Ji teigia tik dabar supratusi, kodėl po premjeros pati Barbara Brylska perspėjo, kad „Lenkijoje ši komedija didelio pasisekimo nesulauks“, svoboda.org rašo Anatolijus Strelianas.
O. Zabužko – bene pats garsiausias vardas šiuolaikinėje Ukrainos kultūroje, aktyvi visuomenininkė. Tam tikra prasme ji perteikia daugumos ukrainiečių nuotaikas ir skonį, tad jos pastebėjimai mums turėtų būti itin įdomūs. Derėtų pasakyti ir dar daugiau. Norintys geriau suprasti Ukrainos revoliucijas (2004 metais vykusią Oranžinę ir 2014 metų Maidaną), turėtų išsamiau pasidomėti, kaip šią rusų kultūros apraišką vertina rašytoja iš pačios Ukrainos. Dar įdomiau tai, kad ji pati nuo išsamaus vertinimo išsisuko.
Užduotis ne tokia jau ir sunki. Eldaro Riazanovo režisuoto filmo personažai tarsi patys prašosi būti apibūdinti kaip grubūs ir storžieviški. Galima rasti dešimtis sinonimų, tačiau dėl aiškumo vertėtų apsistoti ties minėtaisiais dviem – pačiais paprasčiausiais, tais, kurie iš karto ateina į galvą tikram europiečiui.
Moteris grįžta namo ir savo lovoje randa nepažįstamą girtą vyrą. Kaip ji su juo elgiasi? Mandagiai, delikačiai, švelniai? Nieko panašaus! Visas jų pokalbis – ginčas be pradžios ir pabaigos, nuolatinis atsikalbinėjimas. Labai tinkamas žodis – ginčytis. Jie ten praktiškai ginčijasi ne atvangos. Kovoja ne tik vienas su kitu, bet ir su aplinkybėmis, nori kaip nors įsitvirtinti gyvenime. Grubumas – pagrindinis jų ginklas. O kas yra tas grubumas? Atspėjote – nepagarba asmenybei.
Vyrai ten ne vyrai, o prasčiokai. Moterys ne moterys, o bobos. Taip, prasčiokai ir bobos, kurie, būtina pabrėžti, turi aukštąjį išsilavinimą ir dirba švarų darbą. Buvę ir esamieji homo sovieticus, mes juk visi puikiai žinome, kodėl prieš kiekvienus Naujus metus einame į pirtį ir ten prisigeriame: išsilaisvinti, atsipūsti nuo savo „aukštojo“ išsilavinimo, inteligencijos, tarsi tai būtų kažkas blogo.
Jeigu mes (jie) būtų ne tokie, nebūtų ir tokios komedijos, būtų visai kitokia – kažkas neseno, europietiško, prancūziškai spontaniško ir žmogiško. Mūsų spontaniškumas labai retai būna žmogiškas, štai kur bėda. Kapstosi, kapstosi lėkštėje ir staiga: „Kokia šlykštynė... Kokia šlykštynė ta jūsų žuvis drebučiuose“. Genialu! Juokiamės jau 40 metų ir, visai gali būti, juoksimės ir dar 40 metų. Bet! Juk tai sakoma moteriai. Tai tas pats, kaip pasibjaurėti, kaip šlykščiai ji pasidažė lūpas, nagus, kokią bjaurią pasidarė šukuoseną. Bendrabučio atmosfera. Lygiai taip pat, kaip dar palyginus neseniai ukrainiečiui – į tėvą ir motiną kreiptis kreipiniu „tu“. Po kiekvieno Maidano tokių žmonių vis mažėja ir mažėja.
Apie filmą paklausiau žmonių, kurių nuomonė man svarbi. Vienas iš atsakymų: „Filmas apgailėtinas ir būtent dėl to toks artimas sovietiniams žmonėms“.
Kitas tęsia: „Filmas pasibjaurėtinai suktas, nors viskas lyg ir įtikinama, autentiška. Štai kur jo mįslė. Klastotės autentiškumas. Savaime suprantama, esmė tikrai ne filme. Didžiausia bėda – baisiausių antisanitarinių sąlygų nuojauta“. Viena iš pirmųjų šio šedevro žiūrovių prisiminė pagrindinio personažo motiną: „Nuostabi sena aktorė Dobržanskaja, išsiskirianti puikiomis teatrališkomis manieromis ir senosios mokyklos rusų kalba. Štai ir nuosaikus nusilenkimas priešsovietinei inteligentijai. Tai reiškia, kad mums tarsi užsimenama, jog turime reikalų kad ir su pilkais, girtutėliais žmogeliais, bet turinčiais norų, ši tą skaičiusių“.
Dar vienas vertinimas: „Likimo ironijoje“ nėra nerūpestingumo. Visi nuolat kuo nors susirūpinę. Susirūpinę nepasirodyti blogesni nei yra. Kol dar neišspyrė pro duris, susirūpinę palikti inteligentiško žmogaus įspūdį. Nenorintys atsilikti nuo klasikinės gitaros ir skubantys išberti visus poetinius žodžius“.
Štai, greičiausiai pats nuožmiausias vertinimas: „Personažai mieli. Kankina vieni kitus, patys kankinasi, niekaip negali apsispręsti. Svarbiausia – pagrindinis veikėjas nuolat suraukta kakta ir, vos išblaivėjęs, intelektualiai įsitempia. Protas, šaltas protas. Jis – išmintingas gydytojas. Ir ji – protinga mokytoja. Ir žiūrovai juos myli taip, kaip myli save –tokius pat mielus, tokius pat vidutiniškai protingus ir bejėgius“.
Ir pabaigoje išvados: „Veiksmas vyksta per šventę, o šventės tai nėra. Ačiū, Anatolijai Ivanovičiau, už suteiktą galimybę išreikšti pasibjaurėjimą šiuo filmūkščiu“. Tiesą sakant, net ne filmu, o gyvenimu, koks jame vaizduojamas.