Premjero atostogų metu S. Malinauskas kartu su Teisingumo ministerijos darbuotoja Rasa Kazėniene surengė spaudos konferenciją, kurioje apkaltino teisingumo viceministrą R. Bakšį trukdant vykdyti kalėjimų sistemos veiklos auditą.
Po kilusio skandalo S. Malinauskas sako, kad ministras pirmininkas apie spaudos konferenciją buvo informuotas. Jis taip pat teigia laukiantis S. Skvernelio pozicijos dėl teisingumo ministrės Mildos Vainiutės ir viceminstro R. Bakšio.
– Ar premjeras buvo informuotas apie įtarimus dėl galimai neskaidrios viceministro R. Bakšio veiklos?
– Reikia suprasti du dalykus. Tai yra mano vertinimas. Premjeras turi 14 ministerijų, be posėdžių, dažniausiai pas jį patarėjai nueina, kada atsiranda kažkokie gaisrai. Kai tik atsirasdavo rimtų abejonių, visą laiką kreipdavomės į premjerą ir sulaukdavome paramos. Didžioji bėda, ką ir dabar ponas R. Bakšys bando sakyti – įžengęs į ministro pirmininko kabinetą, jis visą laiką sakys, kad yra už skaidrumą valstybės tarnyboje. Situaciją bandoma aiškinti vidiniais nesutarimais. Mano galva, tai per ilgai užsitęsė.
Tiesą pasakius, aš iki šiol nežinau – premjeras pats turi įvardinti, kokia yra jo pozicija konkrečiai kalbant ir apie teisingumo ministrę, ir apie viceministrą. Aš žinau, kad dalį informacijos esu pateikęs ir dalį papildomos informacijos aš jam dar papildomai pateiksiu. Bet mano paties vertinimas – jeigu viceministras lieka šiose pareigose, tokiu atveju aš nematau jokios prasmės pačiam likti pareigose ir pasitrauksiu pats. O premjero vertinimą mes pirmadienį pamatysime.
– Tačiau ar toks pareiškimas nėra šantažas premjero atžvilgiu?
– Mano pozicija labai paprasta – tikrai yra pakankamai informacijos, kuria disponuoju, kad viceministras, mano galva, trukdo skaidrinimosi procesui. Jis tą daro labai sąmoningai ir aktyviai, tai yra vertybinis aiškus pasirinkimas – vienas iš mūsų tikrai turės trauktis.
Aš esu įsitikinęs ir tikiu, kad premjeras priims sprendimą. Jeigu būtų suabejota tuo, ar viceministras turi trauktis, natūralu, kad turėčiau trauktis aš. Pirmiausia todėl, kad tai reikštų, kad mano pozicija nėra tikima, manimi nepasitikima. Antras dalykas – aš nematyčiau galimybės toliau efektyviai vykdyti kalėjimo sistemos pertvarkos, jei žmogus, kuris, mano galva, aktyviai tam priešinasi, toliau būtų vienu iš ministerijos vadovų. Jei tai bus padaryta, aš pasitrauksiu, bet jei viceministras traukiasi ir atsiras politinis palaikymas, manau, jau dabar nemažai padaryta ir padaryti galima žymiai daugiau.
– Stebina, kad spaudos konferencija surengta per premjero atostogas.
– Atsakymai čia paprasti. Ji surengta po to, kai į mane kreipėsi R. Kazėnienė, sakydama, kad palieka Teisingumo ministeriją, nes vykstantis spaudimas per didelis. Aš paprašiau to nedaryti bent jau tol, kol išspręsime klausimą dėl Kalėjimų departamento audito pabaigos, nes suprantu, kad visą dalyką sustabdyti labai lengva.
Antra, paprašiau pateikti dar detalesnės informacijos. Kai pamačiau, kad ji atsiduria situacijoje, kai nesulaukia realios paramos, ir nuolatos reikia įsikišimo Vyriausybės politinės komandos lygiu, sutarėme apie tai pasikalbėti. Surastas ją ginsiantis advokatas – sutinku, tai padaryta ministrės pagalba. Tai pat apsispręsta, kad bent Kalėjimų departamento auditas liks. Su Rasa pasitarėme, kad vienintelis būdas, kaip galime lengvai indikuoti visuomenėje, kas iš tikrųjų vyksta, atvirai apie tai papasakoti.
Teisingumo ministerija laikėsi pozicijos, kad geriau konferenciją rengti Vyriausybėje, nors, mano galva, tai visiškai ministerijos daržas. Buvo keliamas klausimas, ar ministrė galėtų dalyvauti konferencijoje, bet atrašyta, kad ji turi kitą svarbų susitikimą, nors man labai sunku suprasti, koks susitikimas gali būti svarbesnis. Taigi ta pati situacija – liekame vieni ir mums reikia išsiaiškinti, kas bus toliau – ar galime saugiai judėti į priekį, turime politinį palaikymą daryti procesus, arba vis dėlto liekame situacijoje, kai ministerijos viduje tai nelabai rūpi ir tu keli triukšmą, nes tau to reikia. Taip, mano galva, neturėtų būti.
– Ar apie rengiamą konferenciją žinojo premjeras?
– Aš tikrai įspėjau premjerą, parašiau jam, kad su R. Kazėniene šią konferenciją darysime. Tikrai nebuvo jokių prieštaravimų, galbūt premjeras nežinojo visų konferencijos detalių, bet manau, kad tai nebuvo didelė staigmena.
– Ar po viso to sulaukėte premjero reakcijos?
– Taip, bendravau su ministru pirmininku, sutarėme, kad sulauksime pirmadienio, kartu susitiksime kabinete ir išgirsime. Matyt, tą jau labai seniai reikėjo padaryt, to, mano galva, nepagrįstai buvo vengiama – dar kartą susitiksime su ministre, viceministru, labai tikiuosi, kad dalyvausiu aš, labai norėčiau, kad dalyvautų R. Kazėnienė, Audito skyriaus vedėja, galime pasikviesti patarėją teisės klausimais.
Pačiam viceministrui didelių klausimų turbūt neturėtų kilti. Toliau yra ministro pirmininko vertinimas ir, mano galva, jis tą vertinimą turės atlikti. Taip pat žinau, kad klausimas kilęs prezidentei, kuri irgi, matyt, po pasirodžiusios informacijos lauks papildomos medžiagos. Aš manau, kad pirmadienis į tą klausimą atsakys.
– Kas paskatino rengti spaudos konferenciją? Juk buvo galima palaukti, kol premjeras grįš iš atostogų.
– Kalbėti pradėta, nes prasidėjo teisminis R. Kazėnienės persekiojimas. Turime informacijos, kad, gali būti, Teisingumo ministerijos atstovai padeda kitoms šalims ruošti ieškinius prieš R. Kazėnienę – žaidžia ne mūsų, o priešininko pusėje.
Bet mano pagrindinis noras – negalima palikti žmogaus, vienos moters, kuri yra Audito skyriaus specialistė, kad ji iš visų pusių būtų daužoma. Kažkas turi stovėti šalia. Premjeras tikrai tą darė, bet, mano manymu, tą turėtų daryti ministrė, nes yra jos komandos narė. Mano galva, ministrė šioje vietoje buvo pernelyg pasyvi. Tokiu atveju greta atsistojau aš. Jeigu ministerijose pasieksime pokyčių, galėsime sėkmingai judėti toliau, jeigu nugalės tie žmonės, kurie pokyčių nenori, vargu bau manęs reikės. Nežinau, kaip toliau bus su Rasa – sprendimą priims ji.
– Jau anksčiau dėl teisingumo ministrės gebėjimo vadovauti buvo kilę abejonių, netilo kalbos, kad ją ruošiamasi keisti. Ar tiesa, kad jos keisti nebūdavo kuo?
– Sakyčiau, galbūt nebuvo aktyviai ieškoma, galbūt tas klausimas nebuvo toks aštrus. Labai sąžiningai kalbant apie Teisingumo ministeriją, situacija labai paprasta: tai itin sudėtinga ministerija, ypatingai, kai jos žinioje buvo Registrų centras ir Kalėjimų departamentas. Nors keitėsi politinės jėgos, dabar labai aiškiai girdžiu indikacijas ir labai konkrečius pasakojimus iš ten dirbančių asmenų apie tai, kaip politikai ministrai valdė, kviesdavosi ant kilimo, prašydavo įrašyti konkrečias bendroves, konkrečius vertinimus. Darytas didžiulis spaudimas ir akivaizdu, kad net nebuvo bandoma valyti nuo sovietinių laikų visiškai nepasikeitusios sistemos.
– Tačiau jūs pats esate ministro pirmininko patarėjas, ir kyla natūralus klausimas – kodėl tą toleravo premjeras, ministrė, kuri, panašu, nesugebėjo net patikimo aplinkos suformuoti?
– Tas klausimas prieš rengiant spaudos konferenciją irgi buvo be galo aštrus – kaip tai bus traktuota. Bet reikia suprasti, kad R. Kazėnienė Teisingumo ministerijoje atsirado, kada ministras pirmininkas asmeniškai jai pasiūlė po to, kai ji asmeniškai kreipėsi ir jie susitiko. Niekada iš ministro pirmininko nebuvo jokio stabdymo, pasipriešinimo, atvirkščiai – buvo didžiulė pagalba atliekant auditą.
Kur yra problema – taip, vienas dalykas, noras užtikrinti stabilų Vyriausybės darbą. Ministrui pirmininkui, aišku, tai rūpi ir jis mažiausiai suinteresuotas šį laivą judinti į šonus. Bet, mano galva, Teisingumo ministerijoje situacija tokia, kad apie tai viešai kalbėti reikėtų.
Antra, ministro pirmininko valdymo sričių tiek daug, kad jis linkęs daugiau pasitikėti ministrais.
– Kas, Jūsų akimis, vyksta Teisingumo ministerijos sistemoje?
– Tai jau kurį laiką susiklosčiusi situacija. Prieš pusę metų atėjau dirbti patarėju, viena kuruojamų sričių – kova su korupcija. Labai panašiu metu R. Kazėnienė buvo perkelta į Teisingumo ministeriją, jai buvo pasiūlytos pareigos tikintis daugiau skaidrumo ir tas sprendimas absoliučiai pasiteisino.
Tačiau yra ir kita pusė, ir čia yra įdomioji dalis. Kalėjimų departamento pertvarka buvo viena iš kuruojamų sričių, tuo pat metu vyko kiti politiniai procesai. Kai aš pradėjau dirbti, ministrė turėjo tris viceministrus – iš jų šiuo metu neliko nė vieno. Juos pakeitė. Tačiau nuo pat pradžių šalia ministrės buvo patarėjas R. Bakšys.
Prisijungiau ne nuo Vyriausybės darbo pradžios ir iš karto supratau, kad labai daug sprendimų stipriai nulemti šio žmogaus. Tai mane labai nustebino – juk Teisingumo ministerija apie skaidrumą turėtų kalbėti garsai, čia, lyginant su kitomis ministerijomis, problemų su skaidrumu daug.
Buvo nutarta pradėti daryti pataisos namų auditus, pirmiausia kalbėta apie daug problemų turinčius Alytaus pataisos namus, kur daugiausia infekuotojų ŽIV. Tačiau pradėta nuo Pravieniškių, kurios, buvo manoma, korupcijos prasme pavyzdinė įstaiga. Jau pirmas auditas aiškiai atskleidė, kokio dydžio piktnaudžiavimai – matome susijusių asmenų ir įmonių pastatus, iškylančius pataisos namų teritorijoje. Jau buvo kalbėta apie biokuro katilinę, kuri nustatyta kaina teikia šilumą pataisos namams, o tuo pačiu metu didžiosios katilinės atsisakyti negali, nes pagal sutartį neužtikrinamas šilumos tiekimas. Pasipelnymo schemos labai aiškios ir jos buvo plika akimi matomos. O kur dar kalinių išnaudojimo atvejai.
Viena moteris prabilo apie buvusio vadovo seksualinį priekabiavimą. Gautas skundas, kad galimai už pakėlimą pareigose reikėjo intymiai pabendrauti. Iš pradžių skundas buvo anoniminis, paskui moteris ryžosi parašyti savo vardu ir, nepaisant to, kad jau buvo pradėtas tyrimas, pataisos namų vadovas nebuvo nušalintas. Maža to, informacija, kuria disponavo Teisingumo ministerija, nukeliavo tiesiai į Pravieniškes tuometiniam vadovui. Įsivaizduokite, jei darbuotojas skundžiasi dėl tokių dalykų, o nenušalintas vadovas gauna informaciją apie tą darbuotoją... Matome, kad informacija visiškai laisvai keliauja tiek iš Kalėjimų departamento, tiek iš Teisingumo ministerijos įmonėms, kurios ten teikia maitinimo, prekybos paslaugas.
Netrukus išgirdau, kad R. Kazėnienė yra problema. Antra, buvo pasakyta, kad aš nesuprantu situacijos – kai kuri informacija perspektyvi, kai kuri – ne. Pasakiau, kad ne politikas turi nuspręsti, kokia informacija gali sudominti teisėsaugos institucijas. Ji turi keliauti iš karto.
Esu didelis entuziastas, kad apie tai, kas vyksta, turime informuoti visuomenę. Sunkiai, bet baigėme Pravieniškių auditą ir supratome, kad Teisingumo ministerijos viduje didelio palaikymo nėra. O kur dar 11 pataisos namų auditai, supratome, kad fiziškai to padaryti nespėsime. Todėl nusprendėme audituoti patį Kalėjimų departamentą, kuris ir darė didžiuosius viešuosius pirkimus. Iš karto prasidėjo didžiulis pasipriešinimas, klausimai, kodėl ir ką tirsime, kokią informaciją galima teikti, kokios – ne.
Tuo pat metu ministerijoje pradėti kelti klausimai dėl R. Kazėnienės – kancleris su viceministro pritarimu pasiūlė įvertinti jos, kaip auditorės, kompetenciją. Rasa buhalterė, turinti didelę patirtį. Audito skyriuje gali dirbti žmogus, kuris nėra auditorius. Ministrei telefonu pasakiau, kad jei šis klausimas nebus išspręstas, aš pats eisiu viešumon ir turėsime išspręsti, ar tai tikrai klausimas dėl auditorės kvalifikacijos, ar noras išmesti iš darbo. Iš karto kreipiausi ir į ministrą pirmininką ir labai greitai klausimas buvo išspręstas – jis pats susisiekė su ministre.
Kiek žinau, ministras pirmininkas asmeniškai įspėjo R. Bakšį, kad jo atsakomybės laukas – kad spaudimas R. Kazėnienei nebūtų daromas. Situacija laikinai išsisprendė, tačiau prasidėjo kiti dalykai.