušimų data sutampa su A. Ramanausko-Vanago malonės prašymu, kas leidžia daryti prielaidą, jog šį prašymą vyras parašė ne savo noru.
Egzekucijos detalės kelia dar daugiau klausimų
A. Ramanauskas-Vanagas nušautas 1957 lapkričio 29 d., tačiau tyrėjus glumina tai, kaip egzekucija buvo atlikta – budelis šūvį paleido į veido sritį ir pataikė į apatinį kairės pusės žandikaulį, nors įprastai mirties bausmė buvo įvykdoma aukai esant nusisukus šūviu į pakaušį.
Kol kas specialistai neturi vieningos nuomonės, kodėl egzekucija buvo atlikta būtent taip, tačiau keliamos kelios galimos versijos. Viena jų, kad budelis asmeniškai pažinojo auką ir taip A. Ramanauską-Vanagą siekė dar labiau pažeminti.
„Su kolegomis daug apie tai diskutavome, ir visgi tai turbūt yra nepagarba jau nugalėtam priešui. Tai galėčiau įvardinti kaip kriminalinius sąskaitų suvedimo būdus. Kai šūvis paleidžiamas į veidą ir neatliekama egzekucija, kaip priklausytų ją atlikti. Vėlgi, jei kalbėtume apie mūsų perspektyvas – tyrimus tęsime garantuotai, bet galbūt mums pavyks rasti kitas aukas, nužudytas KGB kalėjime, ir galėsime lyginti 1957 m., 1958 m., būtent ankstyvųjų egzekucijų duomenis su Vanagu“, – anksčiau teigė DELFI studijoje viešėjęs Lietuvos gyventojų genocidų ir rezistencijos tyrimo centro istorikas D. Žygelis.
Vis dėlto, specialistų tikinimu, galima ir kita versija, nes tuo laikotarpiu KGB rūsiuose, pastebi tyrėjai, tai buvo tik trečias sušaudymas.
„Galbūt tiesiog nemokėjo, galbūt nebuvo sistemos, galbūt budelis nežinojo, kaip tai daryti metodiškai. Kol kas įmanomos visokios versijos“, – svarstė Archeologijos katedros docentas Gintautas Vėlius.
Padėjo netikėtai atsiradęs liudininkas
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras su sovietų okupacija kovojusio Lietuvos partizanų vado A. Ramanausko-Vanago palaikų ieškojo kelis dešimtmečius. Praėjusių metų pradžioje į centrą kreipėsi asmuo, pateikęs informacijos apie Našlaičių kapinėse užkasto artimo giminaičio galimą kapavietės vietą. Šis ir kiti liudijimai padėjo tiksliau nustatyti vieną iš šiose kapinėse esančių sušaudytų asmenų užkasimo vietų.
Apie galimai užčiuoptą siūlo galą Vilniaus universitetas kartu su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovais pranešė praėjusių metų gruodį. Tyrėjai tuomet paskelbė nustatę, kad Našlaičių kapinėse buvo užkasti nuteistieji mirties bausme 1956–1969 m. laikotarpiu, taip pat ir už politinius nusikaltimus.
Iki tol buvo žinoma, kad šiose kapinėse buvo laidojami negyvi gimę kūdikiai, įvairiose ligoninėse mirę asmenys, neturintys artimųjų, benamiai, neatpažintų asmenų kūnai. Taip pat šiose kapinėse buvo užkasamos medicininės atliekos iš įvairių gydymo įstaigų.
Praėjusių metų gruodžio pradžioje Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų paieškoms Našlaičių kapinėse skirta 140 tūkst. eurų.
Minint A. Ramanausko-Vanago 100-ąsias gimimo metines šie metai yra paskelbti A. Ramanausko-Vanago metais.
DELFI primena, kad Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo mokytojas, sovietams okupavus Lietuvą įsijungė į partizaninę kovą už Lietuvos nepriklausomybę, tapo vienu iškiliausių partizanų vadų, jam buvo suteiktas brigados generolo laipsnis.
A. Ramanauskas-Vanagas kartu su kitais septyniais partizanų vadais 1949 vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio deklaraciją. Seimas įstatymu pripažino deklaraciją Lietuvos valstybės tęstinumui itin reikšmingu teisės aktu. Šiuo dokumentu Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis paskelbė, kad prisiima atsakomybę vadovauti nepriklausomos bei demokratinės Lietuvos valstybės atkūrimui.
A. Ramanauskas-Vanagas 1956 m. buvo suimtas, o 1957 lapkričio 29 d. Vilniuje sušaudytas. Jo žmona partizanė B. Mažeikaitė- Ramanauskienė okupantų teismo nuteista 8 metus kalėti lageriuose.