Skerdynės Kaune surengtos jau pirmąją nacių okupacijos dieną
1941 m. metų birželio pabaiga Kaune prisimenama kaip vienas tamsiausių ir šiurpiausių miesto istorijos tarpsnių. Prieš 80 metų, birželio 25-ąją, naciams įžengus į Kauną iškart surengtas Vilijampolės pogromas, kuriam vadovavo sukilimo prieš besitraukiančius sovietus būrio vadas Algirdas Klimaitis.
Jo metu nužudyta apie 800 žydų, vietos rabinui Zalmanui Osovskiui nukirsta galva, padėta į jo namo langą, kad ją matytų visi praeiviai. Taip pat ir užrašas lietuvių kalba, skelbiantis, kad toks likimas laukia visų žydų. Nukankinto Vilijampolės rabino kūnas buvo virve pakabintas už kojų, jo dukra – išprievartauta ir nužudyta kartu su broliu ir motina.
Po dviejų dienų, birželio 27 dieną surengtos itin drastiškos žudynės pačiame Kauno centre, bendrovės „Lietūkis“ garažuose (dabar – Miško gatvė).
Remiantis išlikusiais liudininkų pasakojimais, į kiemą jėga suvaryti žydai buvo talžomi metaliniais strypais, jiems į gerkles grūdamos gaisrininkų žarnos, o vanduo pilamas tol, kol žmonės prarasdavo sąmonę. Leisgyvės aukos buvo užmušamos suknežinant galvas laužtuvais.
Dauguma liudininkų lietuvius įvardino būtent kaip žudikus. Pasak kai kurių liudininkų, vokiečiai žemino ir mušė žydus, bet jų nežudė.
Sukelti masinės antisemitizmo bangos naciams nepavyko
Kodėl Kaune nacių okupacija sutapo su kruvinais išpuoliais prieš čia ilgą laiką gyvenusius žydus, koks lietuvių ir nacių vaidmuo šiuose masinėse egzekucijose?
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) istorikas, daktaras Linas Venclauskas sako, jog skatindami itin drastiškus išpuolius, kuriuose dalyvavo lietuviai, naciai turėjo planą, kaip žydus priversti trauktis, o likusius – perkelti gyventi į getą.
„Akivaizdu, kad tai buvo nacių inspiruotas įvykis, nes birželio 27 dieną per Kauną jau buvo perėjusi ir toliau veržėsi nacių kariuomenė“, – apie skerdynes „Lietūkio“ garažų kieme sake istorikas L. Venclauskas.
Pasak mokslininko, tai, kad naciai buvo suinteresuoti vietos gyventojų rankomis pradėti žudynes, liudija ir vieno pagrindinių jų organizatoriaus SS A operatyvinės grupės vado Franz Walter Stahlecker ataskaitos savo vadovybei Berlyne.
Rašydamas apie nužudytus žydus viename savo raportų jis minėjo, kad didelių antisemitinių nuotaikų, kaip buvo tikėtasis, lietuvių tarpe sukurstyti nepavyko.
„Bet atsirado žmonių, kurie buvo vedini įvairiausių sumetimų, o istorikai bando dėlioti tam tikras motyvacines linijas.
Tai galėjo būti nacistų šalininkai, antrasis motyvas, kurį nurodo istorikai, galėjo būti kerštas. Nereikia pamiršti, kad prieš 10 dienų buvo įvykę pirmieji trėmimai, o žinia apie juos ir tam tikri stereotipai, kad žydai yra uolūs komunistai buvo pasklidęs ne tik Kaune, bet ir Lietuvoje.
Nacių propaganda tą uoliai kartojo, teigiant, kad bolševikai ir žydai yra neperskiriamas elementas ir su jais reikia kiek įmanoma greičiau atsiskaityti, suvesti sąskaitas.
Taip pat galimas ir pavydo motyvas, siekis užvaldyti žydų turtą“, – svarstė Holohaustą tyrinėjantis VDU istorikas dr. L. Venclauskas.
Sukelti masinės antisemitizmo bangos naciams nepavyko
Mokslininkas atkreipia dėmesį, kad nuteikti lietuvius prieš žydus buvo didelis nacių noras, tam pasitelktas galingas propagandos mechanizmas.
„Bet čia reikia prisiminti ir nacių rasistinę nuostatą. Jie įsivaizdavo, kad peržengus Lenkijos vakarines sienas prasideda visiškai kitoks pasaulis. Naciai manė ten esant slaviškas, Rytų žemes, kurių gyventojai, vartojant nacistinę ideologiją yra žemesnėje vystymosi pakopoje. Emociškai ne tokie paveikūs, galbūt intelektualiai ne tokie gabūs.
Jie įsivaizdavo, kad pasitelkus propagandą pakaks pirštu parodyti į savo priešus, kuriais buvo žydai bei komunistai, o vietiniai gyventojai, kaip Vilijampolėje ar „Lietūkyje“ pačiu žiauriausiu, brutaliausiu būdu susidoros, tad naciams reikės tik diriguoti šiems procesams. Deja, jų prielaida nebuvo visiškai teisinga“, – sakė L. Venclauskas.
Istorikas pastebi, nors SS A operatyvinės grupės vadas F. W. Stahlecker ataskaitose nurodo, kad nepavyko tarp vietinių gyventojų sukelti masinių antisemitinių nuotaikų, tačiau jo siunčiame nužudytų žydų skaičiai, ypač iš mažesnių Lietuvos miestelių liudija, kad lietuvius pasitelkti visgi pavyko.
Kaune centre surengtos „parodomosios“ žudynės
1941 metų birželio 25-ąją, pirmąją nacių okupacijos dieną vykusiam Vilijampolės žydų pogromui, kuriam vadovavo sukilėlis Algirdas Klimaitis, tačiau akivaizdu, kad jam nurodymus davė SS A operatyvinės grupės vadas F. W. Stahlecker. Jis pats raporte pripažino, kad ši nacių iniciatyva buvo slepiama.
„Netikėtai paaiškėjo, kad suorganizuoti didesnio masto žydų pogromą išsyk gana nelengva. Čia visų pirma pasitelkėme anksčiau minėtų partizanų vadą A. Klimaitį, kurį tuo reikalu instruktavo veikęs Kaune mūsų nedidelis priešakinis būrys. A. Klimaičiui pavyko taip parengti pogromą, kad aikštėn neiškilo nei mūsų duoti nurodymai, nei mūsų iniciatyva.
Pirmojo pogromo metu, naktį iš birželio 25-osios į 26-ąją, lietuvių partizanai likvidavo daugiau kaip 1 tūkst. 500 žydų, padegė arba kitaip sunaikino keletą sinagogų ir sudegino žydų kvartalą, kuriame buvo apie 60 namų. Sekančiomis naktimis tuo pačiu būdu buvo padaryti nekenksmingais 2 tūkst. 300 žydų“, – rašė SS karininkas, vienas Holokausto vykdytojų F. W. Stahlecker.
Panašu, kad raportuodamas Berlynui jis nužudytų Kauno žydų skaičių jis ženkliai padidino. Kitais duomenimis, Vilijampolės pogrome žuvo apie 800 žydų.
Po dviejų dienų vykusios žudynės „Lietūkio“ bendrovės garažuose buvo net fotografuojamos, o Kauno centre laužtuvais daužomis žydus stebėjo gausus būrys smalsuolių.
Šią egzekuciją istorikas L. Venclauskas vadina surežisuota ir naudota propagandos tikslams. Būtent dėl to pasistengta kruviną egzekuciją, nukankintų žmonių kūnus detaliai fotografuoti.
„Šios žudynėms pakankamai gerai dokumentuotos ir po to gana plačiai pasklidusios. Fotografuota buvo pačių nacių su intencija parodyti, kad vietos gyventojai sąmoningai atpažįsta savo priešus ir su jais atitinkamai elgiasi, „kovoja su savo išdavikais, pavergėjais ir panašiai“.
Kita vertus, naciams buvo paranku šią foto medžiagą turėti ne tik rodant vietos gyventojų „sąmoningumą“. Karui pasisukus kita, nei naciai tikėjo 1941 metais linkme, tai galėjo tapti įrodymu, kad jie esą nieko nedarė, nes patys lietuviai suvedinėjo sąskaitas.
Susidoroti su žydais lietuvius skatino ir kerštas
„Ta nuostata, kad lietuviai patys ėmėsi uoliai vykdyti Holokaustą nėra visiškai teisingos, nes nacių inspiracijos buvo pakankamai stiprios“, – konstatavo VDU istorijas L. Venclauskas.
Lietuvių dalyvavimą žudant žydus mokslininkas vertina žvelgdamas per tam tikrų įvykių sutaptį. Tai lietuvių visuomenę supurčiusi pirmoji sovietų okupacija, nacių propaganda, sakiusi, jog žydai ir bolševikai yra vienas ir tas pats. Esminės įtakos turėjo pirmosios lietuvių tremtys į Sibirą, kas vienareikšmiai suprasta kaip fizinis naikinimas, šeimų ardymas, o ne tik gerbūvio bei saviraiškos varžymas.
„Taip užvirė tas baisusis katilas, kur keršto, atpildo siekimo motyvas galėjo būti pakankamai svarbiu katalizatoriumi. Tyrinėjimuose, liudininkų pasakojimuose yra šis keršto motyvas, nes iš lietuvių budelių pusės vienas ar keli asmenys lyg yra atpažinę tuos žmones, kuriuos jie asocijavo su sovietų valdžia, galbūt su kankinimais bei areštais“, – sakė L. Venclauskas.
Mokslininkas minėjo, kad paskutinėmis 1941 metų birželio dienomis, kai keitėsi okupacinės valdžios, buvo iš kalėjimų paleidžiami kaliniai, tvyrojo didelė įtampa. Tad visiškai nesvarbu, ar vienas, kitas asmuo iš tikrųjų buvo susijęs su sovietų vykdytomis represijomis, ar tik pasirodė panašus.
„Čia jau didelio klausimo nebuvo. Baimė ir įtampa sukūrė savo atmosferą, kad reikia imtis kažkokių sprendimų, o šie sprendimai buvo labai brutalūs“, – minėjo istorikas.
Trėmimai padarė savo, nebeliko lietuvių ir žydų šviesuomenės
Kalbėdamas apie tragišką ne tik Kauno, bet ir visos šalies istorijos etapą L. Venclauskas mini aspektą, kuris, jo manymu, iki šiol nėra tinkamai ištransliuotas.
„Sovietų vykdytos tremtys palietė ir žydų elitą, kuris galėjo kalbėti savo tautos vardu, sakyti, kad mes nesame bolševikų pakalikai, mes taip pat nukentėjome. Bet tos šviesiosios visuomenės, žydų inteligentijos dalis jau buvo represuota, ištremta ar areštuota, lygiai taip pat represijas patyrė ir didžioji dalis Lietuvos intelektualų, kurie galėjo sakyti, kad mes neturėtume pasiduoti nacių propagandai, turėtume elgtis kitaip“, – sakė VDU istorikas L. Venclauskas.
Jis atkreipia dėmesį, kad iki pirmosios sovietų okupacijos, mūsų valstybei gyvenant paskutines savo dienas pozicija buvo visai kitokia, priimta apie 30 tūkst. pabėgėlių iš nacių bei sovietų okupuotos Lenkijos. Tuo metu kitos Europos ir pasaulio šalys juos priimti atsisakė motyvuodamos tuo, jog turi savų problemų, o pabėgėliais negalės pasirūpinti.
„Faktas lieka faktu, kad tie autoritetingiausi, labiausiai suprantantys situaciją ir galintys tarti vieną, kitą žodį ir lietuvių, ir žydų pusėje jau buvo patyrę pakankamai stiprias sovietų represijas“, – sakė L. Venclauskas.
Ko siekė naciai skatindami makabriškas skerdynes ?
Tačiau kaip paaiškinti pirmosiomis nacių okupacijos dienomis Kaune lietuvių vykdytą itin žiaurius, drastiškus išpuolius prieš vietos žydus, kai pogromo Vilijampolėje metu nužudyta apie 800 žydų, rabinui nukirsta galva padėta jo namo lange, o „Lietūkio“ garažuose žmonės kankinti jiems į gerkles kišant žarnas ir leidžiant vandenį, po to jų galvos traiškytos laužtuvais?
VDU istorijas, dr. L. Venclauskas mano, jog šį žiaurumą, panašu, skatino patys naciai, o šios žudynės jų plane turėjo ne vien žmonių eliminavimą, bet ir kitą tikslą.
„Tai psichologinis aspektas: išgąsdinti, įbauginti žydų visuomenę ir versti juos trauktis paskui Raudonąją armiją. Tačiau tuomet sovietai jau nieko neįsileido, jeigu tai nebuvo aktyvus partinis ar koks nors kitas jiems svarbus veikėjas. Kaip ir besitraukiantys lietuviai žydai taip pat buvo stabdomi, apsukami ir palydimi šia fraze: „ką jūs darote, tėvynė pavojuje, priešai puola, o jūs bandote trauktis, turite grįžti ir kovoti“, – sakė L. Venclauskas.
Kita vertus, istoriko manymu, drastiškos žudynės pirmosiomis nacių okupacijos dienomis Kaune galėjo tapti svarbiu motyvu žydams kuo skubiau persikelti į getą Vilijampolėje.
„Tai palydima žinute, kad vykstant tokioms žiaurybėms, tokiems baisumams mes negalime jums padėti, jūsų apsaugoti, jūs kelkitės į getą, saugomą teritoriją, kur neva būsite saugesnis. Nors aišku, už to stovėjo jau kitas klastingas nacių planas: geto gyventojus išnaudoti kaip nemokamą darbo jėgą, per vadinamas valymo akcijas pirmiausia likviduoti elitą, intelektualiai subrendusius bendruomenės lyderius, kaip ir fiziškai stiprius jaunus vyrus, kad kiek įmanoma labiau žydų bendruomenę padaryti pasyvią, nesipriešinančią ir paklustančią įsakymams“, – reziumavo istorijas L. Venclauskas.
Iki Kauno geto įkūrimo Vilijampolėje buvo nužudyta apie 10 tūkstančių Kauno žydų. Gete vienu metu daugiausiai gyveno apie 30 tūkstančių žmonių, daugiausia jų buvo sušaudyta IX forte, kiti išgabenti į įvairias koncentracijos stovyklas. Tik nedidelė daliai, keliems šimtams Kauno geto kalinių pavyko pabėgti. Jis prisijungė prie pogrindyje veikusios antinacinės rezistencijos.
