Prieš keletą metų išsėtinės sklerozės į vežimėlį pasodinta panevėžietė Rasa Malinauskaitė pripažįsta: kol tvirtai laikėsi ant kojų, ir jai Respublikinės Panevėžio ligoninės laiptai neatrodė statūs. Dabar neįgali mergina savarankiškai jų neįveikia.
Apie keistą situaciją, kai net ligoninėje neįgaliesiems kelią pas medikus pastoja laiptai, Sveikatos apsaugos ministerijai elektroniniame laiške papasakojusi panevėžietė susidūrė su dar didesniu absurdu. Technologijų amžiuje ministerijos klerkai atsakė į elektroninius laiškus nereaguojantys.
Sustabdo statūs laiptai
R. Malinauskaitei kasmet tenka dešimčiai dienų gultis į Respublikinę Panevėžio ligoninę. Mergina per daugelį metų jau perprato visus pastato niuansus. Ji net suskaičiavusi laiptelius ties kiekvienu įėjimu – informacija, nereikalinga savo kojomis judančiam žmogui, bet ypač aktuali sėdinčiajam vežimėlyje.
Pakeliui į ligoninę Rasa smulkmeniškai išaiškina, kad geriausiai mašiną pasistatyti prie Konsultacijų poliklinikos A. Jakšto gatvėje.
Prie įėjimo į ligoninę iš kiemo pusės – vos keli laipteliai, tačiau su vežimėlyje sėdinčiu žmogumi ir juos įveikti nebūtų įmanoma. Laimė, prieš porą savaičių iš reabilitacinės ligoninės sugrįžusi Rasa jaučiasi sustiprėjusi – įsikibusi į turėklus pasikelia iš vežimėlio ir drebančiomis kojomis, bet plačiai šypsodamasi savarankiškai įveikia nelemtą kliūtį.
Belieka į vidų įnešti jos vežimėlį. Ten – naujas iššūkis: dar vieni laiptai. Ir šįkart aukštesni. Rasa atkakli, o praeiviai paslaugūs. Nė neprašyti laukia pravėrę aukštai duris, kol užsikepurnėsime tempdamos vežimą.
„Kai vaikščioti tapo sunku, kiek daug sutikau paslaugių žmonių. Ir jauni, ir seni nė neprašyti siūlosi padėti. Kad valstybė neįgaliesiems taip būtų dėmesinga“, – pagalbininkams dėkoja R. Malinauskaitė.
Laiptų užtvaros įveiktos. Rasa įrieda į erdvų ligoninės koridorių. Deja, neįgaliajai kelias atviras tik į vieną pusę. Nusirengti prie centrinio įėjimo pirmame aukšte esančioje drabužinėje jai būtų misija neįmanoma.
Akivaizdu, kad pastatą projektavusio architekto aplinkoje nevaikštančiųjų nebuvo. Kitu atveju vargu ar jis būtų sumanęs rūbinę nuo ligoninės atskirti stačiais laiptais ir neįrengti neįgaliesiems pritaikytos nuovažos.
Kitoje laiptų pusėje prie drabužinės lieka ir vaistinė.
„Kai guliu ligoninėje, esu priversta prašyti žmonių nupirkti man vaistų. Būtų nuovaža, pati nuvažiuočiau ir savimi pasirūpinčiau“, – pasakoja prie laiptų sustojusi R. Malinauskaitė.
Kol vežimėlyje sėdinti mergina stebisi keistu ligoninės planavimu, laiptus bando įveikti sunkiai vaikštanti senjorė. Įsikibinusi į turėklus, pasiremdama skėčiu, senutė lėtai kopia aukštyn. Įveikusi laiptus sustoja atgauti kvapą.
„Ne senom kojom tokie laiptai. Uždustu, kol užlipu. Ir taip kas antrą dieną. Jau šešetą metų į ligoninę vaikštau hemodializei“, – pasiguodžia moteris.
Ligos požymius palaikė nuovargiu
Dar neseniai ir Rasa laiptų nebijojo. „Kai vaikščiojau, kol dar pati nueidavau iki Neurologijos skyriaus, nepastebėdavau laiptų. Jie pradėjo kliūti, kai eiti pasidarė sunku“, – pripažįsta R. Malinauskaitė.
Maratonai per ligonines prasidėjo 2002-aisiais, kai aptemo kairioji akis. Medikai nustatė optinį neuritą. Regėjimas grįžo, bet kamavo mieguistumas, silpnumas, nuovargis. Sunkios nepagydomos ligos požymius mergina paprasčiausiai nurašė dideliam užimtumui. R. Malinauskaitė Šiaulių universitete neakivaizdžiai studijavo pradinių klasių pedagogiką ir dirbo mokykloje.
Kai gydytojai diagnozavo išsėtinę sklerozę, Rasai ėjo dvidešimtieji.
Dar ketverius metus mergina vaikščiojo, bet ligai progresuojant teko griebtis alkūninių ramentų. Dabar jau porą metų R. Malinauskaitė neišsiverčia be neįgaliojo vežimėlio.
„Žinau, kad, norėdama žengti žingsnį, turiu kelti kojas, jas puikiai jaučiu, o jėgos – nėra. Nepakeliu, ir viskas“, – pasakoja Rasa, rankomis kojas iškeldama iš vežimėlio.
Vilčių kada nors vėl tvirtai stovėti gydytojai jai neteikia ir apie geras perspektyvas nekalba. Tačiau mergina spinduliuoja optimizmu, ji save ir artimuosius įtikino: nors kojas atėmusi išsėtinė sklerozė yra antrinės progresuojančios stadijos, anksčiau ar vėliau ji vis tiek pasveiks.
Ministerija atsakė „valdiškai“
Nevaikštančiam žmogui be kitų pagalbos įeiti į Respublikinę Panevėžio ligoninę tėra vienintelis kelias – per Priėmimo skyrių.
„Juk nebūtinai neįgalieji gydosi ligoninėje. Dar ir tyrimų atvažiuoja arba lankyti čia besigydančiųjų. Kodėl aš negaliu kaip visi nusirengti drabužinėje? Kodėl negaliu patekti į vaistinę? O kaip tuos laiptus įveikia traumuoti žmonės, senjorai, mamos su vežimėliais? Tiek metų situacija nesikeičia“, – stebisi R. Malinauskaitė.
Neįgaliesiems Panevėžio ligoninėje kelią pastoja ne tik laiptai. Daugeliui jų neįveikiami ir liftai. Laimė, Rasos vežimėlis siauras ir kompaktiškas – sunkiai, bet įlenda į liftą, nors ne kartą teko nusidaužyti alkūnes. Tiesa, yra erdvūs tarnybiniai liftai ir, mergina neabejoja, juose dirbančios liftininkės geranoriškai pagelbėtų.
„Kodėl turiu naudotis tarnybiniu liftu, skirtu ligoniams, jei galėčiau važiuoti kaip visi. Esu gulėjusi Palangos, Birštono reabilitacijos ligoninėse. Ten liftai erdvūs – įvažiuoji patogiai. Ten nėra problemų, kaip įveikti laiptus – visur įrengti nuolydžiai“, – kalbėjo R. Malinauskaitė.
Nesuvokdama, kodėl nuo ligoninės pastatymo niekas nepastebėjo, kad patalpos nepritaikytos neįgaliesiems, Rasa pati vežimėliu nuriedėjo į pirmą pasitaikiusį administracijos kabinetą pasikalbėti.
Supratinga darbuotoja pasiūlė susirasti statybų vadovą. R. Malinauskaitei pasirodė lengviau parašyti laišką Sveikatos apsaugos ministerijai, nei vežimėliu zuiti po ligoninę ir ieškoti kompetentingo specialisto.
Tačiau iš SAM gautas atsakymas nuvylė. Merginai, išdėsčiusiai ne asmeninę, o visiems judėjimo negalią turintiems aktualią problemą, klerkai išvardijo prašymų ir skundų nagrinėjimo ministerijoje taisyklių punktus ir nurodė atsiųsti kreipimąsi paštu, faksu arba patvirtintą elektroniniu parašu.
Valstybinės institucijos neprieinamos
Respublikinės Panevėžio ligoninės direktoriaus pavaduotojas valdymui ir ekonomikai Rolandas Tatoris tikina, kad įstaigos vestibiulyje greta stačių laiptų įrengti nuolydį numatyta jau kitąmet.
„Tikrai yra planas, kad neįgalieji lengviau patektų į ligoninę. Negaliu pasakyti, kurį mėnesį, bet jau kitais metais tas bus daroma. Negali vienu metu vykti visų objektų rekonstrukcija“, – „Sekundei“ teigė R. Tatoris.
Šiuo metu šiltinamas Panevėžio ligoninės pagrindinis korpusas ir rekonstruojamas Akušerijos skyriaus pastatas.
Aplinkos ministerijos patvirtintame ,,Statinių ir teritorijų reikalavimų žmonių su negalia reikmėms statybos techninių reikalavimų“ reglamente išsamiai nurodyta, kaip neįgaliųjų reikmėms privalo būti pritaikyti gyvenamieji ir negyvenamieji pastatai, miestų ir kaimų teritorijos, pėsčiųjų takai, automobilių stovėjimo aikštelės ir garažai, sanitarinės patalpos bei kiti teritorijų ir pastatų elementai.
Tačiau net ir esami nuolydžiai dažnai neįgaliesiems neįveikiami.
Viešosios įstaigos „Aplinka visiems“ įgaliotojo specialisto Panevėžio apskrityje Algio Gibos teigimu, per statūs nuolydžiai, kuriais užvažiuoti be pagalbos praktiškai neįmanoma, įrengti ne prie vienos valstybinės įstaigos.
Panevėžyje neįgalieji kankinasi vežimėliais bandydami įveikti nuovažą į miesto polikliniką Nemuno g., Konsultacijų polikliniką A. Jakšto g. Nuolydžių nėra į Apylinkės teismo rūmus, taip pat į Panevėžio apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą.
Kai šios įstaigos buvo statomos, neįgaliųjų teises ginančio reglamento dar nebuvo.
„Dabar galime apeliuoti tik į institucijų geranoriškumą. Bet jos gyvena iš ribotų biudžetų, todėl neskuba nei siaurų liftų keisti erdvesniais, nei tinkamų nuolydžių įrengti“, – sako A. Giba.