„Pavėlavot, visą įvykį praleidot”, – pasitaisęs kepurę į mane kreipėsi maždaug trisdešimties metų Audrius. Nuo jo dvelkė alkoholiu ir cigaretėmis.
Tiesa, tuoj pasitaisė. Jo žodžiai pastarųjų įvykių kontekste nuskambėjo gana dviprasmiškai.
„Kai rado tą kūną”, – žvelgė tiesiai į akis.
Negeria ir nesimuša – mamyčiukas
Tarp sumišimo ir gailesčio jo veide akimirkai šmėstelėjo pasididžiavimas. Iki šiol tik aplinkinių rajonų gyventojams žinomas Macikų kaimas pastaruoju metu išgarsėjo taip, kad tapo bene labiausiai aptarinėjama Lietuvos vieta.
Tai, kad esu žurnalistė, Audrius nenustebino. Kaime dabar žurnalistų ir policijos pareigūnų turbūt daugiau nei vietinių gyventojų.
„Jį vadino Zoro. Kodėl? Taip tiesiog yra ir viskas. Keistas buvo, neišgerdavo su mumis, nesimušė niekad su niekuo”, – pasakojo vaikinas ir iš karto priklijavo etiketę – mamyčiukas.
Valdą J. jis pažinojo. Žinojo, kad jis niekada neturėjo vairuotojo pažymėjimo, bet visur važiuodavo su automobiliu, kad turėjo merginą, kuri daugybę kartų jam buvo neištikima, kad jis nelegaliai dirbo statybininku. Žinojo, bet niekada niekam nieko nesakė.
Už mūsų pokalbį jis paprašė bent 10 litų ar alaus.
Bendra siena, tačiau ne gyvenimas
„Galima, dar sūnų ir mamą atsivesiu?”, – paklausė Dana, pamačiusi ją fotografuojantį mano kolegą. Jos balse, dievaži, nebuvo jokio sarkazmo. Viename name su nužudymu įtariamo Valdo J. mama gyvenanti moteris turbūt nusprendė, kad reikia išnaudoti progą pasidaryti nuotrauką atminimui.
Kartu su minėta šeima ji dalijasi bendra siena, jų kiemus skiria tik tinklinė tvora, tačiau paklausta, kaip dažnai Valdas J. grįždavo pas mamą, ir kada paskutinį kartą matė jį ar ją, tik gūžtelėjo pečiais.
Apsilankyti Macikuose – bausmė
Tylėti ir nesikišti ne į savo reikalus – tokiu šūkiu besivadovaujantys Lietuvos piliečiai gyvena mūsų šalies kaimuose.
Tądien supratau, kodėl iš Šilutės kilusiam mano draugui vaikystėje sakydavo – „Jei blogai elgsiesi, išvešiu į Macikus”. Vaikus gąsdindavo šiame mieste esančiais globos namais, kuriuos vietiniai vadina pensionatu, o mano draugas – „durnynu”. Kadaise čia buvo „invalidų”, vėliau „ psichochronikų invalidų” namai.
Kaip atsiduso kolega: „O ko tu tiekiesi, kas gali gyventi ten, kur buvo koncentracijos stovykla?”, įsiminė ir vieno komentatoriaus frazė – „kur į Šyšą kraujo upės tekėjo”.
Buvo kankinami vyrai, moterys ir vaikai
Macikai minimi nuo XVI a. XVII a. įkurtas Macikų dvaras. Jis garsėjo alaus darykla. 1924 m. Lietuvos krašto apsaugos ministerija nupirko dalį buvusio Macikų dvaro pastatų, kuriuos pritaikė kareivinėms. Jose buvo dislokuotas 7-ojo pėstininkų pulko 2-asis batalionas. 1939 m. naciai kareivinėse įkūrė karo belaisvių stovyklą STALAG 1A. 1944 m. TSRS okupavus Lietuvą, Macikų lageryje buvo kalinami karo belaisviai vokiečiai. 1948–1955 m. čia veikė GULAG'o skyrius Nr. 3 – vienas didžiausių lagerių Lietuvoje, jame vienu metu kalėjo apie 3000 kalinių, trečdalis jų – lietuviai.
Nebuvo gailima nieko – žemę, kur dabar įkurti Macikai, anuomet laistė moterų, vaikų ašaros ir kraujas. Moterims ir kalėjime ar lageryje gimusiems vaikams buvo įsteigtas atskiras barakas. Nors dokumentuose dažniausiai nurodomos netikros kalinių mirties priežastys, yra žinoma, kad lageryje žmonės būdavo sušaudomi, naikinami dujų kamerose, dalis žmonių mirdavo nuo šalčio ir bado.
1948–1955 m. šioje stovykloje žuvo 365 kaliniai, iš kurių – 312 lietuvių, 70 vaikų, iš kurių – 44 lietuviai. Koncentracijos stovykloje mirę kaliniai buvo užkasami šalia šios stovyklos. Šiuo metu kapų teritorija yra aptverta tvora, tačiau niekas nežino, kiek čia žmonių užkasta. Tiesa, vietiniai praneša, kad dabar išlikusi kapų teritorija yra mažesnė, nes vakarinę dalį nuplovė Šyšos upė, šiaurinę ir rytinę dalis ardavo traktoriai.
Iki šiol yra likęs ir koncentracijos stovyklos karceris, matyti ir daugiau senovinių apgriuvusių pastatų.
Galite spėti, kokia aura vyrauja šiame kaime. Jauti, kad negali giliau įkvėpti, kažkas spaudžia krūtinę, net pagalvojus apie tai, kad reikėtų ten apsilankyti dar kartą, per kūną perbėga šiurpuliukai. Bet žmonės ten gyvena. Gyvens ir toliau.