Po tragedijos prabilę maratono organizatoriai, nors ir pripažino esantys šokiruoti dėl šio įvykio, savo kaltės neįžvelgia.
„Tai yra tragedija, bet tai nėra individualus atvejis, kuris liečia vien tik konkretų maratoną. Visuose maratonuose yra tokios pat rizikos“, – DELFI dėstė vienas pagrindinių maratono organizatorių VŠĮ „Tarptautinis maratonas“ direktorius Darius Mikulis.
Jis taip pat sakė, kad kol kas imtis papildomų sveikatos būklę užtikrinančių reikalavimų „Danske Bank Vilniaus maratonas” nei dabar, nei kitais metais neketina.
Tačiau ne viename maratone dalyvavę asmenys pripažįsta, kad maratono organizacija šiemet nežibėjo, o kai kurias klaidas būtina ištaisyti. Jie taip pat pasidalijo mintimis, kodėl galėjo nutikti ši tragedija.
Įvardijo klaidas
Profesionalus bėgikas Ruslanas Seitkalijevas „Danske Bank Vilniaus maratone” užėmė trečią vietą, tačiau pripažino, kad, nepaisant to, šiuo renginiu nėra patenkintas.
„Organizacijos tikrai nevertinčiau 10 balų. Jei sakyčiau, kad viskas buvo puiku, meluočiau. Pasakysiu liaudiškai, buvo labai daug maišalynės. Tarkime, man baigiant bėgimą organizatorių buvo nurodyta bėgti dar vieną ratą, nors jau turėjau finišuoti. Gerai, kad kažkas iš sirgalių sušuko, kad jau viskas. Nedaug trūko, kad mano laikas nebūtų užfiksuotas, būčiau turėjęs dar bėgti“, – stebėjosi bėgikas.
Nelabai patenkintas jis liko ir savanorių darbu. Akis badė jų atsainumas.
„Didžiąją distancijos dalį bėgau vienas. Kai atbėgdavau prie staliukų, kur buvo dalijamas vanduo, savanoriai elgėsi labai atsainiai. Tikrai neatrodė labai užsiėmę, bet vandenį turėjau pasiimti pats. Aišku, susigaištos tik kelios sekundės, bet savanoriai tuo metu nieko nedarė, tiesiog kalbėjosi. Kitą kartą galėtų nepatingėti ir puodelį su vandeniu paduoti, kad nereikėtų pribėgus jo ieškoti“, – mano R. Seitkalijevas.
Kritika – ir dovanų krepšeliui
Anot bėgiko, kiek nuvylė ir prieš bėgimą dalyviams įteiktas dovanų krepšelis. Nors už registraciją vaikinas nemokėjo, pripažino, būtų labai nepatenkintas, jei tai daryti būtų tekę.
„Krepšelis buvo labai skystas, kas už jį mokėjo, turėjo labai nusivilti. Tuo labiau, kad starto mokestis kaip Lietuvoje buvo labai nemažas (dalyvavimas pagrindiniame maratone kainavo nuo 22 iki 55 eurų – DELFI). Viduje buvo keli pakeliai košės, „Nike“ marškinėliai, vienkartinis pakvietimas į „Impuls“, nuolaidų kuponai, energetinis batonėlis ir kvietimas į makaronų vakarėlį. Bendrai įvertinant – labai skurdus“, – sakė vaikinas.
Jis pasakojo, kad kitose šalyse maratono organizatoriai dalyviams dovanoja ir drabužių, ir maisto, ir kuprinių ar rankšluosčių. Dovanų krepšelis būna kur kas didesnis.
Tiesa, kartu jis pridūrė suprantantis, kad viskas atsiremia į finansus. R. Seitkalijevo teigimu, aišku, kad rėmėjų dosnumu maratonas nepasižymėjo.
„Tai nėra Berlyno, Tokijo ar Niujorko maratonai, kurių finansavimas daug kartų didesnis. Tačiau suprantu, kad nei aš, nei pirmą vietą laimėjęs bėgikas iš Etiopijos nesame tos žvaigždės, dėl kurių Vilniaus maratono organizatoriams apsimokėtų ieškoti lėšų tam, kad mūsų poreikiai būtų patenkinti: pusryčiai, apgyvendinimas ir visa kita. Jei mūsų rezultatai būtų kur kas aukštesni, jei būtume įvykdę olimpinius normatyvus, manau, tų lėšų organizatoriai tikriausiai surastų“, – svarstė vaikinas.
Psichologinis pasiruošimas pranoko fizinį
Prisimindamas maratoną jis tikino, kad dalyvio mirtis varžybas gerokai apkartino.
„Mums kaip varžybų prizininkams tai tikrai nėra malonu. Net apkartino patį pergalės džiaugsmą“, – pripažino sportininkas.
Jis prisiminė, kad registruojantis į šį maratoną reikėjo patvirtinti, kad atsakomybę už savo sveikatą prisiimi pats. Anot vaikino, tai gana įprasta praktika daugelyje varžybų.
„Aišku, labai gaila, tačiau kiekvienas žmogus, prieš stodamas prie starto linijos turėtų realiai įvertinti savo galimybes. Psichologinis pasiruošimas, kad aš galiu, kad sportas – gerai, yra viena, bet turi įvertinti, ar tavo kūnas leis padaryti tai, ką nori. Šį kartą matyt to pritrūko“, – spėjo R. Seitkalijevas.
Paprastai 100 kilometrų distanciją besirenkantis daugelio bėgimo varžybų ir pasaulio čempionatų dalyvis pasakojo, kad jam teko matyti ne vieną ant neštuvų iš trasos išnešamą žmogų.
„Bėgant 100 kilometrų distanciją labai dažnai matydavau, kai žmogų išveža be gyvybės ženklų. Ačiū Dievui, paskui pasiekdavo žinios, kad jis atsigavo. Tačiau pastaruoju metu pastebiu, kad mirtys tampa labai nemalonia tradicija. Vis dažniau tai įvyksta įvairiose pasaulio vietose. Tikrai nedžiugina“, – pripažino sportininkas.
Skirtingose šalyse skirtingos ir sąlygos
Ne vieną maratoną yra nubėgęs ir ekonomistas Nerijus Mačiulis. Šį savaitgalį savo jėgas jis išbandė Prancūzijoje vykusioje sporto šventėje „Marathon du Medoc“.
„Koks bus maratonas labai priklauso nuo to, kurioje valstybėje jis bus organizuojamas. Pavyzdžiui, dalyvaujant maratone Prancūzijoje yra privaloma pateikti medicininę pažymą, kurioje gydytojai, įvertinę žmogaus fizinę būklę, patvirtina, kad nėra jokių ženklų, rodančių, kad žmogus negali dalyvauti tokiose sudėtingoje ir daug fizinės ištvermės reikalaujančioje rungtyje.
Tačiau, pavyzdžiui, kituose maratonuose, kur man teko dalyvauti (Vokietijoje, Latvijoje, Olandijoje) tokios pažymos nėra reikalaujama. Turbūt tai susiję ir su nacionaliniais įstatymais, ir su organizatorių atsakomybe. Galima teigti, jie greičiausiai nori užtikrinti, kad tarp dalyvių nebūtų tokių asmenų, kurie neįvertinę savo galimybių bėgimą baigtų tragiškai. Tačiau aš manau, kad bet kuriuo atveju maratono iššūkis yra sudėtingas. Net ir sveikas žmogus gali tą galimybių ribą gali peržengti“, – svarstė N. Mačiulis.
Atvejų pasitaiko visame pasaulyje
Jis prisiminė, kad kai pirmą kartą bėgo maratoną Rygoje, tai buvo gegužės mėnesį, esant aukštai oro temperatūrai, teko matyti nemažai žmonių, kurie nebaigė distancijos.
„Atvejų, kai žmonės apalpsta ar visai neturi jėgų bėgti, teko matyti ne kartą. Prisiminkime ir garsųjį atvejį, kai prieš maždaug penkerius metus pats Rygos meras bėgo pusmaratonį ir jam taip pat baigėsi labai blogai – dvi savaites jis išbuvo komoje. Tokių atvejų būna visame pasaulyje. Reikia suprasti, kad tokio pobūdžio varžybos reikalauja labai daug fizinio ir psichologinio pasiruošimo. Svarbu išgirsti savo kūną, jo siunčiamus signalus. Turi būti aišku, kada nebegali bėgti ar iš paskutinių jėgų siekti savo tikslo“, – pasakojo N. Mačiulis.
Jis pripažino, kad visuomet maloniai bėgti tokį maratoną, kurio organizatoriai labai rūpinasi dalyviais, tačiau tai – nėra lemiamas veiksnys, nuo kurio priklauso, kaip pavyks įveikti distanciją.
Maratonas baigėsi tragiškai
DELFI primena, kad liudininkų teigimu nelaimė įvyko apie 11 valandą, netoli Seimo. Vilniuje vykstančio maratono metu trasoje bėgdamas sąmonės neteko ir mirė Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Karaliaus Mindaugo husarų bataliono štabo viršininkas mjr. Vytautas Burokas.
Kaip teigė įvykio liudininkai, vyrui suklupus vienas iš bėgikų jam puolė padėti, prisistatė esantis medikas. Netrukus atvažiavo greitoji pagalba, buvo taikytas elektros šokas. Jie intensyviai gaivino karį, tačiau jo gyvybės išgelbėti nepavyko.
Dalyvis nuo starto sugebėjo nubėgti apie 15-16 kilometrų. Miręs vyras buvo pasirinkęs pusės maratono distanciją.