Lietuvos dvišaliai santykiai su Baltarusija visuomet buvo gana įtempti. Tiesa, bandymų šiltinti kaimyninių valstybių santykius būta 2008-2009 metais: 2009 m. birželį Minske vyko abiejų šalių Užsienio reikalų ministerijų (URM) atstovų konsultacijos, po jų Lietuvos URM išplatintame pareiškime buvo rašoma, kad abi šalys siekia glaudesnio dvišalio bendradarbiavimo.
„Tiek Lietuva, tiek Baltarusija suinteresuotos plėtoti pasienio regionų bendradarbiavimą, gyventojų ryšius, infrastruktūrą ir komunikacijas, skatinti savivaldybes ir nevyriausybines organizacijas aktyviai naudotis Rytų kaimynystės programos galimybėmis“, – skelbė ministerija.
Apie intensyvėjančius Lietuvos santykius su Baltarusija 2009-aisiais buvo užsiminęs ir tuometis Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas, o kaimyninėje šalyje lankėsi ir tada premjeru buvęs Andrius Kubilius.
Verta akcentuoti, kad tuo metu buvo kilusi laikina įtampa tarp Aliaksandro Lukašenkos režimo ir Maskvos. Tų pačių metų rugsėjį A. Lukašenka dalyvavo Vilniuje vykusiame Lietuvos ir Baltarusijos ekonomikos forume.
Neseniai prezidente išrinkta Dalia Grybauskaitė po to lankėsi ir Baltarusijoje. Daug viešo dėmesio ir kritikos šalies vadovė sulaukė pareiškusi, kad A. Lukašenka yra Baltarusijos stabilumo garantas. Tiesa, po to prezidentė, supratusi, kad santykių perkrauti nepavyks, negailėjo kritikos autoritariniam režimui ir daugiau su A. Lukašenka nebesusitiko.
Nepaisant bandymų sušvelninti santykius, greta Lietuvos sienų išdygo pavojingas objektas – Astravo atominė elektrinė.
„Naivus romantizmas“
Kaip Delfi sakė Nepriklausomybės akto signataras, buvęs ambasadorius Petras Vaitiekūnas, Lietuva bent dešimt savo atkurtos nepriklausomybės metų gyveno apimta „romantinės Tarybų Sąjungos žlugimo hipnozės“ – niekuo nepagrįsto optimizmo ir tikėjimo, kad viskas bus gerai.
„23 metus mes iš tiesų gyvename šėtono paunksmėje iki šių metų vasario 24 dienos. Mes kalbame apie Baltarusiją. Visų pirma reikia savęs paklausti: ar yra Baltarusija? Ar yra tauta, nepriklausomybė, ar yra tik Lukašenka? Čia ir yra esminis išsiskyrimas ir politikoje, ir suvokime – apie ką mes kalbame? Ar yra Baltarusijos interesai, ar tik Lukašenkos?“, – pastebėjo diplomatas.
Kitas pašnekovas – buvęs užsienio reikalų ministras, parlamentaras Audronius Ažubalis – atkreipė dėmesį, kad iki 1994 metų, kai Baltarusijoje į valdžią atėjo A. Lukašenka, santykiai vystėsi gana produktyviai.
„Buvo toks požiūris, kuris demonstravo Baltarusijos geranoriškumą ir istoriniuose klausimuose“, – kalbėdamas apie tuomet vykusius dvišalius susitikimus ir vizitus, sakė jis.
„Tie dalykai buvo ir perestroikos metu, nepaisant to, kad provokatorių buvo visokių. Rusija, atsimenu puikiai, žaidė tuo bandant sukiršinti Lietuvą su Baltarusija – skatino baltarusizmo nuotaikas, kad ir Vilnius, ir Gardinas yra jų, bet tas nepavyko, iš dalies ir jų tuometės valdžios dėka, Šuškevičiaus (pirmasis nepriklausomos Baltarusijos vadovas Stanislovas Šuškevičius – aut. p.), ir mūsų Aukščiausiosios Tarybos. Pradžia buvo graži, bet baigėsi, kaip matome, tuo, kuo baigėsi“, – pripažino A. Ažubalis.
P. Vaitiekūnas prisiminė savo vienerius darbo Minske metus.
„Aš juk prisimenu. Įsivaizduokite: Baltarusijos prezidento internetinio puslapio pradžia buvo tik anglų ir rusų kalbomis. Be baltarusių kalbos, nors ministerijos turėjo baltarusių kalbą – pavyzdžiui, Užsienio reikalų ministerijos puslapis buvo trimis kalbomis: baltarusių, rusų ir anglų. Prezidento puslapis demonstratyviai buvo be baltarusių kalbos. Jis (Lukašenka) šią kalbą naudodavo tik tada, kai norėdavo kaip nors paniekinti opoziciją. Tai daug pasako“, – sakė pašnekovas.
Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad bandymų kalbėtis su A. Lukašenka buvo, tačiau Kremlius 2014 ir šiais metais mums, anot P. Vaitiekūno, pateikė „vertybinės politikos būtinumo įrodymus.“
„Jei tokioje šalyje kaip Rusijoje arba Baltarusijoje nėra demokratijos, nėra rinkimų, nėra žmogaus teisių – jos pažeidžiamos, tai anksčiau ar vėliau bus karas. Kas galėjo padaryti tokias išvadas? Visi tikėjosi, kad kažkaip prasprūsime, gal dar truputį galime bendradarbiauti ir su Rusija, ir su Baltarusija. O dabar buvo pateikti baisūs, žiaurūs, žmonių aukomis, krauju sutepti įrodymai, kad jei nėra rinkimų ir žmogaus teisių, tai ateis karas“, – akcentavo diplomatas.
A. Ažubalis pastebėjo, kad santykius šiltinti su kaimyne, kai jai jau vadovavo A. Lukašenka, bandė ne vienas Lietuvos vadovas.
„Ar tai būtų Brazauskas, ar Adamkus, ar Grybauskaitė – visi jie turėjo iliuzijų, kad su Lukašenka galima kalbėti. Jei pažiūrėsite į vizitus, Lukašenka vienaip ar kitaip išnaudojo mūsų valstybės vadovų geranorišką poziciją savo tikslams, savo vidaus poltitikai.
Tas buvo ypač aišku paskutiniame vizite, kai aš tada važiavau – 2010 metais, beje, artėjant prezidento rinkimams, kurie pasižymėjo žiauriu susidorojimu su opozicija“, – prisiminė buvęs ministras.
Lietuva, kaip Delfi kalbėjo P. Vaitiekūnas, tarsi norėjo glaudžiau bendradarbiauti su Baltarusija ir vienu metu netgi aktyvino dvišalę prekybą.
„Ar galėjo Lietuva elgtis kitaip? Grybauskaitė kitaip? Aš vis dėlto manau, kad reikėjo susitikinėti, reikėjo kalbėtis. Tik vienintelę pastabą turiu, – kad visa tai reikėjo daryti labiau konsultuojantis su partneriais: važiuoti dviese ar trise ir veikti koalicijoje, išlaikant labiau vieningą politinę liniją. Man gaila, kad Grybauskaitė daugiau nebesusitiko ir net teisinosi dėl to susitikimo. Jai reikėjo labiau agresyviai įrodinėti, kad dar yra galimybių pabandyti atplėšti nuo Rusijos Baltarusiją“, – sakė P. Vaitiekūnas.
„Žinoma, tos viltys buvo daugiau efimeriniai, bet bandyti reikėjo“, – įvertino ambasadorius.
Panašiai kalbėjo ir A. Ažubalis.
„Pakeisti galbūt (nesitikėta), bet bandyta padėti sveikoms jėgoms bandyti atsilaikyti prieš tuo metu vis stiprėjantį Lukašenkos autoritarizmą. Mūsų diplomatinė tarnyba labai aktyviai dirbo gerąja to žodžio prasme su įvairiais nevyriausybininkais, kurie švietė tas sveikąsias Baltarusijos opozicijos jėgas, kaip, pavyzdžiui, vykdyti rinkimų stebėjimą“, – pasakojo parlamentaras.
Itin aktyviai šiais klausimais, pasak jo, dirbo Lietuvos diplomatas Renatas Juška.
P. Vaitiekūnas prisiminė ir žymiąją prezidentės citatą apie Lukašenką, kaip Baltarusijos stabilumo garantą.
„Tai buvo stabilus Baltarusijos nepriklausomybės pardavinėjimas už prekybinius prioritetus ir asmeninę valdžią. Tačiau Grybauskaitės ir Ušacko pastangos veikti Baltarusijoje, skatinti baltarusių tautos apsisprendimą, didesnį įsitraukimą buvo pateisinamos“, – konstatavo diplomatas.
Jo teigimu, lietuviai suprato, kad visi minėti bandymai tebuvo žaidimas, tačiau, pasak P. Vaitiekūno, „žaisti“ buvo verta ne dėl Lukašenkos, o dėl baltarusių.
Nepakankamas baltarusių tautos vaidmuo
Diplomatas sakė suprantantis ir europiečius, kurių santykiai su Minsku taip pat visuomet buvo įtempti dėl diktatoriaus A. Lukašenkos interesų.
„Galima sakyti, kad svarbus yra ir Vakarų, ir ES, ir NATO, ir Jungtinių Tautų, ir ESBO vaidmuo, kuris nepakankamas, bet visų pirma buvo nepakankamas baltarusių tautos vaidmuo, jos apsisprendimas turėti savo valstybę, savo identitetą, išlaikyti savo kalbą ir kultūrą. Kai to nėra, visos kitos pastangos ir paieškos man atrodo nelabai vaisingos, nes nebuvo atsako iš pačios baltarusių tautos“, – kalbėjo P. Vaitiekiūnas.
Jo vertinimu, Europa ir lietuviai atskirai padarė daug ir 2020-aisiais, kai Baltarusijoje po fiktyvių prezidento rinkimų kilo masiniai protestai ir žmonės dėl represijų ėmė palikti šalį.
„Padarėme daug, tačiau ryžto pritrūko patiems baltarusiams. Tada, kai jie rengs mitingus nenusiaudami batų lipdami ant parko suolelio, tada situacija Baltarusijoje keisis“, – svarstė ambasadorius.
Baltarusiai, anot pašnekovo, turi suprasti prieš ką ir už ką jie kovoja – prieš Lukašenką ar už savo identitetą, savo tautos bei valstybės išlikimą.
„Aiškiai matėsi, kad Baltarusija vieningai kovoja prieš Lukašenką, bet toliau jau ir nebuvo kažkokių atsakymų“, – prisiminė P. Vaitiekūnas.
Apie tai Delfi kalbėjo ir A. Ažubalis, atsakydamas į klausimą, kodėl visgi Lietuvai ir kitiems nepavyko Baltarusijos nugręžti nuo Kremliaus.
„Labiausiai paveikė tai, kad tas komunistinis ar sovietinis įšalas pasirodė šioje visuomenėje daug gilesnis ir didesnis nei mes ar mūsų bendražygiai Vakaruose galvojo“, – sakė buvęs užsienio reikalų ministras.
„Visuomenė yra tokia, kokia yra. Tai yra socialinė, ekonominė visuomenė, kuriai svarbiausia yra ne valstybingumas, ne politinis atstovavimas, o duonos ir žaidimų klausimai“, – metaforiškai įvertino pašnekovas.
A. Ažubalis prisiminė, kaip kolegoms Vakaruose nuolat kartodavo, kad su A. Lukašenka „žaisti“ negalima, nes šis politikas yra itin nepatikimas.
„Jie visada vis atšaukdavo sankcijas. Po 2010-ųjų metų rinkimų taip buvo, po to po kitų ir dar kitų. Jie visada sakydavo, kad o, jau čia geresni rinkimai buvo, jau čia yra perspektyva, štai jau kelis politinius kalinius paleido.
O jis juos vyniojo. Gal jie norėjo būti vyniojami? Šiaip ar taip, tai yra tam tikra rinka. Pažiūrėkite, kokie bankai ten dirbo: Austrijos ir kiti“, – svarstė politikas.
Astravas: kodėl Lietuva nesugebėjo užkirsti kelio
Signataras P. Vaitiekūnas taip pat svarstė, kad tas „romantinis“ periodas užsitęsė, o jo metu ir buvo praleistos progos užkirsti kelią Astravo atominei elektrinei.
„Mes nebalansavome tik dviem klausimais ir tai yra didžiausias mūsų laimėjimas: ES ir NATO. (…) Toliau mes vis tikėjomės, kad įmanomas balansavimas: čia truputį, ten truputį. Visų pirma mes pralošėme ir „Hitachi“, ir LEO LT susigriovėme, ir skalūnus išvarėme, bet pasistatėme suskystintų gamtinių dujų laivą – taigi, buvo laimėjimų, bet yra labai didelių pralaimėjimų dėl mūsų klaidų ir dėl Kremliaus įtakos“, – kalbėdamas apie pastatytą atominę elektrinę prie Lietuvos sienų, sakė P. Vaitiekūnas.
Vis dėlto A. Ažubalis į situaciją pažvelgė kitu kampu.
„Aš įvardinčiau tai kaip Lietuvos visuomenės sėkmingą suvedžiojimą. Suvedžiojo iniciatoriai, kuriuos rėmė – tiesiogiai ar ne – Rytai. Vis tik mes žinojome puikiai: jei mes nestatome, tai statys jie – arba Karaliaučiuje, arba ten. Buvo pasirinktas statyti ten. Čia buvo labai aišku, o tą sėkmingą visuomenės suvedžiojimą matėme jau ne pirmą kartą, kadangi taip buvo ir su skalūnų dujomis“, – sakė parlamentaras.
„Dėl to Lietuva sau priekaištauti tikrai nieko negali. Jau po to, velesnėje stadijoje ar mes visur elgėmės racionaliausiai, tai aš nežinau, bet per šį ilgą laikotarpį Lietuva, sakyčiau, buvo „gera kaimynė“, – teigė pašnekovas.
Perspektyva
Abiejų pašnekovų manymu, be diktatorių pasitraukimo pokyčių tikėtis neverta.
„Kai kas sako, kad Lukašenka mokėsi iš Putino. Aš galiu pasakyti iš to, kiek man teko bendrauti su baltarusių opozicija ir su rusų opozicija, tai visi tvirtino vienu balsu: kaip inflitruotis, kaip skaldyti opoziciją yra daugiau Lukašenkos bruožai. Putinas mokėsi iš Lukašenkos, o ne atvirkščiai“, – sakė buvęs ministras.
„Diktatoriai, chunta, tironai nepasitraukia. Jie yra patraukiami. Dabar vyksta tikrų tikriausias Putino karas su Vakarais, Europa. Kol kas Ukrainos teritorijoje, bet tai yra karas su mumis. Neįmanoma bedugnės peršokti dviem šuoliais. Dabar, kol vyksta karas, reikia kariauti, nėra kitos išeities. Tą karo bedugnę mums reikia peršokti vienu šuoliu“, – teigė P. Vaitiekūnas.
Dėl to mūsų užduotis dabar, anot jo, yra padėti Ukrainai laimėti prieš Rusiją.
„Tą reikia aiškinti visiems: mes kol kas mokame tik pinigais – turime ir šildymą, ir elektrą, ir raketos nebombarduoja mūsų“, – akcentavo pašnekovas.