Esat skridę kariniu lėktuvu? Kas čia ypatingo? – turbūt paklausit. O esat patyrę tą jausmą, kai orlaivis staigiai keičia aukštį tam, kad išvengtų raketų šūvių? Ne, į mus skrendančius tikrai niekas nešaudė – tiesiog tokias prevencines procedūras, besileidžiant ar kylant, kartais atlieka karo pilotai. Bet įspūdis vis tiek sunkiai nusakomas. Ir man, ir mano vidaus organams, kurie sušoko energingą tvistą. Nusileidom kietai ant žvyro pagrindo pakilimo–nusileidimo tako.
Lėktuvo pažadintas milžiniškas dulkių kamuolys užspaudė kvapą ir užmerkė akis. Po kiek laiko atsimerkus kvėpuoti vis dar negalėjau – turbūt todėl, kad jausmas, tarsi atvykus į kitą pasaulį, buvo „užkimšęs“ kvėpavimo takus. Jei būčiau turėjęs skafandrą tai, matyt, net pačiu ponu Neilu Amstrongu būčiau galėjęs pasijusti. Bet mūsų orlaivis buvo vardu „Vytautas“, o ne „Apollo 11“, mes nesvirduliavom nesvarumo būsenoj, o tvirtai stovėjom ant Afganistano žemės, o ir atstumas nuo „mano pasaulio“ iki čia buvo gerokai mažesnis nei iki mėnulio – „vos“ 4 tūkst. kilometrų.
Atgavę kvapą, smarkiai prisimerkę nuo spiginančiai ryškios saulės spindulių, dar kartą įsitikinom, jog esam ne mėnulyje – „Sveiki atvykę į Čagčarano oro uostą!“ – šįkart mus sveikino vienišas, labiau negyvenamai dykumai žymėti tinkantis, skurdžiai atrodantis ženklas, stūksantis toje vietoje, kuri artimiausiam pusmečiui tapo mano namais. Atvykom į pasaulio dėmesio centre esantį Afganistaną. Nusičiaudėjau – nežinau, ar nuo ore nuolat kybančių dulkių, ar nuo bandymo sklandžiai ištarti mano naujųjų namų pavadinimą.
Pirmasis įspūdis tęsėsi kokius tris mėnesius. Per tą laiką paleidom daugybę šūvių. Tačiau kalnas, į kurį vis šaudėm treniruočių metu, stovėjo sau ramiai, nekreipdamas dėmesio ir net nei vienos aimanos iš mandagumo neišstenėjo. Matyt, žinojo, kad mes ne pirmi ir ne paskutiniai ieškom savęs tarp daug didesnės kalnų galybės. Kalnui mes nerūpėjom, tačiau tiems vaikams, kurie drausmingai sutūpę už mūsų nugarų vis laukdavo, kol baigsim savo šaudymus, buvom tikrai svarbūs.
Tarsi lietuviški žvirbliai, išsirikiavę ant medinės tvoros mano vaikystės kaime... Vaikai čia kitokie. Jie „nejaučia“ šalčio – neretai net spaudžiant 30 laipsnių speigui jie vilkėdavo megztuką, o sniege braidydavo plonos gumos batais. Ir nors mūsų nepažinojo, tačiau vaikai visuomet buvo labai mandagūs – „bol, voter, pen“ (liet. kamuolių, vandens, rašiklių) – sveikindavosi garsiai. Iš pradžių dar bandėm jiems aiškinti, kad savo „hameriuose“ turim tik vandens, bet vėliau supratom, kad ir šis nelabai buvo reikalingas vaikams – nugėrę vos kelis gurkšnius visą vandenį išpildavo, pasilikdami sau tik tuščią plastikinį buteliuką. Taip ir nesužinojom, kodėl jie tai daro ir kur deda tuščius buteliukus. Tačiau labai gerai žinojom, kodėl vaikams buvo įdomios mūsų šaudymo pratybos.
Susirinkę po šaudymo likusiais žalvarines tūtas bei jas pardavę vietinėse supirktuvėse vaikai dažnai uždirbdavo daugiau nei visą dieną plušantis centrinės Čagčarano gatvės turgaus prekeivis. Panašu, kad vaikai uždirbtus pinigus ne savo pramogoms išleisdavo, o pareigingai papildydavo šeimos biudžetą ar leisdavo sau kelias dienas sočiai pavalgyti. Nenuostabu, kad rinkti tūtų jie skriedavo kalvų viršūnėmis, pralenkdami mūsų važiuojančius „hamerius“ .
Bandžiau ir aš užbėgti ant kalvos viršūnės – apsižvalgyti ir galimų „priešų“ akimis paieškoti. Prisipažinsiu, kad tie 20 metrų ristele į kalvos viršūnę buvo sunkesni nei mano pirmasis maratono bėgimas – kojos ir plaučiai sakė „ne“. Ir nors bandžiau save, kaip sporto nevengiantį žmogų, pateisinti daugiau nei 15 kilogramų sveriančia ant savęs dėvima šarvine liemene su visais suaugusio vyro kariškais atributais: šovinių pilnomis dėtuvėmis ir granatomis, tačiau tas pats ramus kalnas, į kurį vis šaudėm, tarsi sodriu balsu kalbėjo: „Nusiramink, ne po žalias Lietuvos lygumas lakstai, o po Afganistano kalnus“. Oras tarp kalnų, kurie savo viršūnėmis neretai debesims pilvus kutendavo, buvo daug retesnis. Nusiraminau ir pradėjau mokytis kvėpuoti iš naujo.
Pirmuosius tris mėnesius į laikrodį nežiūrėjau, nes šis buvo „sugedęs“: skaičiavo ne minutes ir ne valandas, o mažų mažiausiai savaites. Taip kažkur ir dingo Kalėdos, Naujieji Metai, Valentino diena – ankstesnio mano gyvenimo atskaitos taškai. Atsimerkiau tik išgirdęs plazdančią Nepriklausomybės dienos trispalvę, kuri man priminė, jog laikas švęsti savo jubiliejinį 25-metį.
Atšvenčiau audringai, bet kitaip nei buvau įpratęs. Šventė buvo viduje, atradus daugiau nei pats Kolumbas: šeimą, draugus, jūrą, kopas, pušimis kvepiantį vėją ir net tą nuolat viskuo nepatenkintą kiemsargį be dviejų priekinių dantų.
Likusius tris su puse mėnesio pradėjau pastebėti, o, turbūt, labiau stebėtis ir žavėtis vietiniais smėlio krašto gyventojais. Sunku buvo suvokti, kaip jie išgyvena ant „plikų akmenų“ ir randa vilties bei tikėjimo tarp kelių metrų aukščio pusnių. Turbūt atsakymas buvo kažkur kvietime maldai, po penkis kartus kiekvieną dieną sklindančio iš miraboi, kuris oriai stovėjo mūsų stovyklos kaimynystėje vos už keliasdešimties metrų įsikūrusiame „prestižiniame“ Čagčarano „mikrorajone“, pavadinimu primenančiu tolimas egzotiškas šalis – Hawai Maidan.
Gegužės viduryje vėl sėdint „Vytaute“ apėmė jausmas, kad kažką čia, tarp smėlio kalnų, palieku. Tikrai buvau pamiršęs nusipirkti suvenyrinius marškinėlius su užrašu „Afganistano karo veteranas“, kuriais gausiai buvo apsirūpinę mano būrio kariai. Tačiau tikrai ne marškinėliai galvoje sukosi, o greičiau jausmas, kad dar turėsiu progą juos įsigyti.
Suriaumojęs dvimotoris vėl paliko už savęs dulkių debesį bei greitai pakilęs virš snieguotomis kepurėmis pasipuošusių kalnų pamojavo jiems sparnais atsisveikindamas „Hoda-hafiz“ (liet. viso geriausio). Ir nors mano viduje vėl buvo šokamas tvistas, ir nors iki Baltijos jūros vis dar buvo likę 4000 kilometrų, tačiau jau girdėjau ramų bangų ošimą bei mačiau lėtai už horizonto dangaus raudonyje dingstančią saulę. Keista, tačiau kartais žmogui prireikia ketvirčio amžiaus, kad išmoktų matyti, girdėti ir skaičiuoti laiką...
Antrasis gimtadienis: atgal į praeitį
Pasirodo, tas jausmas, kad dar turėsiu progą įsigyti marškinėlius su užrašu „Afganistano karo veteranas“ manęs neapgavo.
„Vytautas“ man antrą šansą suteikė vos po aštuonių mėnesių – per tiek laiko retai net palikuonio spėsi susilaukti, o aš vėl atkeliavau ten, kur nei viena kelionių agentūra neskraidino. Ir nors kalnai mane sutiko ne itin svetingai – spaudė 38 laipsnių šaltis, tačiau vos atsidūrus stovyklos viduje tapo aišku, kad šiluma ne temperatūros laipsniais matuojama.
„Salam-aleikum“ – vieni pirmųjų savo šypsenomis mane pasveikino sugrįžus stovykloje besidarbuojantys vietiniai afganai ir akimirksniu šaltis kažkur dingo. Nors vietine kalba moku tik kelias mandagumo frazes, kuriomis ir apsikeisdavau kasdien su šiais niekada vietoje nestovinčiais ir vis plušančiais stovyklos darbuotojais, tačiau, pasirodo, ir to užteko, kad pasijusčiau ne svetimas. Tiesa, vos sugrįžus, kalnai vėl sugadino mano laikrodį. Tik šįkart jis skaičiavo ne savaites, dienas ar valandas, o minutes ir sekundes. Turbūt todėl, kad jau pirmąjį rytą dar užsimerkęs ir miegodamas galėjau surasti kelią į prausyklą – kojos pačios mintinai žinojo maršrutą.
Atrodo, kad net nebuvau niekur išvykęs ir pirmoji mano kalnų šalies pažinimo kelionė vis dar tęsiasi. Manęs neužmiršo net vietiniai policininkai, budintys Čagčarano gatvėse – pamatę šypsojosi kaip senam draugui. O aš su jais niekada nebuvau net kalbėjęs... Sustojęs laikas davė ir teigiamų dalykų – galimybę daugiau pamatyti.
Kartas nuo karto vykdant tarnybines užduotis vis tekdavo pasivaikščioti Čagčarano gatvėmis, kuriose galėjai pamatyti daugiau nei aprėpdavo akys. Tuo tarpu Lietuvoje, kai išvykau, bene populiariausias žodis buvo „krizė“, kurį dažniau nei „laba diena“ vartojo daugelis gyventojų.
Vaikščiodamas Čagčarano gatvėmis aš taip pat pradėjau niurzgėti „krizė, krizė...“.
Lietuvoje tikrai buvo krizė, nes žmonės turbūt nesuprato, kokie turtingi ir laimingi yra. Visam Čagčarane turbūt nebuvo nei vieno kvadratinio metro asfalto, elektra gyventojams buvo tiekiama tik tam tikromis valandomis, o vandentiekiu džiaugdavos tik išrinktieji. Tačiau užtekdavo praeiti kelis šimtus metrų centrine turgaus gatve, kad pamatytum energingą vietinių kovą už gyvenimą. Darbas virė ant kiekvieno kampo: kas daržoves ir vaisius pardavinėjo, kas batus taisė, o kas ir avių bandą vidury gatvės gynė. Turbūt ilgų Afganistano kovų istorija buvo užgrūdinus gyventojus tiek, kad vien galėdami sau leisti išeiti į gatvę, nebijodami būti sutraiškyti tanko ar pašauti pasiklydusios kulkos, žmonės jautėsi laimingi.
Net skurdas ir sunkiai suvokiami gyvenimo standartai nesugebėjo ištrinti laisvės jausmo iš vietinių širdžių. Tų pačių vietinių akyse mačiau, kad žmonės į mus žiūri ne tik kaip į karius, bet ir kaip į draugus. Nors ir dėvėjom išsiskiriančias uniformas bei buvom nuolat „sulipę“ su ginklais, tačiau abipusė pagarba buvo nutiesusi tvirtus pasitikėjimo kelius. Per visą Afganistano istoriją vietiniai dar nebuvo matę karių, kurie ne baimę skleidė, o statė mokyklas, kasė šulinius, tiesė kelius.
Jie jautėsi šeimininkais, o mes svečiais ir šios ribos niekada nesikėsinom peržengti – turbūt todėl vietiniai sugebėdavo džiaugtis net ir labai mažais dalykais dažnai gurgiant tuščiam skrandžiui. Esi laisvas tiek, kiek tavo laisvė nesikėsina į kito laisvę – mes kalbėjom savo kalba, o vietiniai savo, tačiau supratimas, kad reikia gerbti kultūrą buvo abipusis. Ir aš kalbu ne vien apie pagarbą papročiams ir tradicijoms, o apie kultūrą būti žmogumi.
„Vytautas“ vėl sugrįžo manęs paimti gegužės viduryje, o aš, dar kartą pro mažą lėktuvo langą palydėdamas akimis kalnus, prisiminiau, jog vėl buvau pamiršęs nusipirkti „karo veterano“ marškinėlius.
Trečiasis gimtadienis: senas-naujas pasaulis arba kaip keliauti laiku
Kažkas sakė, jog Dievas myli trejybę. Trečiąjį kartą paliečiant Čagčarano žemę jausmas buvo kitoks. Leidžiantis į lėktuvo dugną nesibeldė maži akmenukai, kurie visada iki tol, tokiu būdu sutikdavo metalinius sparnuotus svečius. O ir išlipus iš „Vytauto“ pirmas jausmas buvo tarsi sumaišius adresus. Dar prieš kelerius metus Čagčarane žmonės turbūt nelabai žinojo, kas yra asfaltuotas kelias, o čia prieš akis atsivėrė didžiulis tamsiais kietais šarvais apsikaustęs pakilimo takas.
„Kur mano riedučiai?“ – beveik išsprūdo. Stovėdami ant kieto pagrindo nenustojom žvalgytis nustebę – dulkės buvo išprašytos iš vietinio oro uosto ir nuo pat pirmų minučių galėjom žvilgsniu pasisveikinti su vos už kelių šimtų metrų esančia mūsų stovykla. Nors nuo paskutinio apsilankymo čia jau buvo praėję dveji metai, tačiau organizmas kalnus gerai atsiminė. Kažkam nuo mažesnio deguonies kiekio ore svaigo galva, o man jokios adaptacijos nesijautė. Na, beveik jokios. Oro tikrai netrūko, tačiau reikėjo iš naujo priprasti prie gerokai pasikeitusio Čagčarano.
Pirmasis išvažiavimas į „centrą“ privertė pasijausti tarsi vaiku, gavusiu naują žaislą. Galbūt liksiu nesuprastas, tačiau asfaltuota keturių juostų gatvė, kuria važiavom, man buvo įvykis. Juk dar prieš kelerius metus bene populiariausia transporto priemonė Čagčarane buvo asilas, o čia jau turim „autostradą“. Ir ne bet kokią, o su skiriamąją juosta ir net saulės energija maitinamais žibintais!
Ir tikrai taip nesistebėčiau, jei už „hamerio“ lango nebūtų buvęs XIV amžius – 1391-ieji. Na taip, viduramžiai, matuojant musulmonų saulės kalendoriumi, bet juk tas pats amžius buvo ir prieš kelerius metus. Atrodė, tarsi kažkas būtų prasukęs laiką bent keliais šimtmečiais į priekį. Tas skeptikas mano viduje, kuris vos prieš dvejus metus būtų pasakęs „neįmanoma“, dabar virpino lūpą – juk taip smarkiai klydo.
Tačiau kitas mano „vidaus gyventojas“ – naivus optimistas džiaugėsi ir plojo katutėmis. „Jei labai nori, vadinasi gali,“ – sakė jis. Ir iš tikro, Čagčarane teigiamų postūmių netrūko: nuo asfaltuotų gatvių iki mergaičių mokyklų, nuo futbolo stadiono iki pirmojo prekybos centro, nuo vilties iki tikėjimo... Atrodo, kad karas baigėsi ne tik gatvėse, bet ir žmonių galvose. Ir niekas turbūt neturi tokios liniuotės, kuri pamatuotų, kiek prie šios kelionės laiku buvom prisidėję mes, tačiau ne tai buvo svarbiausia. Juk kartais tiesiog malonu matyti, kaip vidury dykumos pradeda augti žolė ir visai nesigilinant kas, kada ir kaip drėkino žemę.
Nors vis dar nedrąsiai, nors reta, kukli ir neaukšta, tačiau vien savo pasirodymu džiugino. Nauja pradžia buvo matoma vietinių akyse ir šypsenose. Atrodo, kad Niutono dėsnis bent kiek pritaikomas ir čia: kiek pajudinus, kiek pastūmus, kai kurie dalykai pradeda ieškoti savo kelio patys.
Gerdami žalią arbatą ir užsikąsdami džiovintais žirniais sėdėjom su keliais vietiniais ir kalbėjom apie savo planus: aš jau buvau pasiilgęs parko žalumos šalia namų, o jie tiesiog džiaugėsi pavasariu. Nors buvo tik vasario vidurys, tačiau naujo gyvenimo viltys nenumaldomai suko laiką pirmyn. Taip sutikau dar vieną savo gimtadienį tarp svetingų Afganistano kalnų.
Čagčaranas, 2013 m. kovas.
Kapitonas Vaidas Bimbiris tarnybą Lietuvos kariuomenėje pradėjo 2002 m. įstodamas į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją. 2006 m., baigęs studijas ir gavęs būrio vado kvalifikaciją ir leitenanto laipsnį, karininkas buvo paskirtas tarnauti instruktoriumi į Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Butigeidžio dragūnų mokomąjį batalioną. 2008 metais karininkas pirmą kartą išvyko į tarptautinę misiją Afganistane (PAG-8), kurios metu vadovavo apsaugos kuopos pėstininkų būriui. Baigęs tarnybą savo pirmojoje misijoje 2009 metų gegužę, į būrio vado pareigas Afganistane Vaidas sugrįžo kiek daugiau nei po pusmečio jau kaip PAG-10 narys. Šiuo metu Vaidas misijoje Afganistane – jau trečią kartą. Nuo 2012 m. lapkričio PAG-16 sudėtyje tarnauja Civilių ir karių bendradarbiavimo grupėje, o laisvu nuo tarnybos metu aktyviai domisi vietos kultūros, papročių ir tradicijų ypatumais. Misijos metu savo įspūdžiais kpt. V. Bimbiris dalijasi su skaitytojais tiek Lietuvos, tiek tarptautinėje žiniasklaidoje.
Kiti kpt. V. Bimbirio straipsniai publikuojami Lietuvos karių, tarnaujančių Afganistane, interneto dienoraštyje: http://karysmisijoje.com/, pranešė Krašto apsaugos ministerija.