Vila, kurioje veikė viešnamis
Pirmiausia prie vilos „May“ susitinkame su architektu Dariumi Šatūnu. Jis papasakojo, kaip šis įspūdingas, didžiulis pastatas buvo atnaujintas.
„Mes ją pavadinome sąlyginai pagal buvusių savininkų pavardę – vila „May“. Ji pastatyta 1879 metais. Iš radžių ji nebuvo naudota kaip vila. Buvo tokie kaip pirklių namai. Realiai ji buvo mūrinė. Iš pradžių ji nebuvo naudojama kurortiniais tikslais. Vėliau ji buvo perstatyta dar tris kartus. Ir atsirado medinė dviejų aukštų veranda, kuri buvo pristatyta vėlesniu laikotarpiu, kai Juodkrantė pradėjo funkcionuoti kaip kurortas. Ir tada iš pirklių namų buvo padarytas kaip viešbutis. Paskui priekyje buvo įrengtas restoranas“, – teigė pašnekovas.
Taip pat jis atskleidė mažai kam žinomą šios vilos paslaptį, kad anksčiau čia veikė viešnamis.
„Viršuje buvo padaryti maži kambariukai. Yra manymas, kad tai buvo kaip pusiau vieši namai. Buvo suskaidyta į labai mažus kambariukus“, – aiškino D. Šatūnas.
Vilos viduje galima susipažinti su šio pastato istorija: eksponuojamos nuotraukos, kaip anksčiau atrodė ši vila ir kaip laikui bėgant ji keitėsi. Taip pat yra eksponuojama ir išlikusių autentiškų medinių vilos dalių.
Vilų kvartalo istorija
Apžiūrėję šią vilą kartu su Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus vedėja Nijole Piekiene patraukėme prie kitų Juodkrantės vilų.
„Iki 19 amžiaus pradžios šitų vilų dar nebuvo. Čia buvo žvejų kaimelis, kuriame gyveno tik devynios šeimos. Po to, kai prasidėjo gintaro gavybos verslas, reikėjo verslininkams apgyvendinti gintaro pirkėjų šeimas, darbininkus, tada Juodkrantė pradėjo plėstis. Nuo Gintaro įlankos ji plėtėsi Pietų ir Vakarų kryptimis. Pagrindinis vilų kvartalas susiformavo toliau nuo kelio į Vakarų pusę. Labai didelės įtakos Juodkrantės plėtrai turėjo uosto prieplaukos įrengimas. Garlaiviais atplaukdavo labai daug žmonių iš Tilžės, Klaipėdos ir jie čia praleisdavo savo laisvalaikį, atplaukdavo savaitgaliams“, – kalbėjo N. Piekienė.
Vilos, prie kurių mes priėjome, yra pastatytos 20 amžiaus pradžioje. Viena iš įspūdingiausių yra vila „Flora“.
„Visos vilos buvo statomos tuomet labai populiariu kurortinės architektūros stiliumi. Tai yra labai daug puošybos, atvirų balkonų, lodžijų. Žmonės šiuose balkonuose labai mėgdavo leisti laiką. Kiekviena vila turėjo savo kavinę. Spalvos būdavo įvairios, priklausydavo nuo užsakovo noro“, – aiškino N. Piekienė.
O visai šalia vilos „Flora“ yra ir kitos įspūdingos vilos.
„Dabar mes atėjome į Vilų gavę, kuri 20 amžiaus pradžioje buvo taip ir pavadinta. Sovietmečiu buvo pervadinta į Kalno gatvę. Prieš kelis metus ji vėl tapo Vilų gatve. Čia yra vilų kvartalas. Žydras pastatas yra vila „Loebel“. Visas rytinis fasadas yra su balkonu-lodžija. Tai pastatui suteikia lengvumo. Ta visa kurortinė architektūra pasižymi dekoru, elementais, kurie suteikia pastatui lengvumo. O puošyba siekiama suteikti pastatui prabangos. Kiekvienas savininkas norėjo kažkuo išskirti savo vilą iš kitų ir suteikti prabangos įspūdį“, – teigė N. Piekienė.
Gintaro paieškos
Galiausiai su Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos kraštotvarkininke Ieva Mikalauskaite atvykome prie Gintaro įlankos.
„Esame šalia Gintaro įlankos, kur kadaise vyko labai intensyvus gyvenimas bei darbas, prisidėjęs prie Juodkrantės klestėjimo. Viskas prasidėjo tada, kai tuometinė valdžia nusprendė gerinti susisiekimą tarp Karaliaučiaus ir Mėmelio. Buvo priimtas sprendimas gilinti Kuršių marių vandenkelį. Tuomet ten su rankinėmis žemkasėmis dirbo darbininkai ir rasdavo gintaro įvairių gabalėlių. Viskas pasikeitė, kai Juodkrantėje apsilankė smulkių prekių prekeivis Moricas Bekeris, kuris pamatė, kad darbininkai dalinasi vieni su kitais gintaro gabaliukais. Jis susidomėjo šia vieta ir parašė valdžiai raštą su prašymu perimti vandenkelio kasimą. Valdžia sutiko, nes tais laikais tam reikėjo labai daug pinigų. Buvo viena sąlyga, kad visą rastą gintarą jis pasiliks sau“, – kalbėjo I. Mikalauskaitė.
Anot jos, tuomet įsikūrė įmonė „Stantien & Becker“.
„Ta įsikūrusi įmonė iš pradžių nebuvo labai pelninga. To gintaro nebuvo iškasama labai daug. Bet vėliau gintaro rasdavo vis daugiau ir daugiau. Taigi, įmonė ėmė klestėti, darbuotojų algos ėmė didėti. Tai pritraukė ir kitus žmones atvykti į Juodkrantę, kuri tuo metu buvo skurdus žvejų kaimelis. Tada iš visur atvyko darbininkai įsidarbinti šioje gintaro kasykloje. Tai buvo pirmoji Europoje gintaro kasykla. Vienu metu šioje kasykloje dirbo apie 1000 darbuotojų. Tada Juodkrantėje įvyko gyventojų demografinis šuolis. Įmonė, ieškodama gintaro, iškasdavo labai daug grunto. Reikėjo jį kažkur padėti, todėl buvo suformuota Gintaro įlanka. Buvo padarytas mažas uostelis. Čia buvo valdininkų pastatai, gintaro sandėliai, bendrabučiai darbuotojams“, – teigė I. Mikalauskaitė.
