L.Vasiliauskas: patys tada pasigaminome ir sagas, ir lietuviškas kokardas ant kepurių

Sausio 13-osios proga DELFI publikuotos Artūro Skučo knygos „Pėstininko užrašai“ ištraukos ir kitų to laikmečio įvykių dalyvių, tokių kaip Jonas Gečas, pasisakymai, sukėlė diskusijų apie tai, koks iš tiesų buvo tuometinės milicijos, po to jau lietuviškos policijos vaidmuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrime.

DELFI apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas kalbasi su profesionaliu policininku, buvusiu Lietuvos policijos vyriausiuoju komisaru Liutauru Vasiliausku, kuris 1991 m. sausį buvo atsakingas nuo VRM už Aukščiausiosios Tarybos gynybą.

- Jums teko pradėti tarnybą teisėsaugoje tarybinės milicijos gretose, o po to dalyvavote istoriniuose įvykiuose, per kuriuos toji milicija tapo nepriklausomos Lietuvos respublikos policija. Kaip jūs atsidūrėte milicijoje, vadintoje koviniu komunistų partijos būriu?

- Kaip teisingai pasakėte, milicija buvo traktuojama kaip ginkluotas partijos būrys, ir tai buvo nuolat ir kasdien diegiama per visokius politrukus (R.B.- politinius vadovus). Sistema veikė primityviu, bet gana efektyviu pagrindu. Tas užkratas dar ir dabar gajus bendruomenėje. Pasėlis nėra išnykęs net iki šiol, per 22 metus.

Vienas aspektas buvo vertybinis: kodėl tu čia esi, ko nori savo Tėvynės raidai ir savo paties kaip asmenybės raidai. Kitas aspektas – materialinė techninė klausimo pusė. Paskelbus Nepriklausomybę 1990 kovo 11-ąją, Vidaus reikalų sistema ir toliau buvo finansuojama bei materialiai aprūpinama iš Maskvos.

- Grįžkime į dar senesnius laikus. 1988-ieji, Vilnius, „bananų balius“. Ten irgi darbavosi šlovinga milicija. Ar ne tas įvykis buvo, kada reikėjo pagalvoti, kodėl čia esi ir ką darai?

- Jei kalbėti apie save asmeniškai, tai man lūžis įvyko Kauno milicijos mokykloje 1972 m., kada ją baiginėjau. Daug esu apie tai galvojęs. Tą pavasarį susidegino Romas Kalanta, kilo demonstracijos, eitynės. Kartu su savo kursu buvau tų įvykių dalyvis kaip milicijos darbuotojas. Mokykla, atmetus ideologijas, dalykine prasme ruošė tikrai gerai, tokios mokyklos ir šiandien labai reikėtų Lietuvai. Kaune dalis kursantų buvo vietiniai, ruošiami darbui Lietuvoje, o kitą dalį ruošdavo Maskvos sričiai. Visas mokslas buvo rusų kalba. Nežinau, kokiais sumetimais, gal todėl, kad Lietuvoje milicininkai buvo dauguma rusakalbiai, kelerius metus buvo leista alternatyva: arba eini į kariuomenę, arba į milicijos mokyklą, kur mokslas irgi dveji metai. O aš tuo metu buvau jaunas ir vedęs. 

- Geriau į Kauną, o ne į Tolimuosius Rytus išvažiuoti?

- Man buvo 18, ir iki tol su milicija nieko bendro neturėjau. Tokių kaip aš susirinko apie 60. Kadangi dauguma maskviškių kursantų buvo po kariuomenės, vyresni, mus varė prie visų darbų: virtuvė, anglis, tualetų valymas. Prabuvau „salaga“ visus dvejus metus.

Per Kauno įvykius mus išvedė į gatves. Ir kada pamatai tą minią, iškyla labai daug klausimų. Mus labai smarkiai apdorojo, per rikiuotę aiškino, kad Kalanta pripažintas bepročiu. Bet čia galbūt atsivėrė gilesni mąstymo klodai. Kuo brutaliau bruko tuos aiškinimus, tuo daugiau klausimų kilo. Atsimenu, guliu aš lovoje, neužmiegu ir galvoju: kas čia vyksta, kodėl aš čia? Ten mano tauta: jauni žmonės, motinos, vaikai, vežimėliai. Matau tą visą smurtą. Mums liepia: gaudyk hipius, ilgaplaukius, juos kirpti reikia. Visiška nesąmonė. Ir viduje gimsta priešprieša.

- O paskui ji užgeso?

- Paskui buvo praktika, pradėjau dirbti kriminalinėje paieškoje, ilgainiui darbas nustūmė apmąstymus. Tapau poskyrio viršininku, priėmė į partiją. Vėliau Tauragėje dirbau milicijos viršininku. Visada sakau, kad politinės partijos nebuvo. Buvo nomenklatūrinis sąrašas, į kurį turėjai patekti, kad užimtum pareigas. Apie ideologinius dalykus net kalbos negali būti. Tačiau lietuvybės sėkla buvo pasėta viduje. Ji buvo genetinė, iš namų, iš šeimos. 

Ir kada vėl iš naujo prasidėjo bruzdesiai, perestroika, atsivėrė kažkoks pasauliukas. Iš šių dienų jis atrodo labai užvertas. Nors ir toliau vyko mūsų, milicijos, ideologinis apdorojimas, toji sėkla vėl pabudo. Mes, grupė žmonių iš VRM sistemos: Alvydas Sadeckas, Petras Liubertas, Eugenijus Mačiulaitis, Kęstutis Šimkus, Vaclovas Zabarauskas, Ramutis Oleka, kiti, tapome lyg vietiniai opozicionieriai. Už akių mus vadino „mažąja kolegija“, „sąjūdistais“.

- Kuo tada dirbote?

- Kokią funkciją aš vykdžiau? Organizavau vagių, žudikų gaudymą. Tą reikia daryti ir dabar, reikės ir mūsų anūkams. Kalame auksinį biustą, ir visada lieka drožlių. Jas reikia tvarkyti. Dulkes reikia sušluoti, nieko nepadarysi. Buvau Kriminalinės paieškos valdybos viršininko pavaduotojas.

Liutauras Vasiliauskas

Mes labai tvirta bambagysle buvome pririšti per materialinį techninį aprūpinimą. Juk net ir po 1990 kovo 11 finansavimas, atlyginimai, uniformos – viskas ėjo iš Maskvos. Kilo klausimas, kaip mus atskirti. Patys pasigaminome sagas su Vytimi, lietuviškas kokardas ant kepurių.

Brazdėjome brazdėjome, ir išėjo taip, kad mes pirmieji savo valdyboje išardėme partinę organizaciją. Kvietė mus ant kilimėlių, tarkavo, nes ten dar buvo visas širšynas. Įvairiai dabar kalbama apie Marijoną Misiukonį. Dažnai mąstau apie jį. Jis buvo iš KGB atėjęs pas mus, KGB pulkininkas. Generolo laipsnį gavo jau Vidaus reikaluose. Kaip ministro pavaduotojas, Misiukonis kuravo operatyvines tarnybas, kriminalinę paiešką. Nesakyčiau, kad buvome kažkokios engiamos didelės aukos, bet grumdymaisi vyko. Ir buvo labai netikėta sulaukti kad ir netiesioginio, moralinio palaikymo iš Misiukonio pusės. Jis mus tik tėviškai ramindavo, ir aš mačiau, kad tas žmogus iš KGB mums pritaria.

Mes nekėlėme kažkokių radikalių idėjų, tik norėjome atsikratyti kvailų dogmų, nereikalingų instrukcijų. Sakėme, kad čia Lietuva, ne Riazanė, ir čia viskas kitaip. Galų gale ir maskviečiai patys tą pripažindavo.

O kitas aspektas buvo tai, kad mes labai tvirta bambagysle buvome pririšti per materialinį techninį aprūpinimą. Juk net ir po 1990 kovo 11 finansavimas, atlyginimai, uniformos – viskas ėjo iš Maskvos. Kilo klausimas, kaip mus atskirti. Patys pasigaminome sagas su Vytimi, lietuviškas kokardas ant kepurių. Uniformas gavome vėliau. Ir man pasiuvo pirmą uniformą – dabar ji Policijos departamento muziejuje. Su ta uniforma iškart po pučo važiavau į Maskvą.

- Prisimenu, kada pirmą kartą pamačiau lietuvišką policijos uniformą. Tai buvo 1991 rugpjūčio pradžia, Medininkuose sušaudytų Lietuvos pareigūnų laidotuvės. Į Aukščiausiąją Tarybą tada atvyko aukšti policijos komisarai, tikrai atsimenu Petrą Liubertą tarp jų, ir mes drauge lydėjome karstus į Antakalnio kapines.

- Taip, tada ir aš ten buvau. Bet pirmą kartą užsivilkau ją anksčiau, kada pas mus į ministerijos kolegiją atėjo premjeras GediminasVagnorius ir mane kaip manekeną aprengė, kad parodyčiau, kaip guli naujas rūbas. Tuo metu buvau Lietuvos policijos vyriausiasis komisaras. Kada po pučo paprašė iš Maskvos atsiųsti savo atstovą, delegavo mane su naująja uniforma. Dar buvo pasvarstymų, ar nieko, jei taip pasirodysiu, bet nutarta, kad važiuosiu kaip policininkas. Vienoje kišenėje –senas tarybinis pažymėjimas, o kitoje – lietuviškas.

Susitinku su Egidijumi Bičkausku, Lietuvos atstovu Maskvoje. O Vytautas Landsbergis buvo padaręs tokį prierašą, kad aš važiuoju ten stebėtojo teisėmis. Ne dalyvio. Iš pradžių galvojome, kad E. Bičkauskas važiuos kartu, bet paskui Egidijus sako: „Važiuok tu vienas, o jeigu kas, paskambink. Duosiu diplomatinę mašiną, ir važiuok.“ Galvoju: „Na, kaip čia dabar bus, su šita uniforma?“. 

Pasitiko mane labai gražiai, kaip kitos, nepriklausomos valstybės atstovą. Ateinu, visi jau susirinkę, ir tik aš vienas kitoks. Ten kitų respublikų ministrai, visi mane apžiūrinėja, sako: „Čia jums amerikiečiai pasiuvo?“ „Ne,“ sakau, „Lietuviška medžiaga. Galite pačiupinėti, jei norite.“ TSRS vidaus reikalų ministras buvo Baranikovas, vėliau nusižudęs. Tai jis pasikvietė mane arčiau, pasisodino šalia, visą laiką pabrėžė, kad čia yra nepriklausomos Lietuvos atstovas.

- Man atrodo, kad tais laikais buvo patys geriausi Lietuvos ir Rusijos santykiai per visą mūsų istoriją. V.Landsbergis labai gerai sutarė su B.Jelcinu, ir man pačiam tada ne kartą teko patirti, kad visa Kremliaus aplinka buvo labai palanki.

- Ko gero, tikrai taip. Labai tvarkingai ir mes viską sprendėme. Turėjau per tą vizitą ir kelias praktines užduotis: kaip spręsime ateityje materialinius klausimus. Tai ir ginklai, ir transportas, atsarginės dalys. Kaip švelniai išeiti? Mat kitos jėgos struktūros, kaip AT Apsaugos skyrius (ATAS), saugumas, pasienio tarnyba, kūrėsi baltame lape. O mes buvome su savo kupra, su visu tarybiniu šleifu, su ideologinėmis problemomis, su personalo klausimais – ypač Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose. Tai buvo tokia „muzika“, kad mažai nepasirodys. O iš kitos pusės, į mus buvo žiūrima skersai čia, šitoje pusėje: atrodo, viskas gerai, savi, kartu už Lietuvą, kuriame Policijos įstatymą, į V.Landsbergio kabinetą užeiname beveik kaip namo. Tačiau tik koks mažas nesusipratimas, kibirkštėlė, ir vėl į mus žiūrima su įtarimu.

Vieną kartą buvo pas V.Landsbergį mūsų, komisarų delegacija, ir aš sakau: „Pirmininke, situacija tokia, kad jūs turite mumis pasitikėti netikėdamas“.

- Kiek žinau, buvo apie 7500 pareigūnų, kurie galėjo nešioti ginklą.

- Taip, ir mes tą ginkluotą jėgą tada valdėme. Kaip sakiau apie sausio 13, turėjome dvi pagrindines užduotis: ginti žmones nuo žmonių (Jedinstvo – Sąjūdis) ir žmones nuo kareivių. Jokiu būdu negalėjome duoti Maskvai kozirio, kad struktūros nevaldo situacijos, ir reikia įvesti kitą jėgą. Jie turėjo minčių suformuoti alternatyvią ministeriją Baltarusijoje, įvesti papildomos vidaus kariuomenės tuo pretekstu, kad lietuviai patys nesusitvarko.

- Tai susiję ir su milicijos ginklų sandėliais, kaip tas, kur buvo Nemenčinėje?

- Turėjome neduoti jokių galimybių nei politinėms, nei faktinėms provokacijoms. Vienas pasikarščiavusiojo šūvis, kad ir į orą, – mes žinojome, kaip jis būtų interpretuotas. Teroristinis aktas, tuoj pat jėga... Visą laiką sakydavome naujajai valdžiai: mes puikiai suprantame savo užduotį, tikėkite mumis. Mes esame šitos, savo šalies vaikai.