Mykolo Romerio universiteto doktorantas Eimutis Misiūnas atliko tyrimą, kaip per aštuonerius metus nuo 2002-ųjų iki 2009-ųjų kito Lietuvos visuomenės agresyvumą atspindintys rodikliai. Remtasi tik nužudymų, plėšimų, viešosios tvarkos pažeidimų, pasipriešinimo pareigūnams atvejų ir registruotų eismo įvykių dinamika mūsų šalyje.
E.Misiūnas padarė išvadą, kad per minėtą laikotarpį Lietuvos gyventojų agresyvumas sumažėjo 8 procentais.
Europos "lyderiai"
Tačiau ši statistika toli gražu neguodžia lyginant ją su kitomis Europos valstybėmis. Nors nužudymų Lietuvoje sumažėjo 20 proc., mūsų šalis pagal šių nusikaltimų skaičių yra pirmaujanti.
Pernai užregistruotas 301 nužudymas, kitaip tariant, 100 tūkst. gyventojų teko 8,9 žmogžudystės. Tokie duomenys reiškia, kad Lietuvos gyventojai mažiausiai gerbia kito žmogaus gyvybę ir įvairiems nesutarimams spręsti, nesusimąstydami ar nebijodami atsakomybės, imasi kraštutinių priemonių.
Pagal plėšimus Lietuva Europoje taip pat yra tarp lyderių. Aukštą visuomenės agresyvumą labiausiai rodo beveik trečdaliu išaugęs viešosios tvarkos pažeidimų skaičius.
Per kelerius metus nuo 2005 metų stabiliai daugėjo ir pasipriešinimo policijos pareigūnams atvejų, jų nežymiai sumažėjo tik pernai. Tokių nusikaltimų gausa rodo, kad gyventojai nelinkę paisyti valstybinės valdžios. Pasiguosti galėtume nebent tuo, jog pernai Lietuvoje sumažėjo autoįvykių. Tai sietina su praėjusių metų sausį sugriežtinta atsakomybe už Kelių eismo taisyklių pažeidimus.
Tačiau policijos generalinio komisaro pavaduotojas Visvaldas Račkauskas pažymi, kad agresyvaus elgesio šalies keliuose nesumažėjo.
"Pažiūrėkite, kas darosi. Net niekur neskubantys vairuotojai kovoja dėl teisės įlįsti kad ir į menkiausią tarpelį. Apie tai, kad kas nors užleistų kelią iš tiesų skubančiam žmogui, net kalbos negali būti", - LŽ sakė jis.
Užslėptas smurtas
Minėti visuomenės agresyvumo rodikliai, anot įvairių sričių specialistų, toli gražu neatspindi realios padėties. Dauguma agresyvaus elgesio apraiškų niekur nefiksuojamos.
Psichologas Robertas Povilaitis tai vadina užslėptu smurtu. "Didžioji dalis tokio smurto netelpa į nusikaltimo rėmus - užgavo, įžeidė, gal net sudavė. Policijos suvestinių negalima vertinti kaip rodiklio. Tarkime, nužudymai. Matome atvejus, kurie buvo užregistruoti. Tačiau kiek buvo pasikėsinimų nužudyti? Šito niekas nežino. Kiek buvo galvojančių apie nužudymą ar savižudybę? Apie tai galima šiek tiek spręsti tik iš visuomenės apklausų", - LŽ sakė R.Povilaitis. Anot psichologo, užslėptą smurtą kasdien mato didelė jaunosios kartos dalis, kuri savo įspūdžius pritaiko praktikoje.
Psichologas Albinas Bagdonas agresiją sieja su sunkmečiu, bet ne tik. "Visada agresija didėja, jei tampa sunkiau išgyventi. Pažiūrėkite, ir gyvūnai badmečiu tampa agresyvesni. Tačiau manau, kad priežastis ne tik čia. Lietuvius labiau paveikė įvairūs išoriniai veiksniai, pavyzdžiui, okupacija", - sakė jis.
Priežastys - šeimoje
Visuotinai pripažįstama, kad agresija pirmiausia pasireiškia šeimoje. "Galbūt agresyvūs veiksmai kartais atrodo beprasmiški: automobilių stiklų daužymas, praeivių užpuldinėjimai be jokios priežasties. Tačiau net ir tokie veiksmai yra motyvuoti. Galbūt užpuoliką prieš tai kažkas įžeidė. Visiškai nepamatuotų veiksmų nebūna", - įsitikinęs Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojas Darius Žukauskas.
Jis pažymėjo, kad šeimose, kuriose smurtauja tėvai, dažniausiai išauga agresyvūs vaikai. Jie nebemoka savo problemų spręsti kitaip, kaip tik kumščiais.
Vaikai - tarsi veidrodis, kuris atspindi aplinką. "Apie daug ką galima spręsti iš detalių. Pažiūrėkite, kaip elgiasi tėvai, atvežantys vaikus į mokyklą. Labai mažai tokių, kurie sustoja tinkamoje vietoje. Važiuoja kuo arčiau pastato, vairuoja agresyviai. Vaikas daro logišką išvadą, kad būtent taip ir reikia elgtis", - teigė policijos generalinio komisaro pavaduotojas V.Račkauskas. Psichologas R.Povilaitis sutiko, kad vaikai iš suaugusiųjų perima agresyvią elgseną, nebando ieškoti kitų būdų konfliktams spręsti net nesuvokdami, kodėl elgiasi būtent taip.
"Vaikui nepatiko bendraamžio pasakytas žodis, iš karto paleidžiami į darbą kumščiai. Kai bandome aiškintis konflikto priežastis, beveik visada jie sako: namie brolis mane mušė, tėvai šuniukui sudavė. Nesakyčiau, kad čia sunkmečio padarinys. Manau, visa bėda - serganti visuomenė. Tai ne sunkmetis, tai - liga", - LŽ teigė Vilniaus S.Stanevičiaus vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja Dalia Grigienė.
Pasak didelę patirtį turinčios pedagogės, pastaraisiais metais agresyvumo kreivė kyla aukštyn. Ypač tarp mergaičių. Tačiau ji nesutinka, kad padėties neįmanoma pagerinti. "Galima, bet tam reikia daug darbo. Neužtenka su vaiku pasikalbėti vieną kartą. Reikia nuolat dirbti. Svarbiausia, kad vaikai pajustų pasitikėjimą. Jie turi žinoti, kad kreipusis pagalbos problema bus išspręsta iki galo, ir nebijoti tos pagalbos prašyti", - tvirtino mokytoja.
Vilniaus 3-iojo policijos komisariato viršininkas Donatas Malaškevičius pabrėžia, kad vaikų supratimą apie smurtą lemia ne tik tėvų elgesys, bet ir atviras agresijos demonstravimas per televiziją, internete ar pan. Pareigūnas pasakojo, kaip kartą jo paauglė dukra į namus parsinešė kompiuterinį žaidimą. Belėkdama virtualiu automobiliu mergaitė partrenkė močiutę ir dėl to nepasijuto kalta.
Kas skatina agresiją?
"Smurtas neatsiranda iš niekur. Tai - išmokstamas dalykas. Dažnai smurtas keliauja per kartas: seneliai baudė tėvus, tėvai - vaikus. Juk gimstame visi vienodi: tiek Švedijoje, tiek Lietuvoje. Bet švedų mokyklose tik keturi penki vaikai iš šimto linkę smurtauti, tyčiotis iš aplinkinių, o Lietuvos mokyklose tokių vaikų yra maždaug ketvirtadalis", - tikino psichologas R.Povilaitis.
Policijos pareigūnai viliasi, kad ateityje padėtis gerės. "Kiekvieną savaitę susitinku su mūsų komisariato teritorijoje įsikūrusių mokyklų direktoriais. Jie tikina, kad dabartiniai pirmokai ar antrokai nėra linkę į agresiją. Atrodo, išaugame iš "gariūninės" kartos, kai svarbu buvo tik pinigai, kad ir kaip jie būtų gaunami", - kalbėjo pareigūnas D.Malaškevičius.
Švedijoje jau 30 metų galioja įstatymas, draudžiantis vaikus bausti fizinėmis bausmėmis. "Fizinė bausmė - tai smurto pradžia. Pasaulyje dar tik apie 40 šalių yra priėmusios tokį įstatymą, tačiau akivaizdu, kad jis skatina teigiamus pokyčius. Lietuvos Seime taip pat jau kalbama apie tokį įstatymą. Naivu tikėtis, kad agresija gali būti visiškai išgyvendinta, bet sumažinti smurto protrūkius įmanoma", - pažymėjo psichologas R.Povilaitis.
Policijai surištos rankos
Vilniaus 3-iojo policijos komisariato viršininkas D.Malaškevičius pusantrų metų dirbo Airijoje policijos atašė. Grįžusį į Lietuvą jį labiausiai pritrenkė žmonių susvetimėjimas. "Kol Airijoje gyvenau, jau buvau įpratęs, kad visi aplinkiniai su manimi sveikinasi. Grįžau į Lietuvą - kaimynas kaimyno nepažįsta, eina visi pro šalį galvas nuleidę", - pasakojo jis.
Policijos pareigūnai teigia, kad jiems dirbti dėl tokio visuomenės agresyvumo ir susvetimėjimo darosi vis sunkiau. "Anksčiau galėjome daugiau padėti žmonėms. Būdavo, skambina policininkui moteris, kenčianti nuo smurtaujančio vyro. Sako, kad pareiškimo rašyti nenori, bet gal galėtų kas nors su juo pasikalbėti. Išsikviesdavome, pasikalbėdavome, kartais tai padėdavo. Dabar kviestis negalime. Jis parašys pareiškimą, kad be reikalo trukdome", - sakė Vilniaus 1-ojo policijos komisariato viršininko pavaduotojas Kęstutis Griškevičius.
Jis įsitikinęs, kad visuomenėje vyksta savotiška grandininė reakcija. "Pareini namo, įsijungi televizorių, o iš ekrano politikai postringauja, kad dabar blogai, o bus dar blogiau. Jokių teigiamų emocijų. Tada vyras rėkia ant žmonos, žmona ant vaikų, o šie - ant bendraamžių ar tiesiog ant pirmo pasitaikiusio. Auką tokie smurtautojai pasirenka kuo bejėgiškesnę", - pažymėjo K.Griškevičius.