Su naujojo Seimo nariu, į parlamentą patekusiu su Liberalų sąjūdžio sąrašu, istorijos mokslų daktaru, politologu, 1998–1999 m. ministro pirmininko Gedimino Vagnoriaus konsultantu valstybės ir žmogaus teisių klausimais, 2015–2016 m. Ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus sekretoriato vyriausiausiuoju konsultantu R. Lopata portalas Delfi.lt kalbėjosi apie Seimo darbą pandemijos sąlygomis, naująją Vyriausybę, užsienio politiką ir Lietuvos ateitį.
– Pamažu įsibėgėja naujai išrinkto Seimo kadencija. Politinius procesus pastaraisiais metais sekėte kiek iš kitos pusės – kaip politologas komentuodamas ir analizuodamas Seimo ir kitų politinių institucijų darbą. Kokie pirmieji įspūdžiai, dalyvaujant vidiniuose Seimo procesuose?
– Atvirai pasakius, net nemąsčiau. Viskas eina automatu, rutina pasiglemžia. Žinoma, yra daug vadinamųjų procedūrinių dalykų, tas natūralu. Reikia viską daryti pagal taisykles, kaip turėtų būti.
Sprendimų efektyvumas – čia jau kitas klausimas. Bet kol kas virtuvė atrodo normali. Tik specifika dabar priklauso nuo bendros situacijos: ir pandemija, ir laukiantys iššūkiai dėl biudžeto, ir kiti panašūs dalykai. Dabar yra tam tikras susikaupimas ir sprendimų paieškos.
Bet labiausiai slegia tai, kas slegia ir visus Lietuvos žmones, tai ta karantininė aplinka ir tai sudaro papildomų problemų darbo eigai. Žmonės labiau įpratę dirbti, matydami atvirus veidus, o dabar juos matai per kompiuterio ekranus.
– Dalies darbų persikėlimas į nuotolinę erdvę apsunkina darbo procesą?
– Gyvas bendravimas ir gyvos diskusijos, kad ir komitetuose, yra tam tikras privalumas, lyginant su nekontaktiniu bendravimu. Bet visko pasitaiko, prie visko prisitaikai ir kol kas didelių problemų sprendimų priėmimui nekyla.
– Kaip jūs, kaip valdančiosios koalicijos atstovas, vertinate darbą pradėjusią Vyriausybę ir jos vadovę Ingridą Šimonytę?
– Sunku pasakyti. Bendra Seime vyraujanti nuotaika, nepriklausomai priklausai valdančiajai koalicijai ar ne, yra žiūrėjimas su pagarba į premjerę ir jos kompetencijas, jos lyderystę, apskritai į jos asmenybę. Manau, kad ji tikrai nepaves.
Kaip bus su ministrais, laikas parodys. Manau, kad Vyriausybės darbas prasidėjo nelengvom aplinkybėm. Klaidų tikrai gali būti – kas jų neišvengia? Bet visi turėtų įsibėgėti ir viskas turėtų būti gerai.
Žinoma, pati atmosfera dabar tokia, kad daugiau yra neigiamybių, neigiamybių visame mūsų gyvenime. Reikėtų palaukti ir labiau kreipti dėmesį į tas šviesas tunelio gale, jų tikrai yra. Netrukus ta šviesa ryškės, nes popandeminis laikotarpis neišvengiamai artėja. Būsime kažkiek pasikeitę, bet viskas susinormalizuos.
– Kokių santykių tarp premjerės, Vyriausybės ir prezidento Gitano Nausėdos galime tikėtis? Ar tas santykis bus darnus?
– Prognozuoti sunku, nes politika nėra schemos, tai greičiau situacijos. Daug kas priklausys nuo situacijų ir jų sprendimo. Tiek Vyriausybė, tiek prezidentas, mano nuomone, supranta, kad situacija reikalauja bendradarbiavimo. Turėtų būti tarpinstitucinis bendradarbiavimas ir abi institucijos turėtų dirbti kartu. Kol kas neturiu abejonių, kad gali būti kitaip.
– Potencialių įtampų, tarkime, užsienio politikos srityje, neįžvelgiate?
– Artimiausiu metu tikrai ne. Viena vertus, gali būti tam tikrų nesutarimų dėl kai kurių pareigūnų paskyrimo ar panašių dalykų. Bet teko girdėti, kaip prieš Vyriausybės tvirtinimą premjerė atsakinėjo į klausimus. Paklausus, kaip ji žiūri į konstitucines problemas atstovaujant Lietuvą, Lietuvos Respubliką Europos Vadovų Taryboje, jos atsakymas buvo pakankamai aiškus: artimiausiu metu jokių judesių, poslinkių neturėtų būti. Sakyčiau, kad artimiausiu metu net ir šitas klausimas nekels įtampos.
– Pristatant Vyriausybės programą girdėjome, kad šios valdančiosios daugumos užsienio politika bus vertybinė užsienio politika. Kokias pagrindines gaires išskirtumėte, galvojant apie tą vertybinę užsienio politiką?
– Gairė yra viena – tvirtas nacionalinių interesų gynimas ir jų atstovavimas. Kalbant konkrečiai, nacionalinių interesų atstovavimas priklausys nuo to, kaip Lietuva sugebės tuos nacionalinius interesus atstovauti per koalicijas Europos Sąjungoje (ES). Jei mes pažiūrėtume į koalicijų formavimą ES viduje praeitoje kadencijoje, ginant vieną ar kitą Lietuvai svarbų klausimą, tai šioje kadencijoje poslinkis čia bus.
O kuo tai virs realiame gyvenime, dar reikės palaukti.
– Kaip vertybinės užsienio kontekste atrodo Astravo ir apskritai Baltarusijos klausimas?
– Kalbant apie Astravą, turėjome dvi problemas. Viena problema buvo išorinė, kad savo intereso negynėme būtent koalicijų ES viduje formavime. Antra problema buvo vidinės problemos, kai matėme Energetikos ministerijos derybas su latviais, kurios iš principo neigė tą, ką Lietuvos Respublikos Seimas buvo priėmęs Astravo elektros nepirkimo įstatymu.
Turint omenyje, kad Energetikos ministerijos tokius veiksmus aštriai kritikavo dabartinis energetikos ministras, manau, kad šalies viduje šiuo klausimu aiškumas dabar tikrai bus. Nacionaliniai interesai dėl nepirkimo yra labai akivaizdūs, aiškūs ir svarbūs. Neabejoju, kad Energetikos ministerija, o kartu ir Užsienio reikalų ministerija tą žino. Dabar belieka iš tikrųjų darbas su sąjunginingais ES.
– Jūs Baltarusijos klausimu akcentuojate veikimą ES lygmenyje, o ar įmanomas ir kiek reikšmingas artimiausiu metu būtų dvišalio bendradarbiavimo formatų ieškojimas?
– Čia yra trys veiksniai, gal net keturi, turint omenyje vėl tą pačią ES. Pirmieji trys tai būtų, pirma, kad mes nepripažįstame rinkimų rezultatų ir Aliaksandro Lukašenkos kaip leigitimaus Baltarusijos vadovo. Kitaip tariant, kokie yra politiniai santykiai su nepripažįstamu režimu, yra akivaizdu. Bet yra tas vadinamasis ekonominio bendradarbiavimo veiksnys. Tai čia daug kas priklausys ne tik nuo mūsų apsisprendimo, bet ir nuo ES apsisprendimo ir įvairių sankcijų. Ką ne kartą mes darėme, kai anksčiau kalbėdavome, kad mūsų užsienio politika yra vertybinė politika, turime remti ir gerbti demokratijas, laisvą tautų apsisprendimą, bet dėl to eidavome į kompromisus su režimu.
Trečia, tikrai reikia galvoti apie paramos formas opoziciniam judėjimui, tikintis, kad jis iš tikrųjų išreiškia visos baltarusių tautos arba didžiosios jos dalies norus, troškimus ir viltis. O čia mes irgi turėjome skaudžių pamokų, kai užuot rėmę opozicionierius kartais juos ir išduodavome.
– Pastaraisiais metais skaitydami grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo ataskaitas, matome, kad vis daugiau dėmesio skiriama Kinijai ir potencialioms su šia šalimi susijusioms rizikoms. Vyriausybės programoje Kinijos vaidmeniui dėmesio skiriama mažai, kodėl taip yra?
– Kinijos veiksnio sudėtingumą ir galimas grėsmes, ir tam tikras galimybes daugiau suvokia pati ES ir atskiros ES valstybės. Šiuo klausimu atsakas būtų toks pat – koalicijos su ES valstybėmis Kinijos klausimu. Vienareikšmiškai kadangi ta linija grėsmių ir Kinijos grėsmės įvardijimo bei vertinimo visose srityse daugiau mažiau ima sutapti, tam mes ir esame ES, kad iš jos semtumėmės jėgos ir kartu su ja, kaip jėga, būtume prieš kitą jėgą, ieškant sprendimų.
– Seime kuriamas naujas Ateities komitetas ir jūs tikriausiai būsite jo pirmininku. Tai kokia ta Lietuvos ateitis bus po ketverių metų, kai kadenciją baigs dabartinis Seimas?
– Taip, Seime baigiamas steigti Ateities komitetas, kuriam, panašu, kad teks vadovauti. Kai pradėsime rinktis su komiteto nariais, matysime, kaip tą Lietuvos ateitį įsivaizduojame.
O, kalbant rimtai, yra daug sudedamųjų dalių, daug veiksnių, svarbu turėti tuos orientyrus, į kuriuos lygiuojamės. Man regis, valstybėje yra tam tikra painiava su valstybės ateitimi. Yra nemažai strateginių dokumentų, kurie dažnai tarpusavyje nekoreliuoja, nėra ryšio tarp jų. Nėra ryšio – nėra perspektyvų. Šita situacija truputį kelia nerimą, bet manau, kad ateina metas, kai reikia šituos dalykus taisyti. Be to, iš tikrųjų per šią būsimą kadenciją pagal įstatymus jau matome, kad ateina naujas valstybės pažangos planas: jau nebe 2020-2030 m., bet 2020-2050 m.
Bet vėlgi gyvename tokiame pasaulyje, kuriame yra tokių momentų, kur prognozės, paaiškinti, kaip atrodysime po ketverių ar daugiau metu, nepadės.