„Legendinis realistas Henry Kissingeris kažkada pamėgino išprovokuoti Briuselio politikus klausimu, kieno numerį reikia surinkti, norint pakalbėti su Europos Sąjunga. Klausimas euro-entuziastams pasirodė toks skaudus, kad į jį buvo atsakinėjama ne vieną dešimtmetį.
Tačiau genialusis Kissingeris nesuprato, ką dabar žino kinai. Norint spręsti klausimus ES, reikia vos kelių skambučių.... keliems Vokietijos pramonininkams.
Mes, kaip ir visas Vakarų pasaulis, susiduriame su sisteminga autoritarinių režimų konkurencija siekiant sugriauti taisyklėmis grįstą tvarką, kuri yra Lietuvos nacionalinis saugumo ir ekonominio augimo interesas“, – feisbuke sekmadienį rašė M. Maldeikis.
Pasaulyje, valdomame autoritarinių režimų, tokių kaip Kinija ar Rusija, pasak politiko, mes tiesiog neišliksime.
„JAV – demokratinio pasaulio lyderis, kitoje pusėje lyderiauja Kinija. Rusija ryžtasi kelti ultimatumus Vakarams dėl mūsų regiono saugumo, nes supranta, jog JAV dėmesys yra nukreiptas į priešpriešą su Kinija. Tai koordinuota autoritarinių režimų veikla, kuria siekiama įsitikinti, kaip JAV „patemps veikti dviem frontais“.
Šios tendencijos tik stiprės. Lietuvai, nori ji to ar ne, teks pasirinkti barikadų pusę. Ir Lietuva, deklaruodama savo nacionalinius užsienio politikos interesus, renkasi. Vertybinė politika — tai ne aistros dėl vienuolyno regulos vertybių. Tai mūsų nacionalinis interesas palaikyti liberaliąsias demokratijas, susiduriančias su vis stiprėjančiu spaudimu“, – rašė M. Maldeikis.
Lietuvos pozicija dėl Kinijos, kaip pažymėjo parlamentaras, kyla „būtent iš šios paradigmos“.
„Dabartinė vyriausybė nėra pirmoji, suprantanti Pekino keliamą iššūkį. Sauliaus Skvernelio vyriausybė, matydama keliamą grėsmę, taip pat siekė suvaržyti kinų pastangas patekti į sektorius, kurie yra jautrūs nacionalinio saugumo požiūriu.
Negana to, Kinijoje autoritarinės tendencijos tik stiprėja. Tai nebėra ta pati šalis, kokia ji buvo prieš dešimt ar net penkerius metus. Tai vyksta visų pirma dėl vidinių iššūkių ekonomikai, pagrįstoje skola ir eksportu (Holdingo „China Evergrande Group“ problemos — tai tik žiedeliai to, kas laukia).
Kinijos komunistų partija supranta, jog konkurencija, finansinė realybė ir artėjanti deglobalizacija sugriaus viską, kas buvo statoma paskutinius keturiasdešimt metų. Komunistų partijos centrinio komiteto 6-tasis plenumas savo rezoliucijoje aiškiai nurodė, jog atsakymas į šiuos iššūkius bus ne ūkio atsivėrimas, o komunizmo pergalė ir asmeninis Xi kultas“, – tęsė M. Maldeikis.
Jis pažymėjo, kad Lietuva perdavė prekybos politiką ES kompetencijai.
„Todėl tai, ką daro Kinija, yra susiję ne su Lietuva, o su visa ES. Kinija mato, kad ES vyksta mentalinis pokytis Kinijos atžvilgiu — 2019 metais pirmą kartą buvo priimta Kinijos strategija, kurioje Pekinas buvo įvardytas kaip „sisteminis priešininkas“. Tokios tendencijos šalyse narėse paskutiniu laikotarpiu tik stiprėja. Europos politikai vienas po kito vis garsiau ima kalbėti apie Kinijos grėsmę. Net naujoji Vokietijos vyriausybė „leidžia sau“ turėti vis aiškesnę nuomonę dėl to, kas darosi Kinijoje, ir dėl to, kokią grėsmę tai kelia. Nekalbant jau apie Čekiją, Prancūziją ar Slovakiją ir kitas“, – teigė Seimo narys.
Vis dėlto, kaip pastebėjo M. Maldeikis, Kinija turi Rusijos pavyzdį, rodantį, jog ES politika tampa „lanksti“, kai kalba pasuka apie didelius pinigus.
„Tereikia rasti sąskaitą. Ir tokią sąskaitą, kaip ir Putino atveju, jie randa pas vieną ar kitą vokiečių pramonininką.
Lietuvoje sprendžiasi tai, kokia bus artimiausio dešimtmečio-dvidešimtmečio ES kryptis, ir tai, ar mes paliksime savo pagrindinį sąjungininką JAV bandyti atlaikyti frontą prieš Kiniją ir Rusiją. JAV pusėje buriasi Kinijos kaimynės, suprantančios jos keliamą grėsmę, — Japonija, Australija, Taivanas, į ją, matyt, gravituos net Indija. Tačiau JAV reikia ir aiškaus ES veikimo. Lietuva, keldama Kinijos klausimą, siunčia aiškią žinutę JAV, kad jūsų priešininkas yra ir mūsų priešininkas. Kad auliniams batams grasinant mums, turėtume moralinę teisę pasakyti — girdėkite mus, nes mes girdime, su kuo susiduriate jūs“, – rašė politikas.
Jo teigimu, Lietuvos atveju Kinija žino, jog kovoja su laiku, – ilgai šito neteisėto veikimo pilkojoje teisinėje zonoje Kinija netemps.
„Jai per daug svarbus veikimas PPO (Pasaulio prekybos organizacija) bei jos prekyba su ES. Terorizavimas neatsitiktinai pradėtas būtent kalėdiniu laikotarpiu, kai politinis Briuselis yra išsivažinėjęs po savo šalis, todėl veiksmingos reakcijos reiks laukti iki sausio pradžios. Šventinis laikotarpis ir Vašingtone.
Negana to, Kinija žino, jog Lietuva, kaip ES institucijų narė, savo rankose turi įrankį, kuris būtų skaudus Kinijai tiek ekonomiškai, tiek politiškai (palikime šį klausimą kitai diskusijai).
Todėl, pasinaudodamas Vokietijos pramonės siunčiama žinute viešajai mūsų nuomonei, Pekinas blickrygu siekia greito pasidavimo“, – teigė M. Maldeikis.
„Šiais metais teko perskaityti daug gerų knygų. Tačiau nejučia vis grįžtu prie vienos iš jų — N. Černiausko dokumentinės knygos „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“. Skaitant ją sunku patikėti, kad tuometinė šalies vadovybė, verslas ir piliečiai, pasaulyje vykstant tokiems geopolitiniams lūžiams, ramiai dėliojasi ateities planus, naiviai vildamiesi, jog tai, kas vyksta, jų nepalies. Realybė visada pasibeldžia tau į duris...
N. Černiausko knygoje kalbama ne apie praeitį, o apie visų mūsų ateitį. Istorijos teisingumas lėmė, kad 1940-ieji vis dėlto netapo „paskutine Lietuvos vasara“. Realistiškai reaguodami į tai, kas darosi pasaulyje, neleiskime, kad vėl patektume į panašią situaciją“, – pridūrė M. Maldeikis.