– Ponia Liudovika, įstatymų pataisos priimtos 2015 m. birželį – laiko tikrai buvo. Praėjo pusantrų metų, tačiau iki šiol įstatymo įgyvendinimui visiškai nepasiruošta. Sunku suvokti, bet kuo jūs aiškinate tokią situaciją?
L. Pakalkaitė: Mes visų pirma džiaugiamės, kad yra priimtos tokios pataisos. Pagaliau yra nubrėžtas aiškus status quo, kad visiems vaikams geriausia gyventi šeimoje, o ne institucijoje. Aišku, kad kol kas nėra jokio teisinio reglamento, ką daryti ir kaip daryti. Prezidentūros iniciatyva buvo padaryti žingsniai ir su visomis savivaldybėmis susitikta per vasarą ir rudenį. Mes, „SOS vaikų kaimai“, esame pradėję teikti alternatyvias profesionalios globos paslaugas, t. y. sukuriame laikiną šeimą vaikams, kurie laikinai prarado tėvų globą. Pagal šį modelį žmonės savo namuose globoja iki trijų vaikų tol, kol mes dirbame su biologine šeima, kad tuos vaikus grąžintume. Iš 10 vaikų 7 galime grąžinti į jų saugią šeimą.
– Tačiau tai jūsų organizacijos iniciatyva, o kodėl neveikia valstybinė sistema?
L. Pakalkaitė: Alternatyva tikrai nebuvo reglamentuota. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas užstrigo Seime. Tvarka, kaip reikėtų savivaldybes informuoti, nebuvo paruošta. Ta didelė politinė mašina labai ilgai veikė, tačiau, deja, procesas nevyko.
– Pone Majauskai, gal tai sovietinis terminas, bet atrodo, kad tai – nusikalstamas pareigų neatlikimas. Kaip jūs vertinate susidariusią situaciją?
M. Majauskas: Aš manau, kad geriau apibūdinti ir nebūtų galima. Aš tikrai labai džiaugiuosi naujuoju socialinės apsaugos ir darbo ministru, kuris, tikiu, labai daug padarys šioje srityje, tačiau kol kas jis stovi kaip gandras ant vienos kojos – be jokios atramos Seime. Seimas kol kas kratosi atsakomybės ir nesiima spręsti šio klausimo. Labai apmaudu tai matyti. Yra labai aiškūs dalykai, ką reikia daryti. Pirma, reikia apibrėžti smurto prieš vaikus sąvokas: fizinis, emocinis, seksualinis ir nepriežiūra. Tokį įstatymų pakeitimą teikiau. Antra, kas „išplaukia“ iš šio įstatymo, kad vaiko teisių apsaugos tarnybos galėtų labai aiškiai įvardyti tas šeimas, kur yra nepriežiūra, kur yra smurto ir galėtų dirbti su tomis šeimomis. Trečia, tais atvejais, kai tikrai reikia paimti vaiką iš šeimos, kad tas vaikas keliautų ne į globos namus, o į profesionalias šeimas. Toks pats įstatymo projektas yra pateiktas Seime, tačiau Seimas atsisakė svarstyti.
– Dabar, jau šios kadencijos Seimas?
M. Majauskas: Taip. Aš įregistravau, tačiau iš suplanuotos sausio darbotvarkės išbrauktas. Tam gali būti keletas priežasčių. Seime taip pat yra žmonių, kuriems vaikų labai gaila, ypač prieš šventes ir per rinkimus, o po rinkimų atsiranda naujų prioritetų: tautiniai kostiumai, fortepijonai, mokesčių lengvatos ir pan. O vaikai realiai lieka prioritetų paraštėse. Antra priežastis galbūt yra autorystės klausimas. Aš teikiau tuos projektus, tai galbūt ateityje reikės teikti be savo pavardės, jei problema, kad Majauskas, o ne Karbauskis. Dar viena problema – tai pokyčių baimė. Socialiniai globos namai nežino kas vyks su jais ir tie žmonės, kurie ten dirba, nežino, ką veiks toliau. Aš manau, kad bijoti tikrai nereikėtų, nes tie žmonės galėtų tapti profesionaliais globėjais, kurie rūpintųsi tais vaikais.
– Ministre, situacija yra tokia, kad nauja tvarka jau galioja, bet ji faktiškai neveikia. Seimas nespėjo priimti reikiamų įstatymų. Ar jūs galite bent laikinai pagerinti situaciją vien savo, kaip ministro, įsakymais?
L. Kukuraitis: Galima tai padaryti, bet pasiruošimas yra dvipusis: juridinis, t. y. reglamentavimas, o kitas – paslaugų. Problema yra ne tik reglamentavime, bet ir paslaugų teikime. Vadinasi, savivaldybės iš esmės nėra pasiruošusios, net jeigu visi reikiami reglamentai būtų. Žinoma, yra nevyriausybinių organizacijų, kurios galėtų šią savo veiklą plėsti, bet ar jų yra tiek, kad apimtų visas 60 savivaldybių? Kai kurios savivaldybės jau yra pasiruošusios, kai kurios – ne. 23 savivaldybės jau 2016 m. nesiuntė kūdikių į kūdikių namus. Tai reiškia, kad jos jau surado tam tikrus sprendimus, ką daryti su tėvų globos netekusiais kūdikiais.
– Čia turbūt yra ir tam tikras finansinis klausimas, ar ne, ministre? Kūdikių namai yra finansuojami centrinio biudžeto, o kai patenka pas globėjus, tai jau kainuoja savivaldybėms. Vadinasi, jos gali gudrauti. Tai centrinė valdžia turėtų greitai išspręsti tuos formalius dalykus, kad neliktų jokio intereso.
M. Majauskas: Šiandien vaikas, gyvenantis valstybiniuose globos namuose, valstybei kainuoja apie 1000 eurų per mėnesį. Tai lygiai tą patį 1000 eurų galima būtų atiduoti šeimai, kuri jį prižiūrės.
– Bet ilguoju laikotarpiu tie kaštai didės, nes reikės išlaikyti ir vis dar egzistuojančias globos įstaigas, ir skirti tas pačias lėšas šeimoms.
M. Majauskas: Taip, bet tai ne pinigų klausimas. Mano supratimu, tai yra valstybės garbės reikalas. Kūdikių globos namuose yra apie 350 vaikų. Juos per metus išlaikyti mums kainuoja apie 4 mln. eurų. Mes, kaip valstybė, tokius pinigus išleidžiame reklamuodami valstybę, sakydami kokie mes faini. O iš tikrųjų nemalonus kvapas iš kelnių sklinda.
L. Pakalkaitė: norėčiau grįžti prie to, ką pasakė Mykolas. Pradžia yra tuomet, kai vaikui nesaugu būti šeimoje. Jeigu vaiko globa kainuoja virš 1000 eurų, tai tinkama pagalba šeimai kainuoja 200 eurų mėnesiui.
L. Kukuraitis: Nuo sausio 1 d. globėjui yra skiriami 152 eurai už vaiką. Šalia šių pinigų savivaldybės dar papildomai moka, jeigu yra perkama paslauga. Vis dėlto turiu pasakyti, kad šioje srityje yra vėluojama, ir labai ryškiai vėluojama. Tiek reglamentavimo, tiek paslaugų srityje.
– Ministre, pagal pradėtą reformą, iki 2020 m. Lietuvoje turėtų nelikti 27 vaikų globos namų. Kaip vyksta ši reforma? Jūs matote kažkokius procesus?
L. Kukuraitis: Vyksta, bet labai lėti. Kai kurie globos namai jau yra išformuoti ir performuoti į bendruomeninius globos namus, kuriuose vaikai gyvena bendruomenėse iki 8 vaikų. Tai yra tarpinė forma. Mūsų rūpestis, kad prioritetas būtų įtėviai ir globėjai, o ne persiformavusios įstaigos.
– Ministre, jūsų nuomone, kokie sprendimai padarytų lūžį visuomenėje? Ką reikia padaryti, kad daugėtų globėjų ir norinčių įsivaikinti?
L. Kukuraitis: Pirmas dalykas, kurį minėjo ir Mykolas – tai didinti pinigines išmokas tiems, kurie imasi globoti vaikus. Antra, stiprinti laikinų globėjų tinklą. Trečias dalykas – pagalba. Jau nuo 2016 m. sausio 1 d. globėjų šeimos turėtų gauti visą kompleksinę pagalbą, tačiau, deja, labai didelis skaičius vaikų iš globėjų grįžta į globos namus. Vadinasi, globėjams nėra pakankamai padedama rūpintis tais vaikais, jie dažnai nesusitvarko.
– 2020-ieji metai, kada turėtų baigtis ši reforma, yra jūsų kadencija. Tai suprantu, kad tai ir yra didžioji jūsų ambicija.
L. Kukuraitis: Viena iš... Deja, tų didžiųjų ambicijų yra ir daugiau. Gaila, bet yra daug užleistų socialinių teritorijų, kuriose mes turime spręsti problemas.
M. Majauskas: Negaliu su tuo sutikti. Mano supratimu, vaikai globos namuose turi būti absoliutus valstybės prioritetas. Ir man apmaudu girdėti tokius žodžius, kad yra dar kažkas svarbaus tol, kol vaikai sėdi vaikų globos namuose. Mes tikrai galime išspręsti šias problemas. Tai yra nesudėtingi sprendimai, jie nekainuoja kažkokių kosminių pinigų. Mums tereikia apibrėžti smurto sąvoką, dirbti su socialinės rizikos šeimomis ir remti profesionalius globėjus, mokant jiems tokius pinigus, kuriuos sumokame vaikų globos namams. Tik trys sąlygos, kurios esmingai viską išspręstų. Žinoma, problema neišsispręstų per dieną, bet tikrai nereikėtų laukti 2020 m., mes realius pokyčius turėtume jau po metų.
L. Pakalkaitė: Tačiau mums nereikia pamiršti, kad dabar Lietuvoje globoje gyvena dvigubai daugiau vaikų negu Europos vidurkis. Mes taip pat turime mažiausiai 10 tūkst. socialinės rizikos šeimų. Ten gyvena apie 20 tūkst. vaikų, ir klausimas, ar jiems visiems ten dabar yra saugu.
L. Kukuraitis: Tikrai reikia efektyvinti darbą. Bet pirmiausiai reikia kalbėtis ir daug dirbti su savivaldybėmis, nes net šias paslaugas, apie kurias mes kalbame, teikia ne vyriausybė, o savivaldybės. Jos atsakingos už vaikų globą. Sutinku, kad šią problemą reikia greitai spręsti, bet, deja, yra 60 veikėjų – savivaldybės, kurios atsakingos už savo kūdikius. Ką ministerija gali padaryti, tikrai artimiausiu laiku darysime, bet turime veikti visi kartu.
M. Majauskas: Manau, kad veikti turime visi: ir Seimas, ir vyriausybė, ir savivaldybės, ir nevyriausybinės organizacijos, kurios daro ypatingai svarbų darbą.
L. Pakalkaitė: 60-ies globos modelių negali būti. Valstybė turi reglamentuoti, kaip geriausia yra rūpintis vaiku. „SOS vaikų kaimai“ gali pasiūlyti alternatyvą, tai yra geriausia pasaulinė praktika, bet ji visoje šalyje turi būti reglamentuota viena.