Latvių kalbą Šiaulių universitete dėstanti docentė daktarė Regina Kvašytė tik šypsosi išgirdusi apie džiunglių šniūrą, adata galvą arba okeana burbulą ir sako, kad žmonių fantazija beribė, tačiau yra ir lašas tiesos.
Lietuviškas elnias - Latvijoje briedis
Pagrindas pramanytiems vertiniams atsirasti yra, nes lietuvių ir latvių kalbos panašios, vis dėlto susitikę kaimynai nesusišneka.
„Net kai lietuviai tarmiškai šneka, ne viską suprantame, o čia kiekvienas šneka savo kalba. Kalbų giminiškumą rodo ir garsų atitikmenys, ir bendros kilmės leksika, ir kai kurios gramatinių sistemų bendrybės“, – aiškina Latvijoje gimusi, ir kaip pati sako, su kaimynų vaikais žaisdama kalbą išmokusi R. Kvašytė.
Etaplius.lt pašnekovė mokėsi latvių mokykloje ir baigė Latvijos universitetą, R. Kvašytė parašė ir apgynė disertaciją latvių kalba apie latvių kalbą. Kuri kalba – lietuvių ar latvių – gimtoji, greičiausiai net pačiai R. Kvašytei sunku nuspręsti, nes jos tėvai lietuviai. Dabar docentė daktarė dėsto Šiaulių universitete ir vadovauja „Baltų centrui“.
Pasak specialistės, kaimyninės tautos turi tokių pat ir tą patį reiškiančių žodžių, tačiau yra ir „atvirkštinių“ variantų, pavyzdžiui, lietuviškai elnias - latviškai briedis.
„Nežinau, kokių atitikmenų yra daugiau, kažin, ar kas yra tai suskaičiavęs, tačiau tikrai yra ir vienokių pavyzdžių, ir kitokių, – pasakoja R. Kvašytė. - Paprasčiausi atvejai, kai skiriasi tik galūnės, pienas – piens, sviestas – sviests. Bet būna ir taip, kad žodis turi visiškai kitą reikšmę, latviškai stumbrs lietuvių kalba reiškia kamieną.“
Docentė daktarė teigia, kad kartais, pamačius parašytą žodį, net negalima pasakyti, kokios jis kalbos – tik tarimas leidžia tai nustatyti, nes latvių kalba dažniausiai kirčiuojamas pirmas skiemuo, pavyzdžiui, skola latvių kalba reiškia mokyklą, bauda - mėgavimasis, nauda – pinigai, ola – kiaušinis.
Kaimynai turi Nilo arklį ir šieno ožį
Visi yra girdėję tautiečių sumanytų šmaikščių vertimų į latvių kalbą: ežiukas – adata galva, gyvatė – džiunglių šniūrs, banginis – okeana burbuls, dantistas – iltis barškals. Paklausta, kaip atsiranda tokie vertimai, R. Kvašytė sako, kad žmonių fantazija neturi ribų, nes tikrieji latvių kalbos žodžiai visiškai nepanašūs į liaudiškos kūrybos atitikmenis.
Tiesa, latviai išties turi linksmai lietuvių ausims skambančių žodžių. Latviai begemotą vadina nîlzirgs, tuo tarpu žiogas - sienâzis, liemenėlė – krūšturis.
„Labai dažnai įdomiai skamba svetimos kalbos žodžiai. Dėl begemoto – taip, latviškai šis gyvūnas vadinamas nīlzirgs, o reiškia jis Nilo, latviškai tai moteriškosios giminės upėvardis Nīla, arklį. Sienāzis – dūrinys sudarytas iš žodžių lietuviškai reiškiančių šienas ir ožys“, – aiškina pašnekovė.
Pasak R. Kvašytės, stebint studentų reakcijas, linksmai skamba žodžiai bērns – lietuviškai vaikas, puisis - vaikinas, lepns – išdidus, ēst – valgyti, dejot – šokti, atbildēt - atsakyti.
Zirga galvos ne latviai, o lietuviai
„Tikrai nesu girdėjusi, kad latviai įsižeistų dėl tokio pavadinimo“, – tvirtino R. Kvašytė, paklausta, ar zirga galva - įžeidimas latviui.
Anot jos, versijų, iš kur atsirado šis pasakymas, daug, bet neaišku, kuri tikroji. Esą posakis galėjo atsirasti dėl šalies sienos kontūrų ties Baltijos jūra, kontūrai primena arklio galvą.
„Man ta versija atrodo nelabai įtikinamai. Esu linkusi tai sieti su teorija, kad šis posakis turi atvirkštinę kilmę, t. y. taip latviai kažkada vadino lietuvius. Nes reikia prisiminti, kad buvo laikai, kai lietuviai uždarbiavo pas latvius ūkininkus, o žodis zirgs latviškai reiškia arklį – tad latviai juos darbo jėga laikė ir taip pravardžiavo. Taigi, jeigu lietuviai įsivaizduoja, kad jie latvius menkina šiuo pasakymu, iš tikrųjų jie kalba apie save“, – svarstė latvių kalbos žinovė.
Kol lietuviai latviams lipdo įvairias etiketes, kaimynai atsako tuo pačiu. Latviai lietuvius vadina leišiais – lėtais, neapsukriais, stambiais žmonėmis arba, trumpiau tariant, liurbiais.
„Šis žodis yra ir mokslinėje literatūroje, net garsus latvių kalbininkas Janis Endzelynas jį vartojo ir kalbą vadino leišu valoda, t. y. lietuvių kalba, tačiau žmonėms šis žodis turi menkinamą atspalvį“, – tikino R. Kvašytė.