Vos už 30 km į Rytus nuo Vilniaus esanti Baltarusija – ne tik kitas pasaulis jau beveik 12 metų Europos sąjungoje ir NATO gyvenantiems lietuviams. Sovietiniais simboliais ir kolūkiais vis dar tebesididžiuojanti 9,6 mln. gyventojų šalis gali žavėti sovietmečio išsiilgusius bei juokinti Vakarų pasaulyje gyventi išmokusius lietuvius.
Tačiau dažnai pamirštama, kad geležiniu Aliaksandro Lukašenkos kumščiu jau daugiau nei du dešimtmečius valdoma šalis su Lietuva turi 677 km pasienio ruožą ir keistokos, laike įstrigusios, tarp Rytų ir Vakarų balansuojančios valstybės įvaizdį.
Kalbėdami apie Kremliaus keliamą pavojų nedaugelis Lietuvos politikų Baltarusiją įvardytų kaip grėsmę. Esą aikštingi nepriklausomą ir nepalaužiamą lyderį vaidinančio A. Luakešnkos signalai Maskvai, kad Minskas nesiklausys jokių nurodymų – geriausias taikių Baltarusijos siekių įrodymas.
Vis dėlto būtent Baltarusija yra artimiausia Rusijos sąjungininkė, susaistyta ekonominiais, politiniais ir kariniais svertais, o integruoti abiejų šalių kariniai daliniai nukreipti prieš NATO nares.
Neutrali pozicija - tik apgaulė?
Baltarusijos, kaip šalies, kuri bando išlaikyti neutralios šalies, tarp Rytų ir Vakarų esančio tilto įvaizdį labai uoliai mėgsta stiprinti pats A. Lukašenka. Ne veltui paliaubos susitarimai tarp Ukrainos, separatistų atstovų ir Rusijos lyderių 2014 metais buvo pasirašyti Minske, kai A. Lukašenka tiesiog švytėjo supratingo šeimininko bei taikdario vaidmenyje.
„Tačiau nereikėtų apsigauti. Nė minutei nepamirštame, kad Baltarusija mums yra tokia pat potenciali karinė grėsmė, kaip ir Rusija. Kariniu požiūriu 100 proc. tokios pat šalys“, – teigė vienas DELFI šaltinis, susijęs su gynybos politikos planavimo klausimais.
Tiesa, Lietuvoje nėra aiškaus sutarimo dėl to, kaip vertinti Baltarusijos laikyseną. Viena vertus, Baltarusija aiškiai neparėmė nei Rusijos agresijos prieš Gruziją, nei Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybės.
Be to, kilus konfliktui Ukrainoje, A. Lukašenka aiškiai užėmė neutralią poziciją ir netgi demonstratyviai sustiprino savo karinių pajėgų rengimą, taip tarsi parodydamas, kad Baltarusija neleistų atsirasti „žaliesiems žmogeliukams“.
Lietuvos bandymai rasti bendrą kalbą su A Lukašenka – pavyzdžiui pokalbiai su paskutiniuoju Europos diktatoriumi vadinamu Baltarusijos lyderiu Minske ir Vilniuje 2009–2010 metais jokių konkrečių rezultatų nedavė.
Mūsų šalies diplomatai iki šiol stengiasi pabrėžti, kad Lietuva supranta skirtumą tarp Rusijos ir Baltarusijos. Pavyzdžiui tuomet, kai į kai kuriuos renginius Rusijos ambasadorius dėl vienokių ar kitokių priežasčių nekviečiamas, kvietimo sulaukia Baltarusijos ambasada. Apie tai žino ir Maskva, ir Minskas, o lietuvių signalas atrodo itin aiškus.
Vis dėlto Lietuvos nenoras sureikšminti Baltarusijos, kaip karinės grėsmės, mat A. Lukašenkai esą nenaudingas konfliktas su NATO gali nieko nereikšti, mat A. Lukašenkos priklausomybė nuo Maskvos norų kasmet vis auga.
O dėl sankcijų ir žemų naftos kainų prispausta Rusija imasi vis stipresnių spaudimo priemonių tiek prieš savo priešininkes, tiek prieš sąjungininkes, tarp jų ir Baltarusiją.
Be to, neegzistuojančio rytinės Lietuvos kaimynės neutralumo priežastimi galima laikyti ir Baltarusijos priklausymą Kolektyvinio saugumo susitarimo organizacijai (KSSO). Nors ši organizacija tik formaliai imituoja NATO veiklą ir pasirašyti įsipareigojimai ginti viena kitą nėra tokie griežtai reglamentuoti, kaip garsusis NATO 5–asis straipsnis, esmė beveik nesiskiria.
Lemiamą balsą KSSO turinti Maskva šią organizaciją laiko įrankiu, kurį, kaip legitimią priemonę galėtų panaudoti bet kurio konflikto atveju, o turint omeny, kad kitų KSSO narių ekonominė ir politinė priklausomybė nuo Rusijos yra milžiniška, Kremlius galėtų taikyti dideles spaudimo priemones.
Dydis ir pasiruošimas kelia pagarbą
Vis dėlto būtent Baltarusijai tenka ypatingas vaidmuo – karinė sąjunga su Rusija yra taip pažengusi, kad Lietuvos kariškiams nelieko nieko kito, tik tyliai vertinti kaimyninės šalies pajėgas, kaip grėsmę nacionaliniam saugumui.
Vien Baltarusijos ginkluotosios pajėgos, palyginus su Lietuva, atrodo grėsmingai. Formaliai Baltarusijos Gynybos ministerijai pavaldūs 59 tūkst. žmonių, tiesa, pačioje kariuomenėje tarnauja apie 48 tūkst. kariškių – maždaug 4 kartus daugiau, nei Lietuvos.
Žiūrint vien tik į skaičius galima būtų teigti, kad Baltarusija – militarizuota valstybė, mat tūkstančiui gyventojui tenka 5 kariai. Palyginimui toks skaičius Lietuvoje ir netgi Lenkijoje – dvigubai mažesnis. Žinoma, lyginti vien skaičius "ant popieriaus" nebūtų tikslinga ar sąžininga.
Kariuomenės stuburą sudaro trys mechanizuotosios brigados, turinčio po 3–5 tūkst. karių – 11–oji dislokuota Slonime, 120–oji Minske ir pati pavojingiausia, 6–oji – Gardine.
Kiekviena brigada turi priskirtus tankus T–72, kurių veikiančių yra iki 300 ( dar apie pusantro tūkstančio sandėliuose) bei apie 1 tūkst. įvairaus tipo šarvuočių – daugiausiai senų, sovietinės gamybos BMP. Dar trys nepilnos sudėties brigados gali būti mobilizuotos per trumpą laiką.
Taikos metu mišri Baltarusijos kariuomenė ( 60% profesionalų 40% šauktinių) gali būti papildyta rezervistais. Per pastaruosius kelerius metus vyko intensyvios rezervistų ruošimo pratybos, o A. Lukašenka siekia turėti iki 120 tūkst. paruoštų aktyviojo rezervo karių.
Dar rimčiau vertinamos Baltarusijos galimybės smogti iš didelio atstumo – kariuomenė turi neproporcingai didelį skaičių artilerijos sistemų. Nuo toliašaudžių 152 mm savaeigių haubicų iki salvinės ugnies sistemų „Grad“, „Smerč“ ir balistinių raketų „Točka–U“ – iš viso per tūkstantį įvairaus kalibro ir tipų artilerijos sistemų.
Be to, Baltarusija turi savotiškas greitojo reagavimo pajėgas – 5–ąją specialiųjų pajėgų brigadą Marjiną Horkoje netoli Minsko bei dvi desantininkų brigadas – 103–ąją Vitebske ir 38–ąją Breste.
Galima pažymėti, kad tradiciškai diversines, svarbių objektų, pavyzdžių oro uostų, tiltų, bazių užėmimo operacijas turinčių vykdyti specialiųjų operacijų dalinių mobilumas suvaržytas, nes trūksta transporto priemonių, ypač transporto lėktuvų.
Antai dar 2012 metais Kinija Baltarusijai padovanojo 22 visureigius "Dongfeng EQ2058", kurie itin panašūs į Lietuvos kariuomenės naudojamus „Humvee“. Diversinių operacijų metu naudojant tokias priemones būtų nesunku supainioti su draugiškų pajėgų visureigiais.
„Kaip tokio dydžio valstybei, tokia kariuomenė yra labai didelė“, – teigė apžvalgininkas Audrius Bačiulis. Anot jo, baltarusiai yra geri kariai, galbūt net geresni už rusus, nors ir kiek skurdžiau aprūpinti.
„Iš 2 tūkst. metrų lengvai pataikome į „Leopard“ tanko dydžio taikinį“, – dar pernai Gožos poligone gyrėsi viename iš 6–jai brigadai priklausančiame Baltarusijos tankų batalione tarnaujantis leitenantas Sergejus Kuznecovas.
Tai, jog šiame pasienyje su Lietuva esančiame poligone pastaraisiais metais vyksta vis intensyvesnės Baltarusijos bei Rusijos karių pratybos, dėmesį atkreipia ir Lietuvos kariškiai, atidžiai stebintys ką veikia galimi priešininkai. 6–oji mechanizuotoji brigada vadinama vienu kovingiausių ir geriausiai paruoštų Baltarusijos dalinių, kuris itin dažnai treniruojasi su Rusijos kariškiais.
Tai galima laikyti ne atsitiktiniu sutapimu, mat spėjama, kad būtent 6–jai Baltarusijos kariuomenės brigadai būtų pavesta kartu su rusų pajėgomis Kaliningrado srityje uždaryti vadinamąjį Suvalkų koridorių, jei tik Minskas nuspręstų vykdyti Maskvos prašymą ir prisidėti prie karinės operacijos prieš Baltijos šalis.
Iš Gožos poligono baltarusių tankai gali per pusvalandį be perspėjimo atsidurti Druskininkuose, nuo kurių iki strategiškai svarbaus Alytaus miesto – vos keturios dešimtys kilometrų. Apie tai, kad vadinamasis Suvalkų koridorius gali tapti naujuoju karštu tašku yra kalbėję aukšti NATO generolai bei ekspertai ir skelbęs DELFI.
Priežastis, dėl kurios Baltarusijai gali nelikti kitos išeities
Žinoma, galima abejoti, ar A. Lukašenka ryžtųsi tokiai agresijai prieš NATO ir rizikuotų susilaukti Aljanso narių, pirmiausiai JAV ir Lenkijos atsako.
„Baltarusija nejaučia jokių karinių grėsmių, nors NATO aktyvumas kaimyninėse šalyse kelia tam tikrą nerimą. Be jokių politinių ir socialinių destabilizuojančių veiksnių šalies viduje, vargu ar galima kalbėti apie kokį nors karinį konfliktą“, – dar 2013 metais pareiškė Baltarusijos parlamento nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas Aliaksandras Miažujevas.
Tačiau Minskas gali neturėti kitos išeities, mat Kremlius jau seniai yra užčiuopęs Baltarusijos silpnybę, kuria dabar gali naudotis.
Viena opiausių Baltarusijos ginkluotųjų pajėgų dalis yra ta, kurią dar 2013 metais kaip prioritetinę įvardijo pats A. Lukašenka – priešlėktuvinė gynyba ir oro pajėgos. Ironiška, jog būtent šios sritys yra bene labiausiai apleistos ir priklausomos nuo Rusijos.
Anot buvusio Gynybos ministro Pavelo Kozlovskio, vos 5 ar 4 iš baltarusijos turimų dešimčių naikintuvų galėjo pakilti į orą. Tokius pareiškimus sutvirtino ir Baltarusijos karinių oro pajėgų patirtos nelaimės – per paskutiniuosius 7 metus sudužo 5 naikintuvai ir 1 sraigtasparnis. Daugeliu atveju kaip priežastis įvardyta netinkama orlaivių techninė būklė.
Dar 2012 m. A. Lukašenka gyrėsi susitaręs su Rusija dėl 18 apynaujų, pačioje Baltarusijoje modernizuotų naikintuvų Su–30 įsigijimo. Tačiau aikštingą A. Lukašenką pamokyti Rusija surengė savotišką spektaklį: pareikalavo sumokėti už lėktuvus ir negavusi pinigų už kreditus pardavė dar neturtingesnei šaliai – Angolai.
Baltarusijos siekis palankiomis kainomis arba nemokamai gauti ginkluotės nėra naujas. Dar 2006 metais iš Rusijos Minskas gavo 4 priešlėktuvinės gynybos baterijas S–300.
Mažiausiai 115 mln. dolerių vertės sandėris Baltarusijai kainavo per pusę tiek, nors ir pačios sistemos nebuvo naujos. Savo ruožtu, Rusija dislokavo ir savo priešlėktuvinės gynybos sistemas S–300 – apie naujos baterijos pasirodymą šalia Polocko miesto šią savaitę jau skelbė žiniasklaida.
Priešlėktuvinių sistemų dislokavimą visuomet galima paaiškinti siekiu apsaugoti savo oro erdvę. Tačiau tokios didelio nuotolio sistemos, kurios gali aprėpti dalį Lietuvos oro erdvės, yra mobilios ir gali būti naudojamos siekiant pridengti sausumos pajėgas.
Be to, Rusija Kaliningrado srityje yra dislokavusi modernesne S-300 versiją - kompleksus S-400, kurį naudoja, kaip A2/AD priemonę. A2/AD - tai atgrasymo priemonės prieš priešininką, kad jam būtų pernelyg pavojinga dislokuoti savo pajėgas vietovėje, kurią gina. Ir nors glaudesnio karinio bendradarbiavimo tarp Rusijos ir Baltarusijos planų būta ir anksčiau, sujungtas, integruotas bei sparčiai tobulinamas priešlėktuvinės gynybos tinklas yra nesenas reiškinys.
Realus Baltarusijos ir Rusijos karinis bendradarbiavimas prasidėjo tik po 2010–ųjų, nors baltarusių kariškiai jau dalyvavo pratybose "Zapad 1999", kurių metu, anot vertintojų, konstatuota, jog prieš NATO Rusija naudotų branduolinius ginklus.
Tiesa, baltarusiams teko pasyvus vaidmuo, o A. Lukašenka ilgai mėgino apsaugoti savo kariuomenę nuo tiesioginio Maskvos diktato. Vis dėlto prasta Baltarusijos ekonominė būklė neleido A. Lukašenkai skirti rimto dėmesio ginkluotosioms pajėgoms, o Rusijos parama pasirodė neįkainuojama.
2012 m. vasarį Baltarusija pasirašė susitarimą su Rusija dėl bendros regioninės oro gynybos sistemos. Po metų susitarimas buvo ratifikuotas – tai reiškia, kad oro erdvė virš abiejų valstybių stebima ir ginama bendromis pajėgomis.
Tad faktas, jog Rusijos ir Baltarusijos priešlėktuvinės gynybos sistemos yra integruotos reiškia, jog didelio skirtumo tarp to, kam formaliai priklauso kuri sistema nėra arba konflikto atveju būtų sunku bei beprasmiška mėginti atskirti.
Galiausiai, Rusija Baltarusijoje jau yra dislokavusi šimtus kariškių. Vileikoje, vos 120 km nuo Vilniaus, veikia 43–iasis Rusijos karinio laivyno komunikacijos centras, kuriame tarnauja apie 350 Rusijos karininkų. Iš čia galima perduoti signalus Rusijos povandeniniams laivams, gabenantiems branduolinius ginklus.
Šalies pietinėje dalyje, Hancavičuose, nuo 2002 m. pastatyti Rusijos ankstyvojo įspėjimo oro erdvės radarai, kurių paskirtis – aptikti balistinių raketų pakilimą.
Čia, spėjama, tarnauja apie 2 tūkst. karių. Be to, nuo 2013 m. Rusija Baranovičiuose esančioje karinių oro pajėgų bazėje (200 km nuo Vilniaus) yra dislokavusi naikintuvus Su–27, o pratybose yra pasirodę ir bombonešiai Tu–22M bei elektroninės žvalgybos orlaiviai Il–20. Iki šiol vyksta derybos dėl Rusijos naikintuvų bei galimai bombonešių dislokavimo Bobruiske.
Pabrėžtina, kad pajėgiausi Baltarusijos kariniai daliniai sutelkti prie Lietuvos ir Lenkijos sienų, o pajėgumai gerokai viršija Baltijos šalių kariuomenes bei papildomų NATO dalinių skaičių.
Rusijai pamėginus imtis karinių veiksmų prieš Baltijos šalis Baltarusija vargu ar turėtų pasirinkimo laisvę dėl jau čia esančių Rusijos karinių pajėgumų, kurie formaliai taptų NATO taikiniais. Galiausiai, vargu ar Baltarusija priešintųsi Rusijos 1-osios tankų armijos dalinių veržimuisi į Lietuvą pro Daugpilį.