„Man be galo liūdna ir be galo skaudu. Tai pati skaudžiausia tema“, – DELFI paklausta, kaip emigracija paveikė šį rajoną, atsiduso Rožyno seniūnaitijos seniūnaitė ir bendruomenės pirmininkė Romualda Šerplienė.
DELFI primena, kad Policijos departamentas sekmadienį pranešė, kad apie 0.45 val. Panevėžyje, Rožyno rajone, kompanija asmenų užpuolė tris jaunus vyrus ir talžė juos lazdomis. Vienas sumuštųjų – 26 m. vyras – nuo smūgių mirė vietoje.
Namai vaiduokliai: 400 kv. m. pastate gyvena dviese ar po vieną
Jos teigimu, per pastaruosius metus gyventojų čia sumažėjo itin pastebimai. 2008 m. jų buvo apie 14 tūkst., dabar vargu, abejojo, ar visus suskaičiavę pasiektume 9 tūkst. ribą.
„Emigracija labai skaudžiai mus palietė. Kas galėjo, išvažiavo, liko tėvai, senukai, vienišų žmonių daug turime. Įsivaizduokite, 400 kv. m. name dabar gyvena 1-2 žmonės. Eini, kalbiesi su žmonėmis ir girdi, kad dukra – Danijoje, sūnus – Norvegijoje, vyras – Anglijoje“, – liūdną realybę atskleidė ji.
Dažniausiai, pasak R. Šerplienės, panevėžiečiai vyksta į tokias šalis kaip Anglija, Vokietija, Austrija, Norvegija ir Danija.
„Dažniausiai išvyksta jaunimas ieškoti darbo, bet turim ir daug atvejų, kai moteris gyvena name, dirba Panevėžyje, o vyras yra užsienyje. Ir mano kaimynystėje, gyvenu Žilvičių gatvėje, tik neseniai vyras į namus grįžo. 15 metų dirbo Amerikoje, užsidirbo pensijai ir atgal. Daug tokių“, – pasakojo pašnekovė.
Gražūs tik iš išorės – dalį namo užkonservuoja
Paklausta, kaip vienas ar du žmonės išlaiko tokius gigantiškus namus, kurių gausu Rožyno rajone, R. Šerplienė pripažino, kad neretai gražiai jie atrodo tik iš išorės.
„Išsilaikymas yra toks, kad namuose yra atskiras kambarys ir virtuvė, kurie šildomi, o didžioji dalis tų namų užkonservuota. Padalinama gabaliukais, kad būtų galima išlaikyti. Viso tokio namo vienas žmogus nepašildys“, – panevėžiečių gudrybes atskleidė ji.
Maža to, vaikštant po Rožyno rajoną galima matyti, kad kone kiekvieno namo kieme suverstos malkos ir įvairios medienos atplaišos.
„Didžiulį juodą darbą padarė ekonominė krizė, emigracija, euro įvedimas. Namai buvo šildomi ir dujomis, bet dabar – tik malkos. Net briketus ar dar ką pirkti yra be galo brangu, nežmoniškas kainų pakilimas. Visi patys puikiai žinote, kad pensijos mažos, atlyginimai maži, o kainos po euro įvedimo yra tolygios skaičiais, kaip kad būdavo „prie lito“. Ir tai žmones privertė rinktis kietąjį kurą“, – aiškino bendruomenės pirmininkė.
Nebeišgyvena, todėl verčiasi, kaip kas gali
Tiesa, neužtenka ir to. Rudenį sunku rasti gatvę, kurioje nebūtų siūloma išsispausti sulčių, ant namų kabo ir iškabos, siūlančios čia sumontuoti ir subalansuoti ratus.
„Namus išlaiko vietiniu versliuku, kas ką sugeba. Kas siuva, kas automobilius remontuoja, ir sulčių spaudykla, ir duonos, ir tortų kepykla – yra tokių dalykų. Žmonės verčiasi. Juk kažkaip gyventi reikia“, – bendruomenės įpročius atskleidė jos pirmininkė.
Apie tai kalbėti jai, pripažino, nepaprastai skaudu. Pirmieji Rožyno gyventojai buvo tremtiniai, po skaudžios patirties grįžę į tėvynę. Vėliau čia pradėjo keltis jaunos šeimos, net baisiausiame sapne nesapnavusios, kas jų laukia ateityje.
Kadaise gyveno tremtiniai ir jaunos šeimos
„Pirmasis – senasis mūsų Rožynas – tremtinių vieta. Į pelkę buvo suvaryti grįžę iš tremties, kurie buvo tiesiog numesti – ai, ten, už to geležinkelio, mėsos kombinato tegul ir statosi namus“, – rajono istoriją prisiminė R. Šerplienė.
Jos teigimu, devintojo dešimtmečio pradžioje į šį rajoną atsigręžė šeimos. Į 1971 m. atidarytą vietinę mokyklą tuomet plūstelėjo vaikai. Nors joje sukurta 1200 vietų moksleiviams, dabar pastarųjų tėra vos 400.
„Statėmės, dirbome patys. Važiuodavo ekskursijos žiūrėti, kaip žmonės dirba. Tokia ta pradžia buvo“, – sakė bendruomenės pirmininkė.
Iki šiol dalis namų – neįrengti: statė, nes manė, kad gyvens vaikai
Paklausta, iš kokių lėšų jaunos šeimos tuomet statėsi didžiulius namus, R. Šerplienė pabrėžė, kad visa tai – beprotiško darbštumo rezultatas.
„Kada pats laukei kažkokios gyvenamos pastogės 10-15 metų, galvoji, ką daryti, kad nereikėtų laukti vaikams. Visi planavome, kad gyvens vaikai. Statėme didelius namus, kad jiems kiek ta gyvenimo pradžia būtų lengvesnė, nereikėtų tiek vargti, kiek vargo tėvai bendrabučių kambarėliuose“, – aiškino ji.
Be to, pasakojo bendruomenės pirmininkė, ir namai tuomet nedygdavo taip greitai kaip dabar. Plytą po plytos žmonės dėdavo patys 5-6 metus.
„Dalis tų namų buvo neįrengta, dalis įsirengė pirmą aukštą ir gyveno, o antrą paliko vaikams susitvarkyti. Ir dabar dar daug tų namų yra ne visiškai įrengti“, – atskleidė pašnekovė.
Gąsdinantis vidurkis: kiekvienoje gatvėje – 5 tušti namai
R. Šerplienės teigimu, kad ir kaip stengtųsi, dalis Rožynų gyventojų supranta, kad stebuklų nebūna ir nuleidžia rankas. Namus jie parduoda ir keliasi į kaimus.
„Daug namų parduodama. Po rajoną daugiausiai važinėju dviračiu, tai ir skaudu, ir liūdna, kai ant langų – „Parduodama“, „Parduodamas“. Vidurkis – gatvėje 5 tušti namai“, – sakė ji.
Skaudu bendruomenės pirmininkei ir dėl to, kad per pastaruosius metus aplinka rajone tik gražėjo – gatvės išasfaltuotos, stadionai – su naujais takais, išpuoselėta mokykla, bendruomenės erdvė, skaitykla, bet nebėra, kas tuo naudotųsi.
„Aš be galo myliu tą rajoną, bet man taip skaudu kalbėti. Visą laiką dar puoselėju viltį – gal ateis jaunos šeimos, kuriasi, po truputį perka namus, keliasi žmonės iš daugiabučių, tačiau lygiai taip pat ir išeina. Na, vis tiek turiu viltį, kad Rožynas negali mirti. Tai be galo darbščių žmonių rajonas, išgyvenusių ir tremtį, ir blokadą, ir taip gražiai sutvarkyta“, – graudinosi ji.
Gyvena iš emigrantų pinigų: seniukai pasilieka
Savo ruožtu Rožyno rajone gyvenantis Kazimieras skaičiuoja jau 75-us gyvenimo metus.
„Šeimos daugiausiai čia gyvena, bet nepilnos. Emigruoja, atsiunčia pinigėlių. Kiek girdžiu, į Ispaniją ir Angliją dažniausiai vyksta“, – pasakojo jis.
Kazimiero teigimu, didžiulius namus prižiūrėti juose gyvenantiems padeda giminės, pažįstami.
„Visi neišvažiuoja, seniukai pasilieka“, – bendruomenės realybę atskleidė jis.
Pasak pašnekovo, didžiulį dviejų aukštų namą Rožyne dabar galima nusipirkti už maždaug 70 tūkst. eurų.
Turtus sukrovė metalas ir automobiliai
Pamodamas į lygiagrečiai esančią gatvę senolis pasakoja, kad ten – oligarchų rajonas. Paklausus, kuo jie verčiasi, Kazimieras patikino, kad turtus jiems sukrovė prekyba metalu, automobiliais.
„Namai – pasaka. Baseinai rūsiuose, biliardo stalai. Bet yra Rožyne ir namų vaiduoklių – išvažiuoja ir palieka, kai kurių ir statyti nebaigia“, – kaimynų įpročių skirtumus įvardijo jis.
Kazimieras piktinosi tik tuo, kad naujai besikuriantys neva visai nebepaiso nusistovėjusių taisyklių – kadaise esą tai buvo labai ramus rajonas. Dabar, jo teigimu, jei ženklas rodo, kad važiuoti galima 40 per valandą greičiu, jie spaudžia bent 85 kilometrus per valandą.
Kaimynystė darosi nebemaloni
Tuo metu kitas Rožyne gyvenantis panevėžietis piktinosi, kad namą perrašė anūkei, kuri šiuo metu gyvena Norvegijoje, tačiau jo jai niekaip nepavyksta parduoti.
„Kiek kaimynystėje gyvena, tiek visi iš kaimo persikėlę. Nežinau, iš kur pinigai – tėvai gal davė“, – svarstė vyras.
Paklaustas, ar daug kaimynų emigravę, jis ėmė įnirtingai mojuoti ranka vis rodydamas į skirtingus pastatus.
„Aš pensininkas, man 72 metai“, – apie save trumpai papasakojo vyras.
2016 m. emigracija pasiekė piką
Portalo „Jūsų Panevėžys“ duomenimis, vien Panevėžio mieste ir rajone per penkerius metus emigravo beveik 8 tūkst. gyventojų. Statistikos departamento duomenimis, per penkerius metus, nuo 2012 m. iki 2016 m., iš Panevėžio miesto emigravo 5 951 žmogus, iš Panevėžio rajono 1 916 gyventojų.
Tačiau nereikia pamiršti, kad statistikos departamentas gali pateikti nepilną informaciją, mat skaičiuojami tik tie asmenys, kurie deklaravo savo išvykimą.
Emigracija iš Panevėžio miesto kas metus auga ir 2016 metais pasiekė piką – 1 585 gyventojai pasirinko emigranto kelią. Panevėžio rajone skaičius kiek mažesnis.