„Info TV“ laidoje „Info diena“ pasakojo mokslininkė, pasiruošimas skrydžiui yra lengvoji stadija, renkant daugiau žinių, kaip žmonės gyventų ir dirbtų Marse.
„Apskritai šita Marso tyrimų bazė egzistuoja dvidešimt metų, ir jau dvidešimt metų įvairios komandos ten keliauja, ir atlieka savo tyrimus, ir tuo pačiu kuria didelę duomenų ir žinių bazę ateities kartoms, kurie nuskris į Marsą“, – sakė I. Popovaitė.
Tuo metu, kai ten lankėsi lietuvė, jie toje tyrimų bazėje buvo keturiese.
„Praleidome dvi savaites uždaryti toje erdvėje. Tačiau, kadangi visa tai buvo 2021 metų rudenį, tai po visų kovidų atrodė gal net ir daugiau socialinio bendravimo negu patyrėme porą metų prieš tai“, – pasakojo I. Popovaitė.
Nuolatinis planavimas ir sunkumai, susiję su buitimi
Lietuvė mokslininkė rašė disertaciją apie žmonių bendravimą ir bendradarbiavimą mažose erdvėse, ir naudojo duomenis iš šitos tyrimų bazės.
„Pristačiau savo tyrimus vienoje konferencijoje. Susipažinau su administracijos direktore, ir ji mane pakvietė atvykti ir susirinkti pirminius duomenis pačiai“, – apie tai, kaip pateko į šią mokslinę laboratoriją pasakojo I. Popovaitė.
Pasak lietuvės, sunkiausia buvimo ten metu buvo priprasti, kad, nors ir gražus oras, niekada neišeisi pasivaikščioti, kada tik nori.
„Viską reikia suplanuoti iš anksto, ir gauti patvirtinimą iš misijos kontrolės“, – teigė I. Popovaitė.
Dar sudėtingiau, pasak jos, buvo dalykai susiję su buitimi.
„Kai maistas yra iš miltelių, viską daryti reikia patiems, ribojamas vandens kiekis, tai po dušu kiekvieną dieną nenusiprausi“, – pasakojo I. Popovaitė.
Tai – kaip didelė laboratorija
Mokslininkės tikslas pabūti toje laboratorijoje buvo pabaigti disertaciją, kur ji tyrė, kaip moterys ir vyrai sugyvena kartu, kaip socialinė lytis veikia darbų pasiskirstymą, emocijas ir apskritai visą dinamiką grupėje.
„Kalbant didesniu planu, į tokius kosmoso analogus žemėje galima žiūrėti kaip į smėlio dėžę eksperimentams. Kiekviena misija, kiekviena komanda, kuri ten nuvažiuoja, šiek tiek prisideda prie mūsų žinių, kad pasiruoštume tikrosioms Marso ekspedicijoms.
Tarkime, išmokstame, kaip daryti tyrimus lauko sąlygomis. Mano komandos kapitonė turėjo nešiojamą DNR skaitytuvą, ir žiūrėjo, kaip galima replikuoti tyrimus, padarytus didelėse universitetų laboratorijose, kaip ji tai gali replikuoti lauko sąlygomis“, – pasakojo I. Popovaitė.
Mokslininkė įsitikinusi, kad atliekami tyrimai pravers realybėje.
„Bet reikia prisiminti, kad Žemėje, net ir sunkiausias sąlygas sukūrus, vis tiek tai nėra Marso sąlygos. Vis tiek turi deguonies, turi tą patį slėgį. Tiek ekstremalumo čia Žemėje nesukursi, kiek jo bus Marse. Bet mes galime išmokti daugiau sužinoti apie žmogiškąjį faktorių čia Žemėje, kad nereikėtų to išbandyti raudonojoje planetoje pirmą kartą“, – sakė I. Popovaitė.
Pastebėjo elgesio pokyčius
Mokslininkė su komanda laboratorijoje praleido tik dvi savaites. Bet, kaip ji pasakojo, ir per tiek laiko ji pastebėjo, kaip iš atskirų individų jie tampa viena komanda.
„Kaip pradedame vienas kitą suprasti vos ne iš pusės žodžio, ir, kaip pradžioje, pirmas kelias dienas, visi labai super mandagūs, paslaugūs, net nenatūraliai, kai viską metame, ką patys darome, kad padėtume kitiems. Paskui, po kokios savaitės, santykiai susinormalizavo.
Žinau iš kitų tyrimų, tarkime atliktų Antarktidoje arba panašiose vietose, kur žmonės kartu gyvena ir po šešis mėnesius, ir ilgiau, ir niekur negali išeiti, tai ten susiformuoja atskiros kultūros, elgesio normos, kurios skiriasi nuo egzistuojančių visuomenėje, kurią palikai, atvykdamas ten“, – sakė I. Popovaitė.
Ji pati norėtų skristi į Marsą, bet tik turėdama bilietą atgal.
„Taip, bet galbūt ne pirmu reisu. Norėčiau žinoti, kad man būtų bilietas atgal, nes mano tyrimai yra Žemėje, o ne Marse“, – pasakojo I. Popovaitė.