Pasakojimus apie šio žmogaus, vadinto elektronikos genijumi, savo rankomis sukonstruotą radijo stotį, kurios ieškojo virš miesto skraidęs karinis sraigtasparnis, girdėjo kelios druskininkiečių kartos. Bet prieš trejetą metų Viktoras Stasiūnas dingo iš kurorto. Kaip paaiškėjo – buvo išvežtas į Leipalingio miestelį, esantį už 13 kilometrų nuo Druskininkų ir apgyvendintas socialiniu būstu vadinamame metaliniame konteineryje.
Žiemą buvo išmestas iš buto
Penkiasdešimtmetis V. Stasiūnas sako, kad gyvenime vadovaujasi principu nemokėti už tai, kuo nesinaudoja ir nesinaudoti tuo, kas nėra būtina. Kai jo butą Druskininkų kurorto Gardino gatvėje užliejo per kiaurą stogą varvantis vanduo, iš principo nemokėjo komunalinių mokesčių. Tokia protesto forma dar niekam geruoju nesibaigė – sulaukė iškeldinimo.
„Pasakiau, kad imate pinigus nežinia už ką ir pradėjau nebemokėti. Išmetė į gatvę žiemą, vasario pabaigoje, o tada lyg tyčia pasnigo, nors visa žiema buvo švelni. Visus mano laidus ir radijo detales išvežė į sąvartyną. Jiems tai atrodė šlamštas, o aš skaičiuoju, kad kiekviena detalė, kurią dar galiu panaudoti kažką remontuodamas, turi vertę“, – pasakojo Viktoras.
Taip jis atsidūrė viename iš Leipalingio miestelio pakraštyje, prie išvažiavimo Didžiasalio link, aikštelėje sustatytų metalinių konteinerių. Pusę konteinerio užimantis Viktoro būstas su atskiru įėjimu – ankštas kaip sovietinės statybos buto vonios kambarys. Viduje tiek aparatūros ir kitokių daiktų, kad sunkiai galiu patikėti, kaip ten dar galėtų tilpti žmogus, o juo labiau išsitiesti miegoti. Todėl į svečius nesibraunu, bet pasiūlau pasikalbėti Leipalingio degalinėje, kur neseniai pastatytas kavos aparatas ir pora staliukų.
50 eurų per mėnesį
Viktoro konteineris skiriasi nuo kaimynų visuomet nuleistomis apsauginėmis žaliuzėmis ir didžiule palydovinės televizijos lėkšte. Tik pats V. Stasiūnas televizoriaus nežiūri, nebent naktimis pasiklauso tolimų kraštų radijo stočių. Užtat kitų konteinerių gyventojai, kuriems jis geranoriškai nutiesė kabelį, džiaugiasi galimybe matyti rusiškus televizijos kanalus.
V. Stasiūno kaimynams šis skardinis būstas, kuris vasarą įkaista tarsi orkaitė, o žiemą atšąla vos pravėrus duris, galima sakyti, yra paskutinis prieglobstis, suteiktas savivaldybės. Kol automobilyje laukiau Viktoro, konteinerių žmonių tarpusavio konflikto aiškintis užsuko policijos patrulis. Bet kaip nors bausti ar vežti į areštinę neįgalių, priklausomybių kamuojamų žmonių pareigūnai neskuba. Šį kartą pakako griežtesnio žodžio ir konfliktas nurimo.
„Gal nepatikėsite, bet jie visi yra labai geri žmonės. Nė vienas man nėra ko nors blogo padaręs. Tik aš mažai čia būnu – ryte išeinu, o grįžtu jau sutemus. Vis kas nors paskambina, paprašo kažką sutaisyti. Va kiek šiandien uždirbau“, – rodo Viktoras pusė saujos metalinių eurų.
Mūsų pokalbio dieną jis pėsčias nuėjo į Druskininkus, sutaisė seną televizorių ir pėsčias būtų grįžęs, jeigu aš, nesulaukęs jo prie konteinerio, nebūčiau paskambinęs, pasigavęs ties „Snow arena“ ir parvežęs į Leipalingį.
Be tų kelių papildomai uždirbtų monetų, V. Stasiūnui tektų maitintis už 50 eurų per mėnesį. Tiek lieka iš neįgalumo pašalpos, kai pusę jos pasiima antstoliai. Gelbsti iš senų, perduodamų iš lūpų į lūpas, miesto legendų užsilikęs druskininkiečių tikėjimas, kad Viktoras gali sutaisyti tai, ko kiti neįveikia arba nesiima taisyti.
Būtent taip man jį ir pavyko surasti: „Ryto“ gimnazijos dailės mokytojas Andrius Mosiejus atsitiktinai prasitarė, kaip seno mokyklos autobuso elektronikos gedimą sugebėjo perprasti tik Viktoras, kuris dabar gyvena Leipalingio konteineryje.
Leisdamasis sudaužė lėktuvą
Po vidurinės mokyklos V. Stasiūnas buvo išvykęs studijuoti pilotažą, oro dinamiką ir astrofiziką tuometinio Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) Valerijaus Čkalovo akademijoje. Svajone skraidyti užsikrėtė dar vaikystėje, vartydamas žurnalus „Sparnai“.
„Pats konstruodavau lėktuvų modelius. Galvojau, kad pakils virš daugiabučio namo, o jis tėškėsi į langą, sudaužė stiklą, išgąsdino žmones. Paskui, jau studijuodamas Leningrade, supratau, kad ir nutupdyti lėktuvą „Su-15“ nėra paprasta – turi laiku truktelėti šturvalą, kad jis išsilygintų. Kartą truktelėjau, maniau, tik truputėlį, o priešpriešinis vėjas mane pakėlė daugiau negu priklauso. Priekis pasikėlė, trinktelėjau į taką, ir visa uodega nulėkė“, – prisiminė V. Stasiūnas.
Studijų V. Čkalovo akademijoje Viktoras taip ir nebaigė, nes baigėsi sovietmetis, be to, kaip pats sako, jam buvo reikalingos žinios o ne diplomas.
Dviratis su autobuso vairu
„Tuo metu dirbau Druskininkų autobusų parke. Išsirinkau patį didžiausią vairą nuo autobuso „LAZ 695“ ir sumontavau ant dviračio. Sustabdo mane kelių policija ir apžiūri. Pamatavo, kad kelyje toks dviratis neužima daugiau pločio, negu įprastinis, ir leido važinėti. Dabar vėl važinėju dviračiu ir pradėjau galvoti, kad reikės paieškoti panašaus vairo“, – sakė keistuolio reputaciją dėl tokios transporto priemonės pelnęs vyras.
Kita miesto legenda byloja, kad Viktoras sovietmečiu susikonstravo radijo siųstuvą ir dėl to jo ieškojo po Druskininkus skraidęs karinis sraigtasparnis su specialia įranga.
„Licencijos buvo, bet jas tada teko gauti iš Maskvos. Buvo 1987 – 1988 m. Gavau dažnį ir transliavau trumpųjų bangų ruože, radijo mėgėjų dažniu. Merkinėje buvo senas priešgaisrinis bokštas, tai man labai tiko. Visa įranga – siųstuvai, generatoriai – savo darbo. Į politiką nelindom, grojome muziką. Paskui tuos dažnius atidavė visuomeninei transliacijai ir aš jau ten atsidūriau ne vietoje“, – prisiminė V. Stasiūnas.
Laimėjo loterijoje įspūdingą sumą
Nuo vaikystės alkoholio nevartojantis, nerūkantis ir kasdien aktyviai judantis vyras, tik sulaukęs 50 metų, susimąstė kas bus tuomet, kai jau negalės savimi pasirūpinti. Kartą jis paslydo taisydamas šviestuvą ir stiprokai susižeidė ranką. Pagalbos į medikus nesikreipė, tik sugrįžo į savo konteinerį, prigulė ir pajuto, kad nebeturi jėgų atsikelti.
„Nuo 2015-ųjų Naujųjų metų iki sausio 20-osios taip ir pragulėjau. Baigėsi maistas, o paskui ir geriamo vandens atsargos. Tada supratau, kad turiu būti pasiruošęs tokiems netikėtumams, sukaupti atsargas ir siekti kaip įmanoma didesnės autonomijos. Socialinio būsto konteineriai šildomi elektra, bet aš jos atsisakiau ir šildau dujomis. Vieno dujų baliono, net nepilno, dar neišnaudojau nuo žiemos pradžios. Ant stogo sumontavau saulės elementus, viduje turiu akumuliatorius ir elektros mano reikmėms pakanka“, – sakė Viktoras.
Bandyti pradėti gyvenimą iš naujo kur nors kitoje šalyje, kur jo įgūdžiai ir žinios būtų labiau vertinami, V. Stasiūnas jau nesvajoja. Sako, kad važiuoti į užsienį neturint konkretaus darbo pasiūlymo jam jau vėloka, amžius jau ne tas.
„Niekam nieko nesakiau, kad neapiplėštų. Jau svajojau, kokį namą už tuos pinigus pasistatysiu, bet prasidėjo infliacija. Rublius keitė talonai, tada įvedė litą ir pamačiau, kad iš mano pinigų jau beveik nieko neliko. Visos svajonės žlugo. Valstybė iš manęs atėmė šitiek, davė pusė vagonėlio ir sako, kad to dar per daug – eik dirbt. Atleiskit“, – susijaudinęs kalbėjo Viktoras.