Maištininkai: jų dėka Vasario 16-osios aktas pasirašytas be kontroversiško sakinio

Artėjant Vasario 16-osios dienai, projektas „Misija Sibiras“ kviečia prisiminti ir geriau susipažinti su žmonėmis, kurių dėka minime šią šventę. Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarai – ne vien sąvoka, tai skirtingi žmonės, kurie siekė vieno didžiulio tikslo, tai istorija, kuri privalo išlikti gyva ir šiandien. Įsiminkime jų vardus ir atraskime unikalias jų istorijas!

Pirmajame straipsnyje aprašomus signatarus drąsiai galima priskirti vadinamajai maištininkų grupei. Tai kairiųjų pažiūrų politikai, dėl kurių užsispyrimo Vasario 16-osios aktas iš esmės pasirašytas be formuluotės – „glaudžiai orientuojasi į Vokietiją“. Jie pasižymėjo ypatingu uolumu ir teigiamu radikalumu lemtingiausiomis Lietuvai akimirkomis. Tai Jonas Vileišis, Steponas Kairys, Mykolas Biržiška, Stanislovas Narutavičius.

Beliko vos vieni metai iki garbingos sukakties, kurią švęs mūsų moderni valstybė – Vasario 16-osios aktas minės šimto metų jubiliejų. Kaip istorikas ir didelis kadaise kūrusių ir dirbusių mūsų protėvių įamžinimo fanas, visada mėgstu sakyti posakį, kad praeities herojų įamžinimas yra reikalingas ne dėl jų pačių, o dėl mūsų. Nes kas norės savo jėgas, lėšas ir laiką skirti vardan tos, jei matys, kad tų, kurie dirbo prieš mus, indėlis lieka visiškai pamirštas. Todėl šiandien norisi trumpai ir suprantamai pristatyti žmones, kurie tą Vasario 16-osios Respubliką kūrė. Jie buvo paprasti žmonės, kaip ir kiekvienas mūsų, tik neretai išsiskyrė savo užsidegimu, kantrybe, noru nepalūžti.

Pirmiausiai, noriu išskirti iš visos signatarų komandos keturis svarbius politikus, kuriuos esu linkęs vadinti „maištininkais“. Būtent šių žmonių dėka Vasario 16-osios akte nematome sąsajų su kitomis valstybėmis, ypač Vokietija, kurios, šios grupės manymu, kėlė pavojų Lietuvos interesams. Ir jei ne jų tvirta pozicija, net išstojimas iš Lietuvos Tarybos, didžioji dauguma nebūtų į tai atsižvelgusi ir būtų priėmusi tokią Nepriklausomybės akto formuluotę, kuri galėjo būti nesunkiai panaudota prieš Lietuvos interesus. Todėl norėčiau papasakoti keletą jų gyvenimo momentų į kuriuos būtų įdomu ir naudinga atkreipti dėmesį.

Pradėti galima nuo Lietuvos socialdemokratinės minties tėvo – Stepono Kairio. Dar jaunystėje jis susižavėjo XIX a. pabaigos socialistinėmis idėjomis, kurios dar nė iš tolo nepriminė vėlesnio bolševikų brutalumo. Tai buvo noras užjausti vargingiau gyvenantį, tikėjimas, kad visi piliečiai įgis teisę dalyvauti demokratiniame valstybės valdyme, kartu sieks socialinio teisingumo. Tuometiniai kairieji matė, kad geriausiai šiam tikslui pasitarnauti galėtų būtent nepriklausoma Lietuvos valstybė. Matė tai ir Kairys bei kantriai dėl to dirbo.

1905 m. lapkritį rinkosi Didysis Vilniaus Seimas – praktiškai pirmas modernios lietuvių tautos politinis būrimasis. Nenuostabu, kad jam pirmininkavo būtent Kairys, jau tada stebinęs visus ryžtu ir iškalba. Tikėdamas Lietuvos, kaip demokratinės respublikos, ateitimi, Kairys tvirtai stojo prieš kitus Lietuvos Tarybos kolegas, simpatizavusius monarchistinėms idėjoms. Jis griežtai priešinosi, net ir taktinėmis pastangomis, kad Vilhelmas fon Urachas taptų Lietuvos karaliumi Mindaugu II. Monarchija S. Kairiui neatrodė suderinama su socialdemokratijos principais, kuriais jis išties tikėjo. Ir vėliau jis buvo savotiška „balta varna“.

Jei drąsiai sakysime, kad vienintelis tautą rimtai vienijęs tikslas tarpukariu buvo troškimas atgauti Vilnių, dėl kurio sutiko visų pasaulėžiūrų politikai, tai Kairys ir čia išsišoko – jo nuomone, svarbu buvo surengti tik referendumą Vilniaus krašte, su kuo labiau nori būti jo gyventojai – su Lietuva ar Lenkija. Nereikia nė sakyti – tokios mintys net daugeliui Kairio bičiulių kėlė įtarimų.

Jei drąsiai sakysime, kad vienintelis, tautą rimtai vienijęs tikslas tarpukariu buvo troškimas atgauti Vilnių, dėl kurio sutiko visų pasaulėžiūrų politikai, tai Kairys ir čia išsišoko – jo nuomone, svarbu buvo surengti tik referendumą Vilniaus krašte, su kuo labiau nori būti jo gyventojai – su Lietuva ar Lenkija. Nereikia nė sakyti – tokios mintys net daugeliui Kairio bičiulių kėlė įtarimų.

Simonas Jazavita

S. Kairio politinė žvaigždė vėl sužibo Trečiojo Reicho okupacijos metais. Įsitraukęs į antinacinę rezistenciją, jis buvo persekiojamas gestapo, kuris ėmė nuolat lipti Kairiui ant kulnų. Šią įtampą paryškina ir faktas, kad Kairys slėpė žydaitę ir padėjo jai išsigelbėti nuo Holokausto. Būdamas 65-erių metų jis perplaukė Baltijos jūrą žvejų valtele, bet buvo sučiuptas. Pasinaudodamas karo pabaigos suirute, sugebėjo pabėgti iš vokiečių kalėjimo, o vėliau aktyviai dalyvavo išeivijos veikloje.

Visai primiršta Stanislovo Narutavičiaus asmenybė. O ji gerai atskleidžia XX a. I-os pusės tautinio apsisprendimo dramą. Augęs 1863 m. sukilėlio šeimoje Narutavičius buvo vienas iš tų retų dvarininkų, kurie tvirtai apsisprendė stoti į besikuriančios Lietuvos pusę. O jo jaunesnis brolis Gabrielius tapo pirmuoju Lenkijos prezidentu.

Stanislovas buvo vedęs Lenkijos valstybės vadovo maršalo Juzefo Pilsudskio pusseserę. Natūralu, kad tokie ryšiai būtų galėję padėti dviem, kadaise tampriai susijusioms valstybėms apmalšinti karo dėl Vilniaus žaizdas. Tačiau Lietuvoje Stanislovas nebuvo suprastas, o Lenkijoje jo broliui baigėsi dar blogiau – jis buvo nušautas vos po kelių dienų pabuvimo valdžioje.

Manyti, kad artimi ryšiai su Lenkija galėjo sutrukdyti Narutavičiui būti geru Lietuvos patriotu reikštų didelę nepagarbą jo atminimui – signataras aktyviai stengėsi populiarinti lietuvių kalbos vartojimą, o jo parašas Vasario 16-ąją simbolizuoja ir tai, kad dėl tokio didelio dalyko – savos valstybės, kompromisus darė įvairiausių pažiūrų žmonės.

Nepakankamai įvertinta ir spalvinga dar vieno iš šio ketverto narių – Mykolo Biržiškos asmenybė. Tai buvo kitas prisiekęs tuomet populiarių – socialdemokratinių pažiūrų aktyvistas. 1902 m., dar būdamas vos 20 metų, jis jau suimamas carinės valdžios už savo veiklą lietuvybės labui.

Vasario 16-osios Lietuvoje Biržiška pasuko mokslo keliu, tapo Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi. Antrojo pasaulinio karo metais šis žmogus ėjo Vilniaus universiteto rektoriaus pareigas. Daug kas žino ir didžiuojasi garbinga pasaulio tautų teisuolės Onos Šimaitės veikla, bet ne visi žino, kad apie jos vykdomą herojišką pagalbą persekiojamiems žydams žinojo ir kiek galėdamas talkino ir pats rektorius Biržiška. Įdomus ir jų sumanytas veiklos metodas – Šimaitė eidavo į Vilniaus getą, neva ieškoti bibliotekai laiku negrąžintų knygų. Kartu ji atnešdavo maisto, kitų reikalingų daiktų, o išnešdavo vertingus žydų kultūros kūrinius, kuriuos vėliau paslėpdavo universitete. Šimaitės darbai pelnytai garsina Lietuvos vardą pasaulyje, bet apie tai kalbant reikėtų nepamiršti pagerbti ir atsiminimą signataro, kuris už savo paramą taip pat labai stipriai rizikavo.

Nors šis pasirinkimas išties sudėtingas, vis dėlto, mano nuomone, ryškiausia šio ketverto figūra – Jonas Vileišis. Nors viešojoje erdvėje jis dažnai lieka užgožtas vyresnio brolio Petro, Jono nuopelnai moderniai Lietuvos valstybei yra neginčijami. Nors jis buvo aiškiai kairiųjų pažiūrų, Vileišis daug labiau mokėjo eiti į reikalingus kompromisus, tačiau kartu sugebėdavo ir savo oponentus kaip reikiant paspausti, siekdamas nuolaidų iš jų. Būtent jam turėtume dėkoti, kad nepriklausoma Lietuvos valstybė neliko tvirtais ryšiais surišta su Vokietija, tai yra paversta pastarosios protektoratu. Kas žino, kaip mūsų tapatybė būtų atrodžiusi tada.

Vileišis dar 1916 m. pabaigoje buvo okupacinės vokiečių valdžios suimtas už savo tautinę veiklą ir uždarytas į kalėjimą, o vėliau išvežtas į Vokietiją. Kaizerinė administracija į lietuvius žiūrėjo labai jau nepalankiai. Jos nuomone, lietuviai buvo apsileidę, necivilizuoti, o nuo rusų skyrėsi tik tuo, kad gerbia Vokietiją ir nori būti kartu su Europa.

Sutikime, tautinis garbingumas vertė stengtis nusišalinti nuo tokios pasaulėžiūros kaimyno. Bet nereikia pamiršti ir realios politikos – Vasario 16-osios aktas gi buvo priimtas tada, kai Vokietija praktiškai dominavo Rytų fronte, ir buvo visai neaišku, kaip baigsis kovos Vakaruose.

Turint tą omenyje, reikia suprasti, kad šis Vileišio politinis sprendimas buvo ne tik toliaregiškas, bet ir labai drąsus. Vėliau, karo dievaičiui nusisukus nuo Vokietijos, ši pati sumažino apetitą ir pradėjo daryti nuolaidas. Tačiau jei Lietuva būtų su ja nuo pirmos dienos glaudžiai susisiejusi, tikėtina, kad Vokietija būtų turėjusi neatremiamą argumentą ir po karo laikyti Lietuvą nesavarankiška valstybe. Tik klausimas lieka retorinis – ar tai būtų buvusi nepriklausomybė?

Vileišis ir vėliau išliko centrine asmenybe nepriklausomos Lietuvos gyvenime – nuolat rašydavo į spaudą, buvo antrojo ir ketvirtojo ministrų kabineto narys. Didelis ir nepakankamai įvertintas darbas – jis buvo pirmasis, dar neoficialus Lietuvos atstovas JAV, daug prisidėjęs prie Lietuvos diplomatinio pripažinimo. O ką jau kalbėti apie tai, kad jis buvo išrinktas ilgamečiu Kauno burmistru, ir Laikinąją sostinę pavertė moderniu europiniu miestu.

Nors šis pasirinkimas išties sudėtingas, visgi, mano nuomone, ryškiausia šio ketverto figūra – Jonas Vileišis. Nors viešojoje erdvėje jis dažnai lieka užgožtas vyresnio brolio Petro, Jono nuopelnai moderniai Lietuvos valstybei yra neginčijami. <...> Būtent jam turėtume dėkoti, kad nepriklausoma Lietuvos valstybė neliko tvirtais ryšiais surišta su Vokietija, tai yra paversta pastarosios protektoratu. Kas žino, kaip mūsų tapatybė būtų atrodžiusi tada.

Simonas Jazavita

Prisiminkime apie jo nuolatinį rūpestį socialiai nuskriaustaisiais bei neeilinį gebėjimą derinti tiek lietuvių, tiek ir tautinių mažumų interesus, sugebant nenuskriausti nei vienų, nei kitų. Visa tai – palikimas, kuris mus vienija, todėl tiek Vileišio, tiek anksčiau minėtų jo bendražygių signatarų darbai ir šiandien gali mums padėti rasti jėgų kartu spręsti opias Lietuvos problemas.

Simonas Jazavita yra „Misija Sibiras 2016“ dalyvis, Vytauto Didžiojo universiteto istorijos doktorantas, Kauno miesto muziejaus muziejininkas