Per laikinosios komisijos posėdį VPT direktorė Diana Vilytė konstatavo, kad nacionaliniam transliuotojui tarnyba neskyrė padidinto dėmesio.
„Statybos, medicina, IT, keliai – įdirbis yra daugiau tose srityse, bet ne atskiroms perkančioms organizacijoms“, - sakė D. Vilytė. Pasak jos, per pastarąjį dešimtmetį buvo atliekama po vieną – du patikrinimus, buvo metų, kai nė karto nebuvo vertinami LRT vykdyti viešieji pirkimai.
VPT vadovė atkreipė dėmesį, kad rinkos elgsena taip pat buvo vangi – verslas nerašė daug pretenzijų dėl netinkamų techninių sąlygų arba kvalifikacinių reikalavimų.
„Nežinau, ar čia yra žiniasklaidos specifika, ar kažkokios baimės, bet aktyvios rinkos elgsenos nebuvo stebima“, – sakė D. Vilytė.
VPT vadovė apžvelgdama paskutinius veiklos patikrinimus, atkreipė dėmesį į paskutinį 2017 m. gruodžio mėnesio 25 mln. eurų vertės investicinį projektą - nacionalinio transliuotojo pastatų remonto pirkimas.
„Pažeidimų nustatėme gana daug. Turbūt, gera naujiena, kad juos nustatėme iki sutarties pasirašymo, ir perkanti organizacija turės persvarstyti kvalifikacinius reikalavimus. Vienas iš tiekėjų yra nuėjęs į teismą. (...) Kvalifikaciniai reikalavimai buvo užaukštinti, darytina prielaida, kad jie buvo pritaikyti vienam tiekėjui“, - sakė D. Vilytė.
VPT vadovė spėjo, kad reikalavimai buvo sudaryti tokie, kad konkursą laimėtų ir darbus tęstų tas pats tiekėjas, kuris buvo laimėjęs konkursą 2016 m.
Atsižvelgdama į tai, ką nustatė tame pirkime, VPT ėmė vertinti ir 2016 m. sutarties įvykdymą. Tarnybos vadovė apžvelgė ir atskirų technologijų įsigijimų atvejus. „2016 m. abiem atvejais buvo nustatyti pažeidimai“, – sakė D. Vilytė.
Ji informavo, kad VPT nagrinėja kilnojamosios stoties pirkimą, taip pat vertina „Pirmosios kavos“laimėtus pirkimus.
„Seimo komisija prašė įvertinti visų penkerių metų viešuosius pirkimus, bet tai visai suparalyžiuotų tarnybos veiklą. Tai būtų įmanoma padaryti, bet labai išsitęstų laike, turbūt, nėra prasmės to daryti. Tai mes atsirinkome tuos, kur yra didelės vertės“, – sakė D. Vilytė.
VPT vadovė atkreipė dėmesį į vieno tiekėjo dominavimą laimėtuose konkursuose. „UAB „Televizijos ryšių sistemos“yra sėkmingas tiekėjas nacionaliniam transliuotojui“, - sakė D. Vilytė.
VPT vadovė konstatavo, kad televizinės technikos atveju yra specifinė situacija - „ne kiekvienas UAB'as gali tiekti“, bet esą reikėtų pasižiūrėti šiek tiek plačiau į situaciją – panagrinėti, kaip daroma kaimyninėse valstybėse.
„Gal nebuvo pakankamai pastangų pasidomėti ne tik tiekėjais, bet ir įvairiomis formomis – dabar aiškinamės, ar visada yra perkama, ar nėra galimybės jos nuomotis kilnojamas stotis. Pasižiūrėsime, kokia praktika yra kituose nacionaliniuose transliuotuojuose“, – sakė D. Vilytė.
Kitais atvejais, pasak VPT vadovės, jau konstatuoti pažeidimai.
„Iš vertinimų – dėl statybų - šiurkštūs Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimai ir su technika. (...) Nėra labai gerai su pirkimo dokumentų ruošimu ir techninėmis specifikacijomis, kvalifikaciniais reikalavimais. Turbūt, yra rengiami ribojantys konkurenciją dokumentai“, - sakė D. Vilytė.
Norėtų matyti daugiau atskaitomybės
VPT vadovė pažymėjo, kad būtina apsispręsti, kokie duomenys apie nacionalinio transliuoto finansus gali būti vieši.
„Matyt, čia yra visuomenės brandos klausimas, kada valstybė supras, kokie duomenys, kokie finansai turi būti vieši, o kokia informacija turi būti konfidenciali. Aš sutinku su Jumis, kad matyt derėtų struktūriniams padaliniams, kurie vienaip ar kitaip reguliuoja nacionalinio transliuotojo veiklą, savo strategijose numatyti, kaip jie save pozicionuoja“, – sakė D. Vilytė.
VPT vadovė konstatavo, kad finansavimas nacionaliniam transliuotojui yra solidus, todėl ir atskaitomybė visuomenei turėtų būti.
„Tai turėtų būti ir pačio nacionalinio transliuotojo noras, o jei noras nėra toks, koks turėtų būti, tada reikėtų reguliuoti įstatymais“, – sakė D. Vilytė.
VPT vadovė mano, kad visoms lėšas iš biudžeto gaunančioms institucijoms turi būti taikomi vienodi viešumo standartai.
„Aš manau, kad dėl biudžeto pajamų perskirstymo metodu gaunamų asignavimų privaloma atsiskaityti visuomenei ir kontroliuojančioms institucijoms. (…) Jeigu mes lygintume ligonines, mokyklas, darželius ir nacionalinį transliuotoją, aš manau, kad tai yra tie patys standartai dėl lėšų panaudojimo skaidrumo ir atskaitomybės“, – sakė D. Vilytė.
Ji nemato, kaip VPT vertinimai pirkimai gali kelti pavojų žodžių laisvei.
Kelia abejonių kontrolė
Pati LRT tarybos nare buvusi D. Vilytė negailėjo kritikos šios institucijos veiklai.
„Nežinau, kodėl taip susiklostė – ar tai yra dėl asmenybių, kurios buvo taryboje, ar dėl įstatymo netobulumo, kad tarybai suteiktos būtent tokios funkcijos, ar dėl kad visuomenės brandos, bet taryba niekada nebuvo ir nėra realus šeimininkas“, – konstatavo D. Vilytė.
Ji konstatavo, kad nacionalinis transliuotojas valdomas netobulai.
„Taryba niekada nebuvo savininkas, gerąja prasme, nacionalinio transliuotojo – kad ji tikrai turėtų įtaką laidų mastui. Formaliai kai kurie dalykai, lyg ir buvo nustatomi įstatymo, bet ten, turbūt, „uodega vizgina šunį“, o ne atvirkščiai. Ne taryba valdo nacionalinį transliuotoją, o administracija tarybą“, – sakė D. Vilytė.
Situaciją iš vidaus mačiusi buvusi šios institucijos narė pasakojo apie nuolatinę konfrontaciją, kiek taryba gali eiti ir gauti informacijos.
„To ginčo ir konfrontacijos buvo anksčiau – 2008 metais buvo įkurta administracinė komisija, kuri tarsi turėjo padėti tarybai orientuotis teisiniuose ir finansiniuose dalykuose. (…)
Aš buvau taryboje iki administracinės komisijos ir paskui kelis mėnesius, kai jau administracinė komisija veikė, mano supratimo, tie lūkesčiai, kurie buvo perkeliami šiai komisijai, tai ji to nedarė. Išsamaus ataskaitų vertinimo tikrai nebuvo per posėdžius“, – pasakojo D. Vilytė.
VPT vadovė konstatavo, kad taryba iš tikrųjų nevaldo nacionalinio transliuotojo.
„Nacionaliniam transliuotojui, turbūt, visada buvo aktualus finansavimo klausimas – jį didinti, nes vis trūksta, o taryba kažkaip apribota informacijos konfidencialumais ir visokiais kitokiais dalykais į tuos dalykus nelabai kišosi. Ar taryba valdo nacionalinį transliuotoją? Tikrai – ne. Reikia žiūrėti teisybei į akis“, – sakė D. Vilytė.
Ji prisiminė, būdama tarybos nare, ji dalyvavo keliuose posėdžiuose, per kuriuos vyko aštrūs, įnirtingi ginčai, kad būtų galima nupirkti išorinį auditą įvertinantį institucijos struktūrą.
„Buvo labai didelis pasipriešinimas iš administracijos, ir mes praleidome keletą posėdžių besiginčydami, kaip galėtume tai padaryti“, – pasakojo D. Vilytė.