Visa tai aprašoma knygoje „Žmogus laiko taikinyje. Algirdas Brazauskas draugų ir oponentų akimis“, kurią rašė šį politiką pažinoję ir su juo bendravę ar konkuravę žmonės.
„Pasakyk man, kada V. Landsbergis klydo, jis gi viską žino, visus moko, jis čia kaip Dievas neklystantis ir šventas“, - yra piktinęsis A. Brazauskas, kurio žodžius knygoje cituoja buvęs užsienio reikalų viceministras Albinas Januška.
Kaip sekretorė pudravo prezidento nosį
Savo atsiminimais apie A. Brazauską pasidalijo ne tik politikai ar giminės, bet ir patarėjai, vairuotojai, vertėja, sekretorė ir kiti su prezidentu bendravę žmonės. Vienas juokingiausių pasakojimų priklauso buvusiai prezidento sekretorei Nijolei Juškauskaitei, kuri aprašė, kaip A. Brazauskui teko dorotis su pamėlynavusia nosimi.
N. Juškauskaitė, kuri buvo A. Brazausko sekretorė šiam einant Lietuvos komunistų partijos (LKP) Centro komiteto (CK) pirmojo sekretoriaus pareigas bei tapus prezidentu, rašė, jog prezidentas siekė visuomet būti sportiškas ir pasitempęs.
Tačiau tik išrinkus A. Brazauską prezidentus dėl kažkokios priežasties pamėlo jo nosis, o oponentai ėmė šaipytis, esą Lietuvos prezidentas – girtuoklis.
„1993-iaisiais, tik A. Brazauską išrinkus prezidentu, pamėlo jo... nosis. Atrodo, ar susidaužė per rytinius bėgiojimus, ar peršalo medžioklėje. Normaliam žmogui tai būtų smulkmena, tačiau ne prezidentui. Oponentai visaip tyčiojosi iš valstybės vadovo, vadindami girtuokliu“, - rašė buvusi sekretorė.
„Neiškentė viena dora moteris iš Prezidentūros darbą nušviečiančios Lietuvos televizijos grupės – atnešė pudros dėžutę, šepetėlį ir pamokė, kaip daryti. Kelias savaites jam papudruodavau nosį (ypač prieš televizijos interviu), o paskui ir problema pasibaigė“, - pridūrė N. Juškauskaitė.
Pabėgo nuo apsaugos
Kad tapęs prezidentu A. Brazauskas nemėgo būti saugomas, knygoje rašo ne vienas jį pažinojęs asmuo, tačiau prezidento vertėja Zita Makutienė papasakojo, kad vieną kartą politikas paspruko nuo apsaugos ir išrūko pasivažinėti po Vilnių.
A. Brazauską mieste pamatė po darbo važiavęs Vadovybės apsaugos karininkas, kuris tuoj pat pranešė kolegoms.
„Kiek žinau, grįžęs į rezidenciją Turniškėse liepdavo apsaugai važiuoti namo. Buvo bandymų pabėgti nuo apsaugos. Kartą po darbo dienos slaptomis sėdo už automobilio vairo ir išrūko į miestą, o vienas Vadovybės apsaugos karininkas važiuodamas po darbo jį pamatė, bet, kaip pasakojo, negalėjo patikėti savo akimis. Nedelsdamas pranešė kolegoms ir Prezidento pasivažinėjimas buvo nutrauktas“, - pasakojo Z. Makutienė.
Vertėja taip pat rašė, kaip A. Brazauskui sekėsi mokytis anglų kalbos. Anot jos, prezidentui sunkiai sekėsi tarti raidžių junginį „th“ žodžiuose „this, that“, tačiau A. Brazauskas savo vertėjos ir mokytojos buvo verčiamas kartoti ir kartoti.
„Matydavau, kad prezidentas pyksta, nervinasi, bet nenusileisdavau ir prašydavau kartoti dar ir dar, nes galvojau, kad prezidentui netinka „slebizavoti“, - rašė vertėja.
Z. Makutienė taip pat prisiminė, kad 1995 m. Europos Vadovų Tarybos susitikime, kuriame Lietuva dalyvavo kviestinio svečio teisėmis, įvairiuose aukštuose susitikimuose A. Brazauskas ir tuometinis Vokietijos prezidentas Helmutas Kohlis slapčia tiesdavo bandeles ir sausainius savo vertėjoms, nes šios per darbus amžinai vaikščiodavo gurgiančiais pilvais.
A.Brazauską Maišiagaloje prigavo latviai
Kitas dalykas, kurį rašydami apie A. Brazauską minėjo beveik visi jį pažinoję asmenys, tai medžioklės.
Beje, būtent medžioklės metu 1995 m. A. Brazauskas ir tuometinis premjeras Adolfas Šleževičius pasirašė Lietuvai nenaudingą Maišiagalos memorandumą dėl Lietuvos ir Latvijos sienos Baltijos jūroje. Vėliau A. Brazauskas savo parašą atšaukė, tačiau šį žingsnį beveik visi vadina užsienio politikos nesėkme.
„Medžioklės ir bandymas gilintis į jūrinės sienos subtilybes A. Brazauskui turėjo savo kainą“, - apie Maišiagalos memorandumą rašo buvęs užsienio reikalų viceministras Albinas Januška.
„1995 metų gegužės mėnesį Maišiagaloje įvykusioje medžioklėje ir neformaliose neskelbtose derybose valstybių vadovai aptarė kai kurias valstybės jūros sienos demarkavimo subtilybes ir net pasirašė protokolą, žinomą kaip Maišiagalos memorandumą. Nelabai naudingą Lietuvai – bent iki šiol taip atrodo. Net sunku patikėti, kad Latvijos vadovai galėjo taip pasinaudoti draugiška atmosfera, ir pateikti tik sau naudingus argumentus“, - stebisi diplomatas.
Buvęs prezidento referentas užsienio politikos klausimais Dainius Trinkūnas irgi rašo, jog tarptautinės politikos nesėkmių nebuvo, išskyrus Maišiagalos memorandumą.
„Pasirašymo metu šalia prezidento nebuvo nė vieno patarėjo ir latviai A. Brazauską tiesiog prigavo. Vėliau prezidentas atšaukė savo parašą po memorandumu“, - teigia D. Trinkūnas.
Vieną politiką reikėjo sulaikyti nuo lipimo į bagažinę?
Tačiau D. Trinkūnas kategoriškai neigia gandus, esą A. Brazauskas nesaikingai vartodavo alkoholį. Pasak buvusio referento, A. Brazauskas visad apsiribodavo stiklu viskio ar taure raudono vyno.
„Noriu tai kategoriškai paneigti. Ir oficialioje, ir neoficialioje aplinkoje jis labai retai išgerdavo stiklą viskio, dažniausiai apsiribodavo taure raudono vyno. Nors saviškių tarpe, kaip pasakodavo, galėdavo išgerti ir degtinės per šventes. Jam tai leisdavo kūno sudėjimas ir aktyvus gyvenimo būdas“, - teigia buvęs jo referentas.
Jo teigimu, A. Brazauskas niekada nenusileido iki tokio lygio, kaip kai kurie prezidentai ar Seimo nariai.
„Vienus reikėdavo sulaikyti nuo lipimo į automobilio bagažinę, kitus paslapčia išvežti, kad niekas nematytų“, - rašė D. Trinkūnas.
Buvęs Prezidentūros ūkio skyriaus vedėjas Juozas Malinauskas rašo, jog niekad nėra matęs A. Brazausko smarkiai išgėrusio.
„Dėl savo kompleksijos jis galėdavo labai daug „pakelti“. LKP CK antrasis sekretorius Nikolajus Dybenka garsėjo galintis išgerti nors ir kibirą (buvo tikras sibirietis), tačiau jis stengdavosi ir kitus nugirdyti. A. Brazauskas niekados neversdavo kitų ką nors daryti per prievartą“, - teigia J. Malinauskas.
Jo pasakojimu, A. Brazauskas per medžiokles nušaudavo daug, tačiau mėsą atiduodavo į Panevėžio mėsos kombinatą, iš kurio dalį „atsiimdavo“ dešromis.
Kaip pykosi A.Brazausko ir V.Adamkaus šunys
Buvęs užsienio reikalų viceministras A. Januška atsiminimuose apie A. Brazauską nemažą dalį skyrė A. Brazausko ir V. Adamkaus šunų kivirčui.
A. Brazauskas Turniškėse laikė taksų veislės šunį Čikį, V. Adamkus – vokiečių aviganį Sargį.
„Kaimynai prezidentai buvo draugiški, tačiau jų augintiniai virė šuniška neapykanta. Pagal A. Brazausko versiją nemeilė prasidėjo nuo tada, kai Čikis, saugiai pasislėpęs už tinklinės tvoros, pagavo už nosies Sargį ir gana ilgai taip jį kankino. Nuo tol Sargis visaip persekiojo Čikį. Buvo pagavęs ir taip pakratęs, kad Čikį teko susiūti“, - pasakoja A. Januška.
Užsienio reikalų viceministras taip pat priduria, kad A. Brazausko šuo į namus tempdavo kurmius ir žiurkes, o vieną kartą palindo po signataro Rolando Paulausko automobiliu ir sugraužė elektros instaliaciją.
A. Januška prisimena, kad A. Brazauskas net juokais pasipiktino, jog R. Paulaiskas pareiškė jam pretenzijas: „Įsivaizduokit, R. Paulauskas pareiškė man pretenzijas. Pats automobilyje, turbūt, laiko lašinius, o kaltas Čikis“.
Abejojo, ar nereikia priimti Rusijos saugumo garantijų
A. Januška, be šunų kautynių, pasakojo ir apie vizitą Maskvoje, kai Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas siūlė vienašališkas Rusijos garantijas Lietuvai, nors ši siekė stoti į NATO. Kadangi A. Brazauskas abejojo, ar tikrai reikia atmesti Rusijos siūlomas garantijas, jo patarėjai ir Užsienio reikalų ministerijos atstovai vizitą atsimena kaip sudėtingą.
„Mūsų NATO integracijos kontekste tai būtų visiškas nesusipratimas. Atrodė, kad padėtį komplikavo ir A. Brazausko abejonės, nes jis vis pasvarstydavo, paerzindavo. O kas čia blogo, jei Rusija įsipareigotų ginti Lietuvos nepriklausomybę nuo visų ateities priešų? Ne kiekvienai valstybei gi Rusija tokius dalykus siūlo, gal čia nereikia atmesti iš karto“, - rašo A. Januška.
Prezidentams išėjus tartis, delegacija liko už durų, o valstybių vadovams sugrįžus jų veidai buvo neįskaitomi.
„Nusiraminkit, neėmiau tų garantijų, likome NATO“, - A. Brazauską cituoja A. Januška.
„O vėliau B. Jelcinas, iškalbingai mosikuodamas rankomis paaiškino – siūliau aš Lietuvai skėtį, va tokį didelį, saugumo, bet Algirdas sako, gal nereikia mums jo. Ne nereikia, tai nereikia. Einam Algirdai, - pamojo jis ir mums visiems. Ir vodka liejosi laisvai“, - priduria diplomatas.
Svarstė apie didžiausių nusikaltėlių pradanginimą
Buvęs vidaus reikalų ministras Romasis Vaitekūnas knygoje parašė, kaip A. Brazauskas laukiniais nusikalstamumo klestėjimo laikais užsiminė apie galimybę su nusikalstamumu susitvarkyti panašiai kaip generolas Charles de Gaulle.
„Vieną dieną užėjus pas prezidentą jis pakvietė pasivaikščioti po pastatą. Prie vieno kampo prezidentas staiga sustojo, atsigręžė į mane ir tyliai pasakė: „O tu žinai, kaip de Golis po karo išsprendė nusikalstamumo problemą? Ar nereikėtų ir mums pagalvoti?“, - esą paklausė A. Brazauskas.
R. Vaitekūnas teigia supratęs, ką galvoje turi prezidentas. Jis rašo atsakęs, kad sudaryti 10-15 pavojingiausių nusikaltėlių sąrašą ir padaryti, kad jie per vieną naktį išnyktų, nėra sunku. Tačiau pasiūlė A. Brazauskui pasirašyti dekretą, apie kurį žinotų jis pats, ministras bei premjeras.
Tačiau A. Brazauskas, pasak R. Vaitekūno, neatsakė ir daugiau niekad apie tai neužsiminė.
Tuo tarpu buvęs A. Brazausko patarėjas, LKP CK antrasis sekretorius Vladimiras Beriozovas prisiminė, kad teisiant Borisą Dekanidzę, kuris užsakė žurnalisto Vito Lingio žmogžudystę, prezidentą nuolat atakavo kultūros veikėjai, prašę pasigailėti nusikalstamo pasaulio atstovo.
„Būdamas prezidentu jis buvo spaudžiamas, kad suteiktų malonę B. Dekanidzei. Ypač aktyviai to reikalavo žinomi kultūros žmonės. A. Brazauskas, pats būdamas iš prigimties jautrus, sakė: „Tai išdėstykite savo nuomonę spaudoje, man bus lengviau spręsti“. Tačiau to padaryti niekas viešai nedrįso ir B. Dekanidzė buvo sušaudytas“, - sako V. Berioziovas.