Tylomis atneštas akmenukas gali išpildyti norą
Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus vyr. specialistė Sigutė Mudinienė teigė, kad nuo Ladakalnio atsiveriantys vaizdai yra tiesiog pasakiški.
„Sakydavo, kad nuo Ladakalnio galima pamatyti septynis ežerus. Bet tai buvo tais laikais, kai pušelės buvo iki kelių. Tai dabar šitiek daug nepamatysim, bet jau taip dūšią paglosto tie vaizdai nuo mūsų Ladakalnio. Ne veltui kuriant mūsų Aukštaitijos nacionalinį parką Česlovas Kudaba praminė Ladaklanį Lietuvos Venecija. Atsistoji kaip laive: iš visų pusių supa ežerai.
Tas Ladakalnis mūsų įsikūręs Šiliniškių kalvagūbrio grandinės pačioje pabaigoje. Kai čia slinko paskutinis ledynmetis, sako, sustojo prie Šiliniškių ir grįžo atgal. Dėl to liko labai graži kalvų grandinė. Pačioje grandinės pabaigoje yra Ladakalnis“, - pasakojo specialistė.
Anot jos Ladakalnis visais laikais traukė žmones. „Čia lankydavosi nuo senų seniausių laikų. Ne veltui sakoma, kad čia yra Lados kalnas. Jeigu buvo gyvenvietė, jeigu buvo piliakalnis, tai turėjo būti ir šventykla. Tai manoma, kad ant šito kalno buvo deivės Lados, visos Žemės gimdytojos, šventykla“, - kalno istoriją pasakojo S. Mudinienė.
Ji teigė, kad 1978 m. nakčia ant Ladakalnio žygeiviai pasodino ąžuoliuką. „Tas ąžuolas auga nuo 1978 m. Pasižiūrėkit – kiek gilių! Koks jis gyvybingas! Bet šitas ąžuolas vos nepaliko mūsų. Kai ta šventa vieta visą laiką traukia žmones, iš kažkur atsirado legenda, kad iš apačios atneštas akmeniokas ir padėtas po ąžuolu išpildo norus. Tai mūsų direktorius vieną kartą sako: nuvežkit visus akmenis apačion. Nežinau, gal 3-4 karučius nuvežė apačion. Ir kitą dieną ateina: jie visi atgal atkeliavo. Ir kai ant ąžuolo šaknų dėjo tuos akmenukus, ąžuolas pradėjo sirgti.
Mums ąžuolas labai svarbus, jis yra Ladakalnio simbolis. Galvojom, ką čia daryt. Tos legendos jau neišrausi. Tada nusprendėm, kad reikia rasti tiems akmenims vietą. Padarėm Lados aukurą ir matot, kiek čia sukeliavusių akmenų. O ąžuolas užsigydė žaizdas. Ir dabar puikiausiai auga“, - kalbėjo parko darbuotoja.
Ir ne tik šis ąžuolas ant Ladakalnio auga. Ten galima rasti visų Lietuvos prezidentų ąžuolus. „Jie turi tokią istoriją, kurios pradžia yra ant Ginučių piliakalnio. Čia 1997 m. du pirmuosius ąžuolus pasodino Algirdas Brazauskas. Savo vardu ir prezidento Antano Smetonos vardu. O nuo 2014 m. atvažiavo visi prezidentai ir jie sodino savo atminimui ir buvusių prezidentų atminimui. Kai jie užaugs, bus įspūdinga alėja.
Na, o vaizdai tai atperka viską. Jeigu atvažiavai į Aukštaitijos nacionalinį parką ir neužkopei į Ladakalnį, tai nebuvai Aukštaitijos nacionaliniame parke. Mes turim viską šitam mažam lopinėly – visas Lietuvos gėrybes. Ne veltui čia įkurtas pirmasis Lietuvos nacionalinis parkas, šiemet minintis 50 metų jubiliejų. Iš visų pusių supa septyni ežerai. Ir čia vaizdas keičiasi kasdien. Kada beatvažiuotum, vienodo vaizdo niekada nepamatysi. Čia nebūna negražu. Čia visada gražu. O jeigu norit, kad noras išsipildytų, tai stverkit apačioj akmenuką ir nepratarę nė vieno žodžio užneškit ir padėkit Lados aukuran“, - teigė S. Mudinienė.
Ant Ladakalnio suradome pažymėtus maršrutus. Kur jais galima nukeliauti?
„Maršrutų pas mus yra labai daug. Jeigu pradėtumėt kelionę Palūšėje, tai galėtumėt kaip vėrinį susirinkti visus gražiausius lankomus objektus. Pradėję nuo Palūšės nukeliautumėt į Puziniškio piliakalnį, nuo ten į Salų kaimą, tada ant Ladakalnio, vėliau ant Ginučių piliakalnio, tada Bičiulių apžvalgos bokštas, Ginučių vandens malūnas, galiausiai Bitininkystės muziejus Stripeikiuose. Užsukite į Lankytojų centrą ir pamatysite, kur galite nukeliauti. Taip pat galite apsilankyti mūsų parko svetainėje ir rasite visus tuos maršrutus pažymėtus.
Galima keliauti ir baidarėmis. Baidarininkų keliai veda tais maršrutais, kur anksčiau plaukė sieliai. Man pats gražiausias plaukimas Buka. Ten nėra kada miegoti. Reikia dirbti ir vinguriuoti. Mūsų upelės geros, jos neišverčia iš baidarių. Kiauna yra tokia tamsesnė, o Žeimena – tinginio maršrutas. Užsimerki ir plauki. Galima keliauti ir ežerais. Palūšėje įlipę į valtį galite išlipti prie Kuršių marių“, - teigė S. Mudinienė.
Savanoriai parko lankytojams paruošė dovaną
O visai netoli sutikome besidarbuojančius savanorius. Jie buvo atvykę iš užsienio ir džiaugėsi galėdami sutvarkyti laiptus į Ladakalnį.
Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus patarėjas Linas Stanaitis teigė kad savanoriai į parką atvyksta kiekvienais metais.
„Aukštaitijos nacionalinio parko direkcija jau nuo 2011 m. priima tarptautinius savanorius. Šiais metais mes turime ne tik taip vadinamus ilgalaikius savanorius. Dalyvaujame Europos solidarumo korpuso programoje, kurią finansuoja Europos Sąjunga, ir šiais metais turime du ilgalaikius savanorius. Nuo kovo iki lapkričio yra ukrainietė Oksana ir austras Johanas. Taip pat visa grupė savanorių atvyko nuo rugpjūčio 18 d. Ir jie išvyko rugsėjo 2 d. Tai yra tos pačios programos grupinė savanorystė, kai grupė savanorių atvažiuoja į vieną šalį kokiai nors konkrečiai užduočiai, darbui, kuris naudingas visuomenei, gamtai. Tai mūsų svečiai yra susirinkę iš Prancūzijos, Italijos, Ispanijos, Lenkijos, Vokietijos. Jų tikslas yra padovanoti dovaną visiems parko lankytojams – atnaujinti laiptus į Ladakalnį. Kaip matote, darbas vyksta labai intensyviai. Jiems entuziazmo netrūksta“, - teigė L. Stanaitis.
21 metų savanorė iš Prancūzijos teigė atvykusi į Aukštaitijos nacionalinį parką, nes norėjo padirbėti ir nuveikti kažką prasmingo.
„Norėjau padirbėti kaip savanorė, taip pat padirbti fizinį darbą. Todėl čia ir atvykau. Kai pamačiau, kaip puikiai parkas atrodo nuotraukose, panorau nuveikti kažką prasmingo, prisidėti prie to, kas reikalinga ir žmonėms, ir gamtai. Be to, čia vyksta savotiški kultūriniai mainai, kadangi kiekvienas čia esantis yra atvykęs iš kokios nors Europos šalies.
Manau, kad parkas išties gražus, labai geros būklės. Juo išties tinkamai pasirūpinta, tačiau svarbu, kad prisidėtų ir jauni žmonės, kad skirtų parko priežiūrai savo jaunatvišką energiją“, - aiškino savanorė.
Tuo metu iš Italijos atvykęs savanoris Džakomas teigė Lietuvoje esantis pirmą kartą ir jam mūsų šalis labai patiko.
„Esu kupinas entuziazmo, man patinka ir dirbti, ir būti gamtoje. Gamta fantastiška. Man patinka klimatas, patinka miškai, spalvos, ežerai – viskas. Taigi, jaučiuosi labai gerai.
Man iš tiesų patinka čia darbuotis. Drauge smagiai leidžiame laiką. Viliamės, kad pavyks pasiekti gerą rezultatą, todėl jaučiamės labai patenkinti“, - aiškino savanoris.
Ginučių piliakalnio legenda
Ir galiausiai atvykome prie Ginučių piliakalnio. Kad užliptume į viršų, mums teko įveikti maždaug 220 laiptelių. Tiesa, prie šio piliakalnio galima ir atplaukti. Visai šalia yra valčių švartavimo vieta. Be to, galima ateiti ir pėsčiomis. Nuo Ladakalnio veda labai patogus takelis.
„12-13 amžiuje čia buvo įsikūrę žmonės. Apačioje buvo rasta senovinė gyvenvietė, datuojama pirmu tūkstantmečiu prieš Kristų. Piliakalnius sustūmė ledynmetis. Jiems tik reikėjo prisitaikyti prie savo gyvenimo sąlygų. Čia buvo tokia strateginė Linkmenų pilis, kurioje gyveno ir su Livonijos ordinu kariavo kunigaikštis Lengvenis. Prie šitos pilietis prieiti būdavo galima tik žiemos metu, nes aplink dar buvo apjuosti grioviai. Ir natūralios gamtinės sąlygos – pelkės, ežerai. Vasarą su visa 60 kg sveriančia ekipuote čia nelabai prieisi, nelabai priplauksi. Laukdavo, kol užšals, ir tada bandydavo užimti šitą pilį“, - teigė Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus vyr. specialistė S. Mudinienė.
Ant šio piliakalnio, ant jos, yra geriausia gyvoji istorijos pamoka vaikams. „Kaip reikėjo kalavijuočiams atkeliavus užkopt į šitą kalną. Apačioj prismaigstyta tvora, ant galvos pila smalą. Kariaudavo visi – ir moterys, ir vaikai, ir seneliai. Jeigu vyrai būdavo karo žygyje, tai reikėdavo gintis tiems, kas liko. Gavę dūmų signalą nuo kažkurio kito piliakalnio arba sargybos bokšto, užsidarydavo visus trejus vartus, visi subėgdavo čia ant viršaus ir gindavosi nuo priešų. Kalavijuočiai mėgindavo užimti žiemos metu ir dažniausiai negalėdami prasibrauti pro užtvaras laukdavo, kol pasibaigs vanduo ir maistas. Livonijos kronikoje rašoma, kad 1373 m. visas Tauragnų apylinkes teriojo kalavijuočiai ir priėjo iki Linkmenų pilies, bet jos užimti negalėjo, nes pilies gyventojai dūmų signalu prisikvietė pagalbą iš Stripeikių, kur dabar yra Bitininkystės muziejus“, - kalbėjo parko darbuotoja.
Taip pat ji prisiminė vieną įdomią legendą. „Legenda porina, kad 1433 m. buvo pilis užimta ir sudeginta su visais gyventojais. Sakydavo, kad jeigu palikai kūdikį lietuvį, tai palikai sau priešą: jis užaugs ir vis tiek kariaus. Ir tada vakarop jie keliavo namų link per Ūkojo ežerą. O Perkūnas kai užsirūstino už tokią niekšybę, kai trenkė ledan, tai sako, pusę tos ordos nuskandino. Kas ten žino, gal teisybės ir yra tose legendose. Ne veltui gi pasakojama, kad ledas galėjo lūžti nuo šitokios gausybės grobio. Ir kalavijuočiai galėjo nuskęsti. Istoriškai čia buvęs labai svarbus gynybos taškas. Mes mindom šitą žemelę, kur tokie stiprūs kunigaikščiai gyveno, vaikščiojo, gynė ir kūrė mūsų Lietuvą“, - teigė parko darbuotoja.
Tiesa, ant šio piliakalnio anksčiau buvo pasodintas ąžuoliukas, kuris turi savo istoriją.
„Mes buvom ant Ladakalnio ir ten matėm prezidentų ąžuolus, bet pradžia to ąžuolyno yra čia, ant Ginučių piliakalnio. Čia visais laikais mėgo žymūs žmonės lankytis. Buvo toks kunigas Breiva. Vietiniai pasakojo, kad pas jį lankėsi prezidentas Antanas Smetona. Įrodymų neturim. Vietiniai galvojo, kad A. Smetona čia pasodino ąžuoliuką savo 60-mečio proga. Iš tikrųjų tai Lietuvos pasieniečiai 1934 m. A. Smetonos 60-mečiui suruošė gražią ceremoniją ir čia pasodino ąžuoliuką. Dar po kelių metų vietiniai žmonės iškalė atminimo akmenį. Sovietmečiu, aišku, užkliuvo tas lietuvybės simbolis. Ąžuolą nurėžė, o šitą akmenį apskaldė ir nuritino Linkmenų ežeran. 1997 m. parko direkcija kartu su vietine bendruomene ir žygeiviais pradėjo ieškoti to akmens. Ir tas akmuo buvo surastas. Tas akmuo buvo užkeltas atgal ant Ginučių piliakalnio. Norėta čia atsodinti ąžuolą, bet kadangi čia yra archeologinis objektas, čia sodinti ąžuolo nebuvo galima“, - teigė S. Mudinienė.