Eilinį sekmadienį Finchley rajone Žydų bendruomenės centrą saugojęs lietuvis dirbo kaip įprastą dieną. Beveik po 4 valandų darbo, savo pertraukos metu, vyras išgirdo per radiją pagalbos prašantį kolegą: „Išgirdau ir supratau, kad kažkas ne taip. Išbėgęs į lauką pamačiau rūkstantį autobusą ir tiesiog bėgau link jo. Galvojau, kad reikia padėti žmonėms, mačiau kabinoje likusius keleivius, galvojau, kad reikia juos kuo greičiau išvesti“.
Bėgdamas link autobuso pašnekovas išvydo pro jo apačią, variklio srityje, virstančius dūmus ir atvirą liepsną, o viduje, taip pat pilnoje dūmų, tebesėdėjo dešimtys žmonių. „Įbėgęs pradėjau šaukti, kad jie išliptų, nes kai kurie nesusivokė, kas dedasi, kiti tiesiog panikavo, šaukė, verkė. Nežinau, kodėl jie nebėgo anksčiau. Pora moterų tiesiog sėdėjo ir žvalgėsi. Padėjau išlipti nėščiai moteriai ir vaikui. Vairuotojui kažkas buvo nutikę, iš pradžių jis net nenorėjo atidaryti durų, gal manė, kad nieko rimto“, – pasakojo Lietuvoje apsaugos pareigūnu dirbęs Londono didvyris.
Paklausus, ar jiems su kolega dar kas nors padėjo gelbėti nelaimėje atsidūrusius keleivius, nekalbus lietuvis stebėjosi: „Aplink stovėjo gal 30 žmonių, visų rankose buvo telefonai, visiems labai reikėjo filmuoti. Turbūt labai svarbu peržiūros internete“.
Nors ilgus metus dirba apsaugos sektoriuje, M. Asteika teigia specialiai gelbėti žmonių iš ugnies nesimokęs ir jokių kursų nelankęs, tiesiog vadovavosi nuojauta ir žmogiškumu. Tiesa, vyras neslėpė, kad šis darbas itin gerai paruošia staigiai reaguoti pavojingose situacijose.
Manė, kad tai teroro aktas
Mažametį vaiką turintis emigrantas lemtingąją akimirką negalvojo apie nieką kitą, tik žmonių evakuaciją, kuomet jo kolega mėgino užgesinti ugnį: „Aš pribėgau pirmas, kolega iš paskos, koordinavome savo veiksmus radijo ryšiu. Kolega tiesiogine to žodžio prasme atėmė iš vairuotojo gesintuvą, nes jis tik stovėjo ir žiūrėjo. Ir pats gesintuvas buvo niekam tikęs, vargiai laužą užgesintum. Jis gesino, aš evakavau. Žmonių akyse mačiau paniką, jie manė, kad gal tai teroristinis aktas, kaip dabar populiaru“. M. Asteika sakė įvykio akimirką negalvojęs apie pavojų, susimąstęs tik po visko, tėčiui paklausus, ar nepagalvojo, kad galėjo kas nors sprogti.
Sulaukę ugniagesių abu apsaugos darbuotojai tiesiog grįžo į darbo vietą ir niekam nieko nesakė. Kitą dieną žiniasklaidoje pasirodė pranešimai apie „nežinomą herojų“, kuriuo pavadintas video įraše matomas liepsnas užgesinti bandęs lietuvio kolega Emilio. Nors žiniasklaida vyrams prilipdė didvyrių etiketes, lietuvis teigia to nesureikšminantis. Jo teigimu, kasdien į panašias situacijas dirbti vyksta gaisrininkai, policininkai, medikai, kurie gali būti vadinami didvyriais, „o aš tiesiog dirbau savo darbą“, – sakė pašnekovas ir juokavo prisiminęs mamos žodžius, – „šimtą kartų tau kartojau – pamatai ugnį, bėk, o tu, atvirkščiai, vis į ugnį“.
Per šį įvykį niekas nenukentėjo, lietuviui su kolega iki šiol dėkoja darbdaviai ir įvykį gyvai ar socialinėje erdvėje matę gyventojai.
Prieš dvejus metus Airijoje taip pat apsaugos darbuotoju dirbęs lietuvis Marius Beniušis išgelbėjo metro stotyje užpulto jaunuolio gyvybę. Vyras iššoko iš traukinio ir plikomis rankomis puolė peiliais ginkluotą grupelę nusikaltėlių. Iš degančio autobuso žmones gelbėjusio lietuvio paklausus, ar tautiečiai išsiskiria drąsa, šis tik trūktelėjo pečiais: „Manau, kai kurie. Ne kiekvienas taip pasielgtų. Kaip ir šiuo atveju – dvidešimt filmuoja, o keli reaguoja ir kažką daro, kad padėtų. Jeigu žmogus neturi supratimo, kad reikia padėti, tai neturi“.
„Gyvenu čia ketverius metus, suprantu, kad žemės bei būsto čia ir šeimai neįpirksiu. O širdyje mes visi esame lietuviai, ten viskas mūsų: upės, miškai, akmenys. Lietuvoje tikiuosi būsiu laimingas ir iš tikro gyvensiu, o čia – darbas, miegas, namai, visi mes čia tik svečiai“, – pokalbį baigė M. Asteika.
