Pluoštas laiškų aptiktas rekonstruojant buvusį pašto pastatą Vilniuje.
„Aplinkybės, kodėl laiškai buvo paslėpti, deja, nėra žinomos. Jie buvo praplėšti, atskirti nuo vokų, todėl tikėtina, kad tikrinti. Sprendžiant iš pašto ženklų bei laiškų adresų, jie parašyti maždaug prieš 50 metų“, – sakė Lietuvos pašto Klientų patirčių valdymo departamento vadovė Deimantė Žebrauskaitė.
„Sužinoję apie šį unikalų radinį, iškart ėmėmės aiškintis, kaip galėtume juos grąžinti adresatams“, – tvirtino pašto atstovė.
Šachtoje rasta 18 laiškų. Nors vokai buvo suglamžyti ir gulėjo atskirti nuo laiškų, daugumą jų pavyko sugrupuoti pagal rašyseną. Tuomet Lietuvos pašto atstovai ėmėsi laiškų adresatų paieškos.
„Užduotis nebuvo lengva – kadangi, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, keitėsi gatvių pavadinimai, žmonių pavardės, šeimos keitė gyvenamąsias vietas, atsekti pavyko keturis adresatus. Nors praėjo daug laiko, norėjome, kad laiškai vis dėlto juos pasiektų. Tame matome ne tik savo, kaip pašto, pareigą, bet ir sentimentalią vertę žmonėms, kuriems laiškai buvo skirti“, – tvirtino D. Žebrauskaitė.
Vienas iš rastų laiškų iškeliavo į Ameriką, kur šiuo metu gyvena laiško autoriaus Motiejaus Karašos sūnus.
M. Karaša – tarpukario Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas, Šaulių sąjungos narys, aktyviai veikė Lietuvos ugniagesių sąjungoje ir jai pirmininkavo, už visuomeniškumą apdovanotas Vytauto Didžiojo V laipsnio ordinu, Šaulių žvaigžde ir Šaulių žvaigždės medaliu, Baltijos ugniagesių sąjungos medaliu.
Antrojo pasaulinio karo metais Karašų giminė iš Lietuvos išsisklaidė po visą pasaulį. M. Karaša 1944 metais pasitraukė į Vokietiją, o 1951 metais persikėlė į JAV, Baltimorę.
A. Karaša – Motiejaus Karašos sūnus, prieš Antrą pasaulinį karą gimęs Kaune. Sužinojęs apie Lietuvoje rastą tėvo rašytą laišką, jis papasakojo, kad jis adresuotas jo tetai.
„Žinojome, kad mūsų laiškai į Lietuvą sovietmečiu būdavo tikrinami ir kartais adresatų nepasiekė. Tikrai nepaprasta, kad minėtas laiškas atsirado“, – sakė A. Karaša.
Pasako jo, sovietų okupacijos laikotarpiu laiškai buvo vienintelis būdas palaikyti ryšį su Lietuvoje likusiais giminaičiais. Juose dalytasi kasdienio gyvenimo realijomis, asmeninėmis naujienomis. M. Karaša vienintelis palaikė ryšį su Lietuvoje gyvenančia teta, o pats Alvydas daug metų susirašinėjo su tėvynėje gyvenusiu pusbroliu.
Vilniuje gyvenančiai gydytojai poniai Genoefai Lietuvos paštas įteikė laišką, siųstą vaikystės susirašinėjimo draugės iš Lenkijos.
„Mano vaikystės laikais buvo labai madinga laiškais susirašinėti su vaikais iš socialistinių šalių. Bendravau su vaikais iš Čekijos, Lenkijos ir daugelio kitų Tarybų Sąjungos respublikų. Iš dalies tai buvo padiktuota pionierijos bei komjaunimo, skatinant tautų draugystę. Netgi laikraščiuose buvo specialios skiltys, skirtos vaikams, norintiems susirašinėti“, – prisiminė moteris.
Kalbėdama apie vaikystės laiškus, ji papasakojo apie nepaprastą radinį, kurį neseniai aptiko savo močiutės sodyboje.
„Šiuo metu darome sodybos remontą ir ant vienos iš sienų, nuplėšę senus tapetus, radome prie sienos prikaltus laiškus“, – pasakojo Genoefa.
Laiškai buvo nuo jos močiutės sesers, ji su šeima – vyru ir trimis vaikais – 1946 metais buvo išvežti į Sibirą, kur labai sunkiomis sąlygomis prabuvo net septynerius metus.
„Ant tos sienos anksčiau kabojo kilimas, kuriame buvo nupiešti elniai. Vaikystėje, atvykę pas močiutę, mėgdavome į jį žiūrėti. Manėme, kad kilimas čia kabo dėl šilumos ir grožio. Pasirodo, po juo slėpti laiškai iš Sibiro. Kadangi buvo tremiami tautos priešais laikyti žmonės, reikėjo slėpti bet kokius bendravimo pėdsakus“, – sakė vilnietė.